Sausio 17 d. Krašto apsaugos savanorių pajėgos minės 25-ąsias įkūrimo metines. Per tuos metus pajėgos kūrėsi, augo ir tobulėjo. Savanorių kovinis pasirengimas labai gerai vertinamas tarptautinėse misijose ir pratybose, o ir užduočių nemažėja. Kiekvienas pilietis yra laukiamas, kad prisidėtų prie krašto gynybos, prisijungtų prie Savanorių pajėgų. Apie savanorystę, šauktinius ir krašto apsaugą kalbame su Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadu majoru Nerijumi Kačkausku.

– Ar per 25-erius metus Krašto apsaugos Savanorių pajėgos patobulėjo?
– Žinoma, kad patobulėjo. Tai ką turime dabar ir ką turėjome anksčiau – skiriasi kaip diena ir naktis. Technika, ginkluotė labai pasikeitė. Pradėjome dirbti su rusiškais kalašnikovais, dabar turime modernią NATO ginkluotę. Patobulėjo žmonių parengtis, išsimokslinimas. Tarp mokymų įstaigų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vyksta įvairus bendradarbiavimas. Paprasto žmogaus noras tarnauti kariuomenėje taip pat neišblėso. Žmonės ateina, tarnauja.

– Šiauliuose savanorių netrūksta?
– Šiauliai, manau, yra tas kraštas, kur požiūris į karybą yra kažkoks išskirtinis. Daug pažįstamų kolegų yra kilę būtent iš Šiaulių krašto. Šiauliai pirmieji surinko šauktinius pirmojo etapo metu. Vykstant antrajam šaukimui, manau, Šiauliai vėl bus pirmoje vietoje. Šiauliečiai yra labai aktyvūs ir savanoriauti tikrai nori. Būna net tokių, kurie laukia eilėje, nes ne visada turime laisvų vietų. Tarp savanorių yra ir daug merginų. Savanoriais gali tapti visi, neturintys baisios kriminalinės patirties.

– Papasakokite apie savanorių kasdienybę.
– Jie dirba savo darbus. Pirmiausia reikia atskirti, kad sąvoka „savanoris“ civiliniame gyvenime ir kariuomenėje reiškia ne tą patį.

Žmogus, kuris nori tapti savanoriu ne iš karto tampa kariu. Asmuo tiesiog pareiškia norą išmokti karinio amato, yra patriotas, nori ginti tėvynę. Vis dėlto jis negali atsisakyti savo nuolatinio darbo dėl kariuomenės. Todėl ir egzistuoja Krašto apsaugos Savanorių pajėgos, kurios žmogui suteikia galimybę savaitgaliais ateiti ir pasitreniruoti. Pagrindinis savanorių rengimas vyksta būtent savaitgaliais.

Kadangi Savanorių pajėgos yra neatsiejama Sausumos pajėgų dalis, kartais organizuojame mokymus, kurie trunka savaitę ar dvi. Tuomet savanoriai susiderina su darbdaviais, kad juos išleistų. Pagal įstatymus darbdaviai darbuotojus gali išleisti ir viduryje savaitės, jokių problemų nėra. Jie gauna atitinkamas kompensacijas. Per treniruotes savanoriai treniruojasi pagal atitinkamas temas: taktika, šaudymas, statutai ir pan.

– Ar savanoriai gauna svarbių užduočių?
– Taip, pavyzdžiui, pasiruošti misijai į Afganistaną. Aišku, dabar Afganistane nėra didelių mūsų padalinių, bet mes vis tiek išliekame neatsiejama Sausumos pajėgų dalimi. Mes esame greta kovinių batalionų ir mūsų pasirengimas tikrai nėra prastesnis.

– Ar savanoriai iš karto turi dirbti su labiau pažengusiais kariais?
– Pas mus viskas yra suskirstyta keliais etapais. Žmogus, kuris sulaukia aštuoniolikos metų ir įstoja į universitetą, nebus kviečiamas į šauktinius. Tačiau toks žmogus gali užsirašyti į savanorius. Trejus metus tvarkingai atitarnaus ir jam bus įskaitoma privaloma tarnyba. Naujai atėjęs žmogus papuola į vadinamuosius formuojamus pajėgumus. Kiekvienoje kuopoje visi yra suskirstyti: jaunimas, formuojami pajėgumai, pirmojo etapo parengti pajėgumai ir parengti pajėgumai, kurie gali veikti kuopos sudėtyje.

Formuojamose pajėgumuose viskas prasideda nuo bazinių dalykų. Aiškinama, kas yra uniforma, pagarbos atidavimas, ginklo išardymas. Kai žmogus išklauso paskirtą paskaitų valandų skaičių ir už tai atsiskaito, jis perkeliamas į kitus pajėgumus ir prisijungia prie kitų skyrių. Viskas vyksta palaipsniui.

– Tarnavimas kariuomenėje užgrūdina charakterį?
– Viskas prasideda nuo lovos paklojimo. Rytą atsikėlęs tvarkingai pasikloji lovą, o tai reiškia, kad tu drausmingas, o tavo diena suplanuota. Tu žinai, ką reiškia tvarka ir drausmė.

