Šiaulietis fotomenininkas Algirdas Musneckis per Tris karalius švenčia savo gimtadienį – šiemet jau 80-ąjį. Šis menininkas vos ne kasmet surengia savo kūrybos parodas, yra garsus savo unikalia fotoaparatų kolekcija, o be jo dalyvavimo su fotoaparatu Šiauliuose beveik nevyksta nė vienas renginys.

Už už aktyvią kūrybinę veiklą A. Musneckiui 2003 m. skirta Šiaulių miesto fotomenininko premija, 2005 m. Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą, 2013 m. už kraštotyros darbą su žmona Birute Musneckiene skirtas Mikelio prizas, o 2015 m. jis tapo Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatu.

Pradžia
Fotomenininkas gimė 1936 m. sausio 6 d. Šiauliuose. Baigė J. Janonio vidurinę mokyklą, Šiaulių pedagoginį institutą. 1960–1967 m. A. Musneckis dirbo Šiaulių mokyklos-internato Nr. 1 mokytoju, auklėtoju, nuo 1967 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) fotolaboratorijos vedėju, laikraščių „Pedagogas“, „Šiaulių universitetas“ fotokorespondentu.

„Dirbau internate su vaikučiais, kurie buvo surinkti iš gatvės, ir ten vadovavau fotobūreliui. Mūsų fotoaparatai buvo „Smena“. Dabar turiu savo kolekcijoje kelis tokius, tik jau aukštesnės kokybės. Tai buvo neblogi aparatai, su kuriais fotografuojant nereikėjo nieko galvoti: ryškumas nustatomas pagal metrus, diafragma – pagal saulę. Na, jei nepasuki – būna kadras ant kadro, bet tai niekis.

Fotografavau pirmuoju savo aparatu tėvą, mamą, mūsų namelį Gluosnių gatvėje ir pirmoji juosta išėjo labai gera“, – prieš porą metų pasakojo A. Musneckis.

Buvo du žmonės, kurie nukreipė jį į fotografiją. Pirmas žmogus, kuris nulėmė jo likimą, buvo bendraklasis Romas Gedminas. Jis studijavo Kauno technikos institute, kad įgytų inžinieriaus - konstruktoriaus specialybę, ir ten lankė garsiojo Povilo Karpavičiaus fotobūrelį. R. Gedminas buvo pats geriausias P. Karpavičiaus mokinys – jo darbai, kurių pagrindas buvo grafika, buvo eksponuojami Lenkijoje ir net Prancūzijoje.

Antrasis buvo Šiaulių fotografijos muziejaus įkūrėjas fotomenininkas Antanas Dilys. Beje, būtent jis ir įkvėpė rinkti fotoaparatų kolekciją.

Kolekcija
Dirbdamas Šiaulių pedagoginiame institute fotomenininkas pradėjo domėtis visokia fotografijos technika.

„Pedagoginiame institute praktikumų metu studentai sugadindavo fotoaparatus. Reikėdavo juos vežti taisyti į Vilnių, nes taisyklų Šiauliuose nebuvo. Bet buvo knygų apie fotoaparatų remontus rusų kalba, o žurnale „Sovetskoje foto“, kai pradėdavo gaminti kokį naują fotoaparatą, tuoj atsirasdavo rubrika „Išradėjas-racionalizatorius“, nes tais laikais visi turėjo darbo – vieni gamino broką, kiti jį taisė. Taigi ir pradėjau pats taisyti studentų sugadintus aparatus. Iš pradžių dar daugiau juos sugadindavau, o paskui išmokau ir tiek taisiau, kad net miegoti nebegalėjau ir net ligoninėje atsidūriau“, – prisimena A. Musneckis.

Ir tai išliko – kas šeštadienį jis eidavo į Pabalių turgų pirkti senų fotoaparatų. Tada Musneckių namuose yra visa fotoaparatų ekspozicija, kurią fotomenininkas skirsto pagal „amžius“.

Pirmasis amžius – dumplinis amžius: didžiuliai pastatomi profesionalūs aparatai. Antrasis amžius – metalinis. Tai sunkūs aparatai – „Saliut“, „Kijev“. O paskui prasidėjo plastmasės amžius – vadinamųjų muilinių. Po muilinių atėjo skaitmeninių aparatų amžius.

„Dabar jau prasidėjo ir 3D fotoaparatų amžius, bet jie dar labai brangūs. Bet aišku, išpopuliarės, nes tereikės akimi mirktelt ir štai jau fotografija“, – sako A. Musneckis.