LR Seimas 2016-uosius oficialiai paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Šia proga apie Prezidentą K. Grinių bei jo indėlį į demokratinės Lietuvos valstybingumo pamatus kalbame su politologu, besidominčiu K. Griniaus asmenybės istorija, Tomu Tomilinu.

K. Grinius – visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas, knygnešys. Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras, pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas.

Apie jį šiandien žinome nedaug. Nors būtent šis žmogus sukūrė demokratinės Lietuvos valstybingumo pamatus, dalyvavo kuriant pagrindinius įstatymus, laimėjo karą prieš Lenkiją ir buvo demokratiškai išrinktas Prezidentu. Kodėl taip atsitiko ir kokią tai turi reikšmę šiandien, plačiau atskleidžia politologas.

– Kodėl verta kalbėti apie K. Grinių?
– Kai Lietuvoje kyla daug diskusijų dėl demokratijos kokybės, labai svarbu prisiminti šią iškilią, įvairialypę asmenybę. Prisiminimai apie jį mums gali padėti susivokti kaip pakelti demokratijos lygį. K. Grinių verta prisiminti, nes jis buvo tikras demokratas. Tais Lietuvai ypatingai sunkiais laikais labai daug žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių netikėjo, kad demokratija yra geriausia valdymo forma. Didžioji dalis gyventojų norėjo, jog įsitvirtintų diktatūra.

Tuo tarpu K. Grinius buvo nuoseklus demokratijos, laisvos spaudos, susirinkimų laisvės šalininkas. Aišku, jam nepavyko įrodyti savo tiesos, nes buvo pašalintas iš Prezidento posto, bet iki pat savo gyvenimo pabaigos jis laikėsi pozicijos, kuri šiandien yra laimėtojo pozicija. Tai nepelnytai užmiršta asmenybė. Kai diskutuojame apie tarpukario Lietuvą, kalbame apie Smetonos laikus, nors iš tiesų reikėtų kalbėti apie K. Griniaus Lietuvą. Laiką, kai prasidėjo stagnacijos periodas, kai demokratiją bandė sužlugdyti arba sustabdyti. Metą, kai pamažu ėjome autoritarizmo link.

– Kodėl pamiršome K. Grinių, kam tai buvo naudinga?
– Tuo buvo suinteresuotas pats Antanas Smetona. Lietuvos išrinktajame Seime jis neturėjo jokios įtakos. Kai vyko Prezidento rinkimai A. Smetona gavo du balsus, K. Grinius daugiau nei penkiasdešimt. Rezultatai aiškiai parodė, koks yra realus jėgų balansas. Tačiau tais laikais rinkimai nebuvo pripažinti vieninteliu galios šaltiniu. Tuomet kariuomenė buvo daug reikšmingesnė. Tai puikiai suvokdamas A. Smetona save kaip Prezidentą su karininkų pagalba įtvirtino jėga. Jis pasistengė, kad K. Grinius būtų užmirštas. Paskui prasidėjo sovietinė propaganda, kuri taip pat nemėgo Griniaus, nes jis buvo nusiteikęs skeptiškai bolševikų ir sovietų Rusijos atžvilgiu. Todėl galiausia jis pabėgo į Ameriką, kad nebūtų nužudytas sovietų

– Kuo K. Griniui ir Lietuvai buvo ypatinga gruodžio 17 diena?
– Prieš kurį laiką buvo susiformavusi grupė karininkų, kuri nusprendė, kad demokratijai Lietuva dar nepribrendo. Tie žmonės buvo kurstomi politinių jėgų, pirmiausia tautininkų, kurie nelaimėjo rinkimų ir visiškai nepateko į Seimą. Jie jautė, kad Europoje dar yra madinga ne tik demokratija, bet ir autoritarinis valdymas.

Tiesiog įvyko karininkų, Smetonos vadovaujamų jėgų ir kitų veikėjų, suokalbis. Jie pasirinko A. Smetoną kaip kitokio stiliaus prezidentą, suėmė K. Grinių ir jėga įvykdė netikėtą perversmą.
Ta diena buvo ypatinga tuo, kad areštavus Grinių prasidėjo diktatūrinis rėžimas.