Pas mus visuomenė to dar nelabai supranta. Didžioji visuomenės dalis, kuri „valdo“, nėra buvę kariuomenėje. Kodėl, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kariūnai, baigę karo akademiją, yra laukiami verslininkų? Jie net sutinka užmokėti užstatą, kurį kariuomenė investavo.

Paprastai Amerikoje studentas, baigęs Karo akademiją, pagal kontraktą, ketverius ar penkerius metus turi atiduoti tėvynei. Tuo metu jie dar įgyja inžinieriaus, teisininko ir t. t. specialybę. Teko bendrauti su leitenantais, kurie dar bestudijuodami antrus ar trečius metus jau sako, kad baigus teisę jų laukia advokatas, kuris priims pas save. Tuo tarpu pas mus taip nėra.

Užsienyje kariškiai, nesvarbu, ar jie pensininkai, ar ne, yra laukiami, nes kariškis žino, kas yra drausmė, kaip reikia taktiškai elgtis ir pan.

Pažiūrėkite, kokie verslininkai yra pas mus? Ką jie supranta? Kaip pinigą padaryti ir kaip mokėti minimalią algą? Jie net nesvarsto, kad galbūt žmogui penktadienį reikia duoti išeiginę. Kariuomenė to išmoko, žinoma, jeigu tu pats nori išmokti.

– Lietuvai reikėjo susigrąžinti privalomąją karo tarnybą?
– Pats pradėjau tarnybą kartu su šauktiniais. Tai tikrai geras dalykas. Pavyzdžiui, Suomijoje 75 proc. visų gyventojų yra baigę privalomąją karinę tarnybą. Ten niekas dėl to jokių problemų neįžvelgia, tad kodėl mes matome problemas, aš nežinau.

– Nemanote, kad nemotyvuoti šauktiniai sukurs daugiau problemų, negu atneš naudos?
– Man iš tiesų teko susidurti su nemotyvuotais žmonėmis. Paprastai tokie asmenys iš tarnybos būdavo atleidžiami. Mano nuomone, jiems turėtų būti sudarytos alternatyvos.

Jeigu nenori eiti į kariuomenę, tą pusmetį ar devynis mėnesius eik į pirmosios pagalbos skyrių, pabūsi sanitaru ar ką nors pavalysi. Bet kokiu atveju tu vis tiek turi kažką atiduoti.

Mes visi kažko reikalaujame, sakome, kad algos mažos, kažkas sniego nenuvalė ir t. t. Bet ar patys savo kiemą, laiptinę išsivalome ar kažką tėvynei atiduodame? Žmonėms reikėtų keisti požiūrį. Juokinga, kai žmonės bėga nuo šaukimo. Pažiūrėkite, koks šauktinių atlyginimas. Nemanau, kad kažkas trindamasis gatvėje gautų tokius pinigus.

– Kodėl šauktinių iki šiol nereikėjo?
– Grėsmių visada buvo. Tik kurį laiką nematėme, kad žvėris tūno šalia. Visi buvome labai patenkinti, kad įstojome į NATO. Klaidingai manėme, kad NATO ateis ir mus apgins. Iš tiesų įstojus į NATO reikalavimų tik padaugėjo. Nuo tada turime laikytis tam tikrų įsipareigojimų.

Aišku, mažesnės valstybės, pavyzdžiui, Liuksemburgas, gali atsiskaityti pinigais, nes jie neturi didelių karinių padalinių. Tuo tarpu mes neturime pinigų, bet turime žmonių. Todėl mūsų indelis į NATO ir yra pagrįstas žmonėmis.
Pamažu ėmė atrodyti, kad mes tampame profesionalais. Atsisakėme šauktinių, iki ekonominės krizės džiaugėmės pakankamai geru biudžetu, buvome aprūpinti gera technika, ginkluote. Ir sąlyginai niekas nebežiūrėjo, kas vyksta už tvoros. Ukraina mums atvėrė akis ir ačiū jai. Šauktiniai grįžo tik dėl Ukrainos.

– Ar šiandien grėsmė Lietuvai, Šauliams nėra padidėjusi?
– Manau, kad ne. Netikiu, kad rusas imtų ir kažką aklai darytų. Aišku, žvelgiant geopolitiškai, grėsmė yra didelė. Kaliningradas, Baltarusija yra prie pat mūsų. Baltarusijoje rusai yra įsteigę savo dalinius, tarpusavyje bendradarbiauja. Jie tik apsimeta, kad tariasi su Europa.

O Šiaulių geografinė padėtis gera. Šalia turime latvius ir oro uostą. Manau, kad miestui nuo to tik geriau.       
– Valstybė krašto apsaugai skiria pakankamai dėmesio?
– Taip. Aišku, mums visą laiką ko nors trūksta. Norėtųsi, kad šalia stovėtų naujas transportas ir pan., bet kol kas taip nėra. Nesakau, kad neturime elementariausių dalykų. Mes turime, ko reikia, jog galėtumėme įgyvendinti mums keliamus reikalavimus.

– Ar mūsų kariai galėtų ginti mus vieni bent kelias dienas?
– Žinoma. Mums keliamos net daug rimtesnės užduotys. Mes tam ruošiamės ir aš manau, kad jau esame pasiruošę.