Architektas, verslininkas, galerijos steigėjas ir savininkas, keliautojas, dailininkas Juozas Pranckevičius atvyko į Šiaulius su darbų paroda „Ekspresijos žaismas“. Tai pirmoji menininko personalinė paroda „Laiptų galerijoje“. Sakote, kad sėkmingas ir verslui atsidavęs žmogus tik skaičiuoja ir prognozuoja? O ne! J. Pranckevičių dailė ne tik „veža“, jam įdomūs mūsų kūrėjai ir ne kokio nors akademinio plepėjimo prasme. O ir keliaujant tapymas tarsi nuotykis – štai kažkur Amerikoje pasidarei molbertą iš kažkokio rėmo rasto šiukšlyne, teptuką merkei į Indijos vandenyną, o savame krašte sumokėjai benamiui, kad netrukdytų tapyti...

– Jūsų specialybė – architektūra, bet pasukote į dailę.
– Architektūra nėra toli nuo tapybos, tai viena iš meno rūšių. Ekspresionistų stilių sukūrė būtent architektai. Daug galima būtų išvardyti pavyzdžių, kai kūrėjai nėra baigę tapybos, bet yra aukščiausio lygio tapytojai. Tai pavyzdžiui P. Gogenas, Rafaelis ir t. t.

– Yra jūsų gyvenime architekto darbo?
– Nebėra, dabar aš kaip užsakovas, esu verslininkas. Gyvenu iš verslo. Viena yra malonumui, kita – gyvenimui. O tapau savo malonumui, bet tai yra profesionalu ir atiduodu save tapybai ne mažiau negu verslui.

– Dailininkams tapyba – sunkus darbas.
– Nesakyčiau, kad darbas, kuris teikia malonumą, yra tik malonumas. Sako – žmogus yra laimingas, jeigu tik jis turi mėgstamą darbą. Tuomet jis ir nelaiko savo darbo kažkokiu vargu ir džiaugiasi gyvenimu. Aš manau, kad tapyba yra mano mėgstamas darbas, kuris nesuteikia didelių sunkumų. Jeigu man ji būtų lažas, turėdamas tiek pinigų, tikrai jos nesiimčiau. Ir ji mane „veža“.

– Gal verslas jums – lažas?
– Ne, ir verslas patinka. Savo versle išreiškiu savo architekto specialybę, kaip užsakovas diktuoju sąlygas – koks pastatas turėtų būti, daug prisidedu prie pastato idėjos, koncepcijos.

– Festivalyje, kuris vykdavo Jūrmaloje, būdavo ir jūsų darbų parodos.
– Nuolat dalyvauju parodose Jūrmaloje, Rygoje. Bet nesakysiu, kas mano darbus įsigydavo. Ne tik Jūrmaloje esu dalyvavęs, bet ir daugelyje pasaulio miestų: Berlyne, Prahoje, Maskvoje, Jaltoje, viešėjau Indijoje, Kinijoje.

Mano darbų yra Kanadoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, daug kur. Tačiau nesiekiu pardavinėti savo darbus ir neužsiimu tuo pardavimu tarsi verslu. Jeigu atvažiuoja žmonės, pamato,  susidomi, tai ir nuperka iš manęs.

– Turite ir galeriją. Tai dar viena niša?
– Pradėjau labai anksti domėtis tapyba, menu – dar penktoje klasėje. Paskui – architektūra, vėliau – kariuomenė, paskui – verslas.

O intensyviai pradėjau dirbti su daile prieš maždaug 12 metų. Pradėjau viešbutyje rengti žymiausių Lietuvos tapytojų parodas ir pradėjau intensyviai tapyti. Nutapau apie per šimtą darbų per metus. Galerija yra kaip papildomas stimulas bendrauti su tapytojais, padėti jiems. Lietuvoje labai sunku surengti parodas, dailininkams stinga pinigų, o aš organizuoju parodą ir dar nuperku darbą iš to tapytojo, kuris mano galerijoje atidarė parodą. Tad turiu įžymiausių Lietuvos tapytojų kolekciją, kurioje yra apie šimtą darbų.

– Kolekcija eksponuojama viešbutyje?
– Taip, namuose turiu nedaug tapybos darbų – neapkraunu savo namų, nedarau iš jų galerijos. Juose gal yra dešimt darbų.