– Ar tai turėjo neigiamos įtakos Lietuvai?
– Galbūt kai kurie istorikai pasakytų, kad tai turėjo teigiamų pasekmių, tačiau aš manau priešingai. Tai buvo laikas, kai Lietuva galėjo išlaikyti demokratiją. 1926 m. iš esmės valstybė buvo įsitvirtinusi, visi institutai sukurti, reikalingi įstatymai priimti, tarptautinis pripažinimas paskelbtas. Tikrai nereikėjo aukoti laisvo žodžio, kalbos, rinkimų tik dėl to, kad būtų patenkinta viena politinė jėga.

– Ar šiais laikais demokratija reiškia galimybę peikti valdžią?
– Demokratija yra laisvė kalbėti prieš valdžią, bet ne prieš demokratinę sistemą. Todėl K. Grinius ir gynė nuomonių įvairovę. Skirtingos pažiūros, diskusijos yra labai svarbus demokratijos atributas. Be jo valstybė eina į stagnaciją, į politinio proceso primityvėjimą.

Šiandien Griniaus nemėgsta tie, kurie nori vieno vado, vienos stiprios rankos, kurie nori tikėti, jog išrinkus vieną asmenybę kaip Vladimirą Putiną ar Aleksandrą Lukašenką gyventi bus geriau. Tačiau toks požiūris labai pražūtingas. Todėl mus reikia prisiminti Lietuvos istorijos asmenybės, kurios prieš daug metų įspėjo, kad toks požiūris nieko gero neatneš.

– Ar šiandien lietuviams vienos „stiprios“ rankos valdžia priimtina?
– Yra daug žmonių, kurie ilgisi senų laikų, kai buvo vienas galios centras, viena jėga, vienas vadas. Tačiau visuomenė bręsta, vis daugiau žmonių supranta, kad be diskusijų, ginčų, nesurasime kompromiso. Vienos tiesos kelias tikrai nėra tas vystymosi kelias, kuris mums yra reikalingas. Vyresnė karta turi tą kompleksą ir nemėgsta politinio pasipriešinimo, bet, deja, tai yra jiems įskiepyta dar Smetonos ir sovietų periodo laikais.

– Ar jaunoji karta taip turi įskiepytą kompleksą?
– Jaunoji karta yra reikli, išsilavinusi, mąstanti. Ji ieško atsakymų ir lygiuojasi į vakarų valstybes. Šiuo atveju tai yra gerai. Vis dėlto visada gali atsitikti taip, kad vyraujant pavojams, gąsdinimams dėl migrantų, dėl pabėgėlių jaunuoliai gali pradėti ieškoti vieno asmeninio globėjo, vado ir pakankamai neįvertinti demokratijos kaip vertybės.
Dabar mes demokratiją priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Esą šiandien ji yra ir nieko čia nereikia daryti, tačiau demokratiją reikia ginti nuolat. Nėra tokios šalies, kuri nebūtų pribrendusi demokratijai. Tiesiog ją reikia vertinti kaip siekiamybę, rimtą užduotį ir vertybę.

– Ar pritariate minčiai, kad mes gerai žinome savo teises, bet nežinome pareigų?
– Sutinku su šia mintimi, tačiau manau, kad nė vienas jų negali būti sureikšmintas arba pervertintas. Teisės ir pareigos yra neatsiejami dalykai. Manau, kad mes per mažai apie tai žinome. Todėl reikėtų labiau tuo domėtis.

– Kodėl kitos šalys nesirenka demokratijos kaip valdymo formos?
– Todėl, kad neužtenka demokratų. Demokratijai reikia demokratų, kurie mąsto demokratiškai. Žmonių, kurie užuot priėmę sprendimą savarankiškai, tartųsi, ieškotų sąjungininkų ir gerbtų kito nuomonę.