Dovilė Martinaitytė-Tarallo baigė fotografijos studijas Milano CFP Bauer mokykloje. Baigusi mokslus grįžo į Šiaulius ir pasakojo miestiečiams apie studijas svetur bei šiuolaikinę Italijos fotografiją. Tai jau trečia autorės paroda „Laiptų galerijoje“. Studijas jaunoji menininkė baigė kone prieš mėnesį ir savo darbų paroda „Būnant“ pakvietė pamąstyti apie perkamus malonumus bei pavaikščioti savo vartotojiškos-nevartotojiškos sąžinės koridoriais. Savo parodą ji pirmiausia pristato žodžių tirada, nuvesiančia teisingu projekto sumanymo keliu. „Aš noriu. Aš galiu. Man reikia? Turbūt reikia… Aha, reikia. Reikia. Tikrai reikia. Aš labai noriu. Aš galiu. Man reikia? Galbūt ir reikia…“ Ir taip toliau. Mūsų aplinka – ir visi parduotuvėse įsigyti daiktai, ir žmonės, kurie yra vartotojai. Mes perkame daiktus, paslaugas, kai tikrai jų norime, ir net tada, kai nežinome, ar iš tiesų mums jų reikia, dažnai nė neapsvarstę.

„Labai lengva šiandien gyventi negalvojant, nes visa reklama, aplinkiniai žmonės ir viskas, ko mes esame apsupti, skatina mažiau galvoti, rinktis ir daryti sprendimus, kurie yra lengvi, kurie mums pakišami“, – sako fotografė.

– Esate šiaulietė.
– Grynakraujė šiaulietė. Baigiau Juliaus Janonio gimnaziją.

– Kur pasukote po 12 klasių?
– Pasukau į Vilnių. Studijavau dietologiją, pabaigiau studijas, tada išvykau į Prancūziją ir ten gyvenau metus. Po metų apsistojau Milane studijuoti fotografijos.

– Kodėl staiga pasukote į Prancūziją?
– Tai nebuvo staiga, tai buvo tam tikras kontempliavimo laikotarpis, kada mąsčiau, ko aš norėčiau. Suvokiau, kad noriu traukti į menus. Nežinau tiksliai, kuria linkme, nes fotografija visuomet mane lydėjo. Bet reikėjo dar labai daug laiko, kad apmąstyčiau, ar tikrai ji yra ta vieta, kurioje noriu augti. Ar tikrai per fotografiją noriu dalytis savo mintimis ir ar tai yra tikrai tas būdas, kuriuo sugebėčiau dalytis savo mintimis.

– Kiek truko studijos Milane?
– 2,5 metų.

– Kuo buvo ypatingos ir įsimintinos?
– Mus mokė visko po truputėlį, visko, išskyrus mados fotografiją. Mus lietė daugiau meninė fotografija, kuri visuomet verčia  mąstyti, galvoti, kontempliuoti, viską apgalvoti, nagrinėti būtent tą vieną fotografiją, o ne šimtą jų. Turi pasilikti su viena fotografija, kad perskaitytum ją iki galo, kad  pats, sugalvojęs daryti fotografiją, apgalvotum ją, kad tai nebūtų kažkoks bereikšmis, bergždžias dalykas. Tad mus mokė turbūt esminės gražiausios fotografijos prigimties. Suvokti ją ir veikti kryptingai, sąmoningai.

– Kas yra fotografija?
– Tai yra būdas, priemonė kalbėti apie dalykus, apie kuriuos nesugebi kalbėti žodžiais.

– O kas jus domina? Literatai turi savo temas, dailininkai – irgi.
– Fotografija taip pat turi savo temas, nes pati ji fiksuoja labai tiksliai ir aiškiai – ji akimirką taip tiksliai pagauna, kaip nė viena kita meninė priemonė. Tačiau joje yra labai lengva apsigauti. Labai lengva suvokti dalykus atvirkščiai arba panašiai ir tada kitaip gali perskaityti. Pačiai man svarbiausios temos yra identiteto paieškos, socialinės temos, žmogaus ir jo aplinkos santykis.

– Nagrinėjate vartojimą, norų tenkinimą, pirkimą. Ką norite pasakyti?
– Šiuo fotografijos darbu-projektu kalbu apie vartotojišką visuomenę ir kviečiu sąmoningai rinktis kaip būti gyvenime.
Labai lengva šiandien gyventi negalvojant, nes visos reklamos, aplinkiniai žmonės ir viskas, ko mes esame apsupti, mus skatina mažiau galvoti, rinktis ir daryti sprendimus, kurie yra lengvi, kurie mums pakišami. Ir galų gale atsitinka taip, kad priimame ne tuos, kurie ateina iš mūsų vidaus.

Tai būtent tatuiruotės, kurias matome ant žmonių kūnų, yra atspindys to vartotojo ženklo, kuris tarsi pasilieka ant žmogaus. Aš bandžiau pristatyti tuos portretus kuo švariau, tarsi nuo jų būtų nukritusios visos kaukės, visas vartotojiškumas, visi kaprizai, tačiau tas ženklas – tatuiruotė, kuris yra nenugrandomas, nenuimamas, pasilieka ant mūsų ir mums tarsi uždeda kažkokia etiketę: kad mes visi esame, kiekvienas iš mūsų esame vartotojai.