O kalbant apie viešbutį, tai yra „art“ viešbutis, kur ne tik viename aukšte iškabinti paveikslai, bet ir kambariuose. Iš viešbučio rezervacijos puslapio internete užsieniečiai jau žino, kad pas mus gali susipažinti su Lietuvos menu.

Mėgstu juokauti, kad viešbutyje tik chalatu apsivilkęs žmogus išėjęs iš kambario naktį gali pasižiūrėti į Lietuvos geriausių tapytojų darbus. Jam nereikia važiuoti į muziejus, parodų sales.

Taip tarsi populiariname Lietuvos meną, nes pas mus atvyksta žmonės iš įvairių kraštų. Be to, buvo tokių atvejų, kad  jie susidomi kažkokiu darbu, autoriumi ir nori įsigyti jo kūrinį.

– Pagalvojote apie menininkus. Bet verslas turi būti sėkmingas. Kur paslaptis?
– Reikia mokėti skaičiuoti. Gal iš tėvelio paveldėjau tai. Buvau geras mokinys, buvau geras matematikas, dalyvavau matematikos olimpiadose. Skaičiuoti tikrai moku. Versle turi mokėti ne tik skaičiuoti, bet ir pamatuoti riziką. Nes jeigu stačia galva nersi į verslą, bet neskaičiuosi ir nenumatysi, kas bus po kelių veiksmų į priekį – bus liūdna.

O skaičiuoti moku, bet negailiu pinigų tapybai – čia neskaičiuoju. Pavyzdžiui, paskaičiavus per dešimt metų pusę milijono litų skyriau tapybai – medžiagoms, rėmams, drobei, dažams. Susigrąžinau gal 50 tūkst.

– Neapsimoka būti dailininku?
– Žinoma, Lietuvoje juo būti yra praktiškai bankrotas. Nemačiau Lietuvoje nė vieno gyvo dailininko, kuris normaliai galėtų uždirbti, gal tik porą. G. Kazimierėnas daro didelio formato istorinius darbus, bet jis rado užsakovą. Jam moka apie 250 tūkst. o jis tapo darbą 2 metus.

– Kur keliaujate, ten ir tapote?
– Aplankiau apie 70 pasaulio šalių. Net ir keliaudamas tapau ir parsivežu darbų.

2013 m. viešėjau Majamyje, ten atostogavau su draugais. Nenorėjome vien tik pliaže gulėti. Tad aš nuvykau į dailės saloną, prisipirkau medžiagų, už jas priskaičiavo 2000 dolerių (Amerikoje nėra pigu, priemonės brangesnės nei Lietuvoje).

Dvylika drobių ten ir nutapiau. Tiesa, molberto neturėjau, tad nuėjau tiesiog į, galima sakyti, sąvartyną, kur amerikonai meta šiukšles. Žiūriu – metalinis rėmas, atsinešu tą rėmą, pasistačiau vietoje molberto verandoje ir nutapiau dvylika paveikslų.

Seišelių salose prieš 2 metus liejau akvareles – padariau maždaug 50. Akvarelei vandenį naudojau iš Indijos vandenyno.
Buvau Austrijoje slidinėti ir atsivežiau aliejinę pastelę. Išeinu į lauką, nors temperatūra minus du, ir paišau Austrijos kalnus.

– Žmonės nesistebėjo?
– Buvo ir besistebinčių. Aš išeinu tapyti ir į Vilniaus senamiestį. Toks įdomus dalykas – šeštadienį aš tapau Užupyje ir vestuvininkai eina Literatų gatve. Pamatę mane jie panoro nusifilmuoti prie mano molberto, esą tapo savo sutuoktinę. Taip jaunikis išsitepė netyčia savo vestuvinį kostiumą, paskolinau skiediklio – su juo teko jaunikiui valytis savo kostiumą.

Prie Aušros vartų kartą tapiau ir benamiai prie manęs susimušė, tad teko duoti penkis litus, kad  ir su manimi nesusimuštų.

Vieni žmonės išvydę gatvėje tapantį dailininką džiaugiasi, kiti ženklais parodo, kad keistai elgiuosi. Daugelis bijo išeiti ir viešai tapyti – ne kiekvienas išdrįsta, gal atrodys blogai... Aš niekam neskolingas ir iš nieko man nereikia iš kitų – kad mane vertintų. Tiesiog laikas tai, ką aš darau, įvertins arba ne.

– Dalyvaujate ir labdaros akcijose?
– Nuolat dalyvauju labdaroje. Remiu ir vaikų namų vaikus, su jais darome parodėles, darau kartais ir plenerus su dailininkais mokiniams, kurie yra sudėtingo charakterio.

