Šie šiauliečiai dailininkai – tikri žemaičiai: Antanas gimė 1941 m. Džiuikų kaime netoli nuo Kužių, mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, o Aldona Krolytė – 1942 m. Žarėnuose, Telšių rajone, mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume.
Abu mokėsi ir baigė Vilniaus Dailės institutą (dabar – Dailės akademija), pirmasis tapo tapytoju, antroji – keramike.
Atvykę į Šiaulius pradėjo dirbti Pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas), praėjo ilgą kelią nuo dėstytojų iki profesoriaus (Antanas) ir docento (Aldona).

Šalia pedagoginio darbo sekė kasdieninė kūrybinė veikla – kuriami tapybos ir ypač akvarelės kūriniai, piešiniai ir keramika eksponuojami Lietuvos ir užsienio personalinėse bei bendrose parodose. Abu sukūrė eilę monumentalių keraminių kūrinių visuomeniniams interjerams.

Jau susiformavo šeimyninė dailininkų Visockių dinastija: duktė Viktorija – tapytoja, Šiaulių vaikų dailės mokyklos dėstytoja, daugelio parodų dalyvė.

A. Visockio paveikslai    
A. Visockio paveiksluose ryškėja sudėtingas santykis tarp žmogaus ir jo pertvarkomo pasaulio. Paprastas motyvas ar detalė įgyja simbolinę prasmę, tartum užkoduoja kaip potekstę antrinį turinį. Tokios potekstės vaidmuo tenka architektūriniams motyvams – vandentiekio bokštui, gamyklos korpusui, vestibiuliui, sienai, durims, langams, laiptams, arkoms  ir kitiems žmogaus darbo kūriniams.

Žmogaus veiklos rezultatai tartum įgyja savarankišką egzistenciją, kuri savo ruožtu pradeda veikti paties žmogaus buvimą ir situaciją  laiko bei erdvės aspektu. Daiktai natiurmortuose, interjero fragmentai įgyja antropomorfizmo bruožų.

Atrodo, kad dailininkui svarbiau ne pats paveikslo paviršius, ne tai, kas jame matoma, o kas nujaučiama, kas slypi po tuo sluoksniu. Durų ir lango motyvas tartum deklaruoja dvi žmogaus ir daiktų buvimo erdves, buvimą čia ir anapus. O tas erdves neretai peršviečia piramidės siluetas ar perskrodžia spindulys, įgyjantis simbolinę amžinumo ir laikinumo bei tarpusavio sąveikos prasmę. Dailininkui daug minčių sukelia medis, jo kamienas, šakos, medžių grupės, jų begalinė įvairovė. Medis kaip ir piramidė – tai jungtis tarp žemės ir dangaus.

Kūriniuose dailininkas vaizduoja ne bet kokius motyvus ar reiškinius – juose stengiasi suvokti žmogiškąją prasmę, ryšį tarp vaizdo ir žmogaus išgyvenimų. A. Visockį užvaldžusi tema tartum pulsuoja, banguoja, susiklosto lyg ir serijas, bet vis dėlto tai ne serija, o nepriklausomi etapai ieškant kitos raiškos.

Akvarelės keliai
Didžioji A. Visockio kūrinių dalis – akvarelės. Po ilgų bandymų jis nuosekliai tobulina impresionistų atrastą ir išpuoselėtą grynų spektro spalvų klojimo brūkšneliais ir taškais ant popieriaus būdą. Pasirodo, kad šis tapymo būdas turi didelių atsinaujinimo, vaizdinių ir prasminių galimybių. Dailininko kūryba atskleidė, kad akvarelė, kuriama ir per keletą seansų, taip pat gali neprarasti nei akvareliškumo, nei betarpiško baltos popieriaus spalvos skaidrumo. Akvarelės specifika pasireiškia ne tik jos medžiaga, technika, bet ir meninio vaizdo ryšių su realiu pasauliu ypatumais, santykiais su kitomis meno šakomis, taip pat ir su žiūrovu.

Vertinant akvarelės genezę, jos ryšius su kitomis meno šakomis, individualius  savitumus, raidą išsiskiria lyg ir du keliai.

Vienas kelias  veda nuo akvarelės į kitas meno šakas. Antras kelias veda nuo kitų dailės šakų prie akvarelės. Dailininkai imasi akvarelės jau turėdami nusistovėjusius  darbo įgūdžius.