– Kaip neapsigauti, kaip išmokyti būti?
– Manau, kad reikia daugiau mąstyti darant kasdieniškus dalykus, bandyti daugiau suvokti, ko iš tikrųjų man reikia – ar reikia tą šaldytuvą apkrauti milijonu produktų ir kone pusę jų vėliau išmesti, nes neturiu laiko, gal rasiu kokią dieną laiko... Ar man tikrai iš tos parduotuvės reikia dar vieno maišelio ir kur aš jį dėsiu – gal tada aš jį iš karto išmesiu. Ir suvokiant, kad maišelis suyra per 300 metų, imi galvoti šiek tiek kitaip – tu apsvarstai, gal tų maišelių turi namie pakankamai.

– Gal dietologija ir fotografijoje padeda?
– Dietologija visuomet bus toks mokslas, kurį, mano manymu, reikia kiekvienam nors šiek tiek suvokti. Tuomet žmogus kaip individas gyventų harmoningoje aplinkoje ir vyrautų harmonija jo viduje. Tad reikia, kad jis tinkamai valgytų, kad išsimiegotų pakankamai, kad būtų galiausiai produktyvus. Dėl to produktyvumo taip ir išeina – jeigu žinosi principus, būsi produktyvus ir pačioje fotografijoje.

– Kaip pavyksta vadovautis ir gyventi tokiais principais – juk gyvenimo tempas šiandien visai kitoks.
– Aš stengiuosi. Ir aš manau, kad viskas kažkokiose ribose yra įmanoma. Kiekvienas žmogus turi klausyti savo organizmo, turi suvokti, kas jam gerai, kas negerai. Ir nereikia atsisakyti šimto dalykų ar badauti. Tiesiog reikia jausti, kas tau duoda daugiau energijos, kas tau ją nuima. Tereikia klausytis, ir viskas bus gerai. Nėra stebuklingų principų.

– Ar vartotojiškumas susijęs su patogiu gyvenimu?
– Labai skirtinga, kas kiekvienam žmogui yra patogus gyvenimas. Bet visgi jame yra dalis vartotojiškumo, kuriuo mus skatina pasilikti tam seniai sėdėtame krėsle ir mažiau galvoti. Kad tai yra tokia žmogaus būsena, kai mes tampame apatiški ir mažiau liekame sąmoningi.

– Parodoje nuotraukos – kaip atsirinkote žmones?
– Tai mano baigiamasis darbas. Už tai to laiko kaip ir per daug nebuvo – rinktis būtent patiems modeliams. Tai pažįstami žmonės, pažįstamų pažįstami ir t. t. O fotografavau daug – tuomet išsirinkau 9 fotografijas, kurios man labiausiai kalbėjo ir kurios, mano manymu, yra labiausiai vykusios.

– Kiek yra to grynojo darbo?
– Viskas prasideda nuo pačios idėjos. Tada labai daug laiko skiri ieškojimams, skaitymams, suvokimui šito dalyko – skaitai apie vartotojišką visuomenę, bandai suprasti, kiek pats esi toks, kiek apie ką nori kalbėti, ir tada pradedi po truputėlį eskizuoti. Pasirenki skaičių kadrų, kuriuos nori padaryti, kaip nori, pasirenki modelius. Iš daugybės nuotraukų atsirenki geriausias, tada laukia ilgas darbas fotošopu. O tai ilgas darbas prieš nuotraukų spausdinimą. Po spausdinimo lieka pabaigti parašyti keletą galutinių sakinių ir baigtas darbas.

– Ar šis darbas buvo vertinamas?
– Pažymiu mūsų darbų nevertino. Bet iš tiek, kiek dėstytojai suteikia pastabų, kaip jie vertino, supratau, kad pavyko – buvau pagirta.

– Planai?
– Tik prieš tris savaites pabaigiau savo fotografijos studijas. Už tai dabar kol kas dirbu pavienius darbelius – tai fotografijos užsakymai. Visa tai vyksta Milane. Studijoje dirbu labai mažai.

Po parodos grįšiu į Milaną. O norėčiau, kad gyvenimas vis dar siūlytų daryti skirtingus ir įdomius sprendimus gyvenime, kad turėčiau pasirinkimą. Turbūt tos įvairovės sau ir linkėčiau, nes įvairovė padeda judėti į priekį, tobulėti, mokytis.

Dietologijos nei neatmetu, nei atmetu, tai yra dalis mano gyvenimo, dalis mano studijų, tai, ką aš nuveikiau. Man tai padėjo augti. Kol kas  visiškai nelendu į dietologijos terpę, neplanuoju – bet niekada nežinai.

– Kaip jautiesi grįžusi į gimtinę?
– Man visada labai gera grįžti, nes tai yra mano gimtasis miestas, kuriame lankiau teatro studiją „Kompanija šauni“, tai mano mylimi mokytojai, mano mylima mokykla, mano tėveliai ir visi kiti. Aplanko labai šiltas jausmas, nes esu namuose.

Fotografės darbai iš parodos „Būnant“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.