– Skatinate visus domėtis menu.
– Net ir mano draugų ratas ilgainiui susidomėjo menu. Kai ėmiau rengti parodas viešbutyje, po maždaug dešimties parodų jie pradėjo kažką suprasti, juk tenka išklausyti ir menotyrininkų pasisakymų.

Bet dabar visi žavisi Džordana Butkute – pilnos koncertų salės. Tad daug visuomenės yra vartotojai. O norint suprasti rimtą meną reikia domėtis, dirbti.

Domiuosi pats viso pasaulio dailės istorija, turiu daugybę albumų: kur tik nuvykstu, ten įsigyju albumą. Be to, mane konkrečios dailės kryptys išties žavi ir nuo jų tiesiog negaliu atsitraukti – tai impresionizmas ir ekspresionizmas.

– Jūsų paroda vadinasi „Ekspresijos žaismas“.
– Ekspresija tai pliūpsnis energijos, kai save „išmeti“ iš karto ir staigiai. Mano darbai yra impulsyvūs, ekspresiški. Aš darau labai greitai, daugelis mano darbų padaryta alla prima technika, kaip tapoma ant neišdžiuvusio dažų sluoksnio.

– Kaip atrodo tas kūrybos procesas?
– Esu cholerikas. Jeigu dirbu, tai 8 valandas manęs ir nėra. Kai tapau, dirbu su chirurginėmis pirštinėmis, išspaudžiu didelį kiekį dažų, paletė – ne faneros gabaliukas, o 1 x1 m. Dirbu 4 val. be sustojimo, dingstu iš šio pasaulio ir neatsimenu, kaip kas įvyko. Pusę valandos valgau ir keturias valandas vėl manęs nėra.

Iš karto galiu 15 darbų daryti – vieną užbaigti, kitą, trečią, o jei visi pradėti, tai ir visus užbaigi. Visus iš eilės kaip vaikus prausi. O daugeliui tapytojų tie darbai – kaip vaikai, jie gailisi atsisveikinti su gerai nutapytu darbu, nenori parduoti, nors reikia pinigų.

O ir tapybos darbas niekada nebūna baigtas, tik pradėtas. Nėra tos sąvokos, kad tapybos darbas „baigtas“, tik tu galvoji, kad baigei. O gali prie vieno dirbti 10 metų ir nebaigti. Kur ta pabaiga – niekas negali pasakyti.

– Reikia žinoti, kada nustoti?
– Nėra to žinojimo, negali numatyti kūrinio pabaigos. Tai yra procesas, kuriame yra daug atsitiktinumų, tad arba išeina, arba ne.

Vieni sako, kad žino, ką daro. Nieko tu nežinai. Yra pasakymas – chaosas, jokių taisyklių, bet tame chaose turi rasti harmoniją. O kaip ją gauti, tik Dievas žino – juk ranka sujungta su protu. Kokia taisyklė ranką valdo, kiek tu gali paimti dažo – dešimt ar penkiolika gramų – niekas ir čia negali pamatyti ar pasverti.

Aišku, padeda tik praktika – kuo daugiau treniruojasi, tuo daugiau patirties. Štai tenisininkas treniruojasi ir pasąmonėje užsirašo patys geriausi padavimai. Tada automatiškai iš pasąmonės juda ranka, ji atsirenka pačius geriausius savo potėpius. Talento reikia, bet darbo irgi.

Prisiminiau, kaip dariau savo pirmuosius darbus jaunystėje. Buvo tarybiniai laikai, negalėjai nusipirkti priemonių – tik Lietuvos dailininkų sąjungos salonuose tik dailininkai galėdavo pirkti profesionalius dažus.
Ateinu į saloną Pylimo gatvėje, stoviu, laukiu, kol dailininkai išeis, pardavėjai turiu atnešęs saldainių ir šampano. Man sako – gali nusipirkti tamsiai žalių, tamsiai rudų ir juodos spalvos, nes jų neima dailininkai. Tris–keturias spalvas naudodavau, tai ir tokie darbai.

Tad ir stebimasi, kad taip tamsiai tapydavau, o dabar visai kitaip. Kiti dažai ir galimybės. Juk jeigu grosi ant bačkos, o po to ant gerų būgnų pajausi skirtumą.

Iš J. Pranckevičiaus tapybos darbų parodos „Ekspresijos žaismas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.