Tuo keliu – nuo aliejinės  tapybos į nuostabųjį akvarelės pasaulį – atėjo A. Visockis. Šie abu keliai yra dėsningi, jie dažnai susikerta, susipina, papildo vienas kitą ir sukuria trečią – naują – kelią, kartais einantį lygiagrečiai su pagrindiniu dailininko keliu, o kartais ir užimantį jo vietą.

Akvarelei būdingas tam tikras dvilypumas, prieštaringumas. Tai priklauso ir nuo jos judrumo, gebėjimo priimti nauja, ir nuo jos tradiciškumo, netgi konservatyvumo. Akvarelėje dažnai prasikala naujovių daigai, bet pati akvarelė tų tendencijų toliau lyg ir neplėtoja, nesukuria ir neįtvirtina naujos krypties, o perduoda lyg estafetę kitoms dailės šakoms.
Akvarelės tradiciškumas susijęs su ne tik nekintančiu akvarelės materialumu, bet ir su jos gebėjimu ypač subtiliai išreikšti žmogaus jausmus, nuotaikas, išgyvenimus.

Šios žmogaus psichinės, emocinės savybės yra ypač pastovios. Žmogaus proto gabumai, žinios ir pažinimo galimybės neišmatuojamai išaugo ir ieško sau ekvivalento visiškai naujose meno formose, bet šalia to emocijos ir jausmai randa atitikimo ir pasitenkinimo galimybių meniniuose tradicinės formos vaizduose, taigi ir akvarelėje. Akvarelės raida – tai emocijų raida, pasitelkianti ir paprastus kasdieninius, ir dvasinius, simbolinius, filosofinius išgyvenimus.
A. Visockis kūrybos procese remiasi ne tik žinomais dalykais, taisyklėmis ir sistema, bet ir naujovių paieškomis bei atradimais. Kalbėdamas apie riziką dailėje sako: „Rizikuojant nėra tikrumo, stabilumo, tačiau yra galimybė atrasti nauja bent sau pačiam. Šią kūrybinę išraišką reikėtų ir stengiuosi nukreipti ne į destruktyvią kūrybą, o į konstruktyvią kūrybą, mylint žmogų ir aplinką.“ Apie tai byloja ir pastarųjų metų dailininko kūriniai, kai, atrodytų per tokius kasdien regimus gamtos, medžių motyvus einama į vis gilesnius dvasinius apmąstymus („Metamorfozė“, „Edeno sodas“, „Paskutinė vakarienė“, „Išpažintis“, „Prisikėlimas“ ir kt.).                
                  
Dailininkas dirba daug. Suradęs savo temas ir jų raiškos būdus tebeieško naujų, tobulesnių saviraiškos būdų. Jo paveikslai kviečia žiūrovą galvoti, mąstyti, išgyventi.

A. Visockis – itin šiaulietiškas dailininkas. Drauge tai ir plačios erudicijos, į tarptautinius vandenis įsiliejęs kūrėjas. Pajausti, pamatyti ir atskleisti paprastų, kasdieniškų daiktų ir reiškinių grožį, sudėtingumą ir nekasdieniškumą, galų gale – ir su gimtinės, tėvynės giliu suvokimu ir meile – tokia A. Visockio gyvenimo ir kūrybos nuostata.

A. Visockienės keramika
A. Visockienė yra sukūrusi stambių keramikos kūrinių mokyklų, kavinių interjerams, molbertinių kompozicijų ir smulkiosios plastikos kūrinių. Būdingas darbų bruožas – beveik visuose yra žmonių figūros. Dekoratyvios vaikų figūrėlės, dinamiškos šokėjos su plazdančiais rūbais, prie simbolio artėjančios, dramatizmo kupinos moterys – visa tai patraukia šiltu žmogiškumo jausmu. Monumentalumas ir lyrika persipina tarpusavyje, sukurdami emocinę visumą, kurią galima įvardyti kaip keramikinės skulptūros dailės šaką.

Daug dėmesio dailininkė skiria keramikos technologijos problemoms. Ji suartėja su liaudies meistrais, Kuršėnų puodžiais, ne tik jiems patardama, bet ir pati pasiremdama jų patirtimi. Turi ji ir savo mokinių – tai ypač tie studentai, kurie savo diplominiams darbams pasirinko keramiką.

Dailininkė didelį dėmesį skiria piešiniui, pastaraisiais metais sukūrė daug portretų. Tai artimieji, dailininkai, savo aplinkos žmonės.

Nuo eskizo, etiudo einama prie užbaigto paveikslo, kuriame atskleidžiamas ne tik personažo panašumas, bet ir jo charakteris, dvasinė būsena. Piešinio disciplina ir keramikos improvizaciniai bei technologiniai dalykai susilydė ir suformavo A. Visockienės veidą ir braižą.

Plenerai, parodos
Visockių kūrybinė ir organizacinė veikla vystosi nelėtėjančiais tempais. Pastarieji, 2014–2015 metai pasižymėjo svariais, reikšmingais įvykiais. Tai dalyvavimas kūrybiniuose pleneruose: Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos tarptautinis tapytojų pleneras „Prisikėlimo šviesa“, vyko sukurtų darbų paroda, dalis jų padovanota bažnyčiai, autoriai apdovanoti prisiminimo medaliais. Druskininkuose vyko tarptautinis akvarelės pleneras „Baltijos tiltai-kryptys ir iššūkiai“, skirtas M. K. Čiurlionio 140-osioms metinėms paminėti. A. Visockis teigia: „Čiurlionis visus masina. Traukia tas autentiškumas, kad čia jis gyveno, uogienę valgė... Man buvo labai svarbu pamatyti muziejuje jo daiktus, kuriuos jis čiupinėjo, grojo. Rinkausi sau medžiagėlę, dariausi eskiziukus, žodžiu, sumanymų turiu...“

2015 m. viduryje Klaipėdoje vyko plačios apimties tarptautinis akvarelininkų pleneras „Sielos skrydis“ dailininkei R. Lūšiai atminti. Buvo suruoštos parodos Klaipėdos I. Simonaitytės ir Girulių bibliotekose, eksponuota ir  A. Visockienės kūryba.

A. Visockio kūriniai eksponuoti eilėje parodų. Vasario mėnesį Vilniuje, „Arkos galerijoje“ veikė kūrybinės akvarelininkų grupės „Aqva 12“ paroda, išleistas jos katalogas. Pavasariop trys akvarelės eksponuotos Vilniaus „Domus“ galerijoje. Dalyvauta respublikinėje akvarelės parodoje Kaune, akvarelės buvo eksponuotos „Laiptų“ galerijoje („individualistų“ tapytojų) ir Šiaulių 54-ojoje parodoje, joje – taip pat Aldonos keramikos kūrinys „Graikiškas motyvas“, išleisti eksponuotų darbų atvirukai.  

Net pusę metų, visą vasarą personalinė A. Visockio paroda veikė Vilniaus Edukologijos universitete.

A. Visockienė aktyviai darbuojasi ne tik keramikoje (be jau paminėtų parodų, dalyvavo ekspozicijoje Kauno keramikos muziejuje), bet puoselėja ir piešinio, ypač piešto portreto, meną, dalyvavo respublikinėje piešinių parodoje Vilniuje. Italijoje, Fabrijano mieste, vyko didžiulė tarptautinė 780 autorių akvarelės paroda, joje eksponuota A. Visockio akvarelė „Naktis“, reprodukuota kataloge, įteiktas renginio sertifikatas.

Pažymėtina abiejų autorių paroda gimtojoje Kužių seniūnijoje. Susitikimo su žemiečiais metu buvo kalbama apie kultūrą, jos sklaidą, dailininkų ir jų kūrinių vietą bei reikšmę visuomenėje. Drauge buvo pristatyta ir V. Rimkaus knyga „Taiga“ taigoje“.

Dirbami ir kiti darbai. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikia suaugusiųjų dailės studija „Paletė“, lankytojams padeda, juos konsultuoja abu Visockiai. Ten pat buvo suruošta studijos dalyvių darbų paroda, sulaukusi nemažo bibliotekos skaitytojų dėmesio. O A. Visockienės nupieštas chorvedžio, kompozitoriaus ir pedagogo Stasio Žalalio portretas puošia jo vardinę auditoriją Šiaulių universitete. Anksčiau jos sukurtas Kristijono Donelaičio keraminis portretas ženklina šio poeto vardinę auditoriją.

Šių dailės įvykių, parodų išvardijimas gali pasirodyti sausoku, tačiau jame slypi įtemptas kasdieninis darbas, naujų temų ir jų raiškos būdų ieškojimai, pasiekimai, kūrinių pripažinimas ir gyvastis, o neretai ir prapultis. Tokia yra dailininkų ir jų kūrinių lemtis.

Artūro STAPONKAUS nuotr.