„Laiptų galerijoje“ veikia Vido Pinkevičiaus (1949 – 2012) kūrybos in memoriam paroda „Gyvenimas – tapyba“.

V. Pinkevičius gimė 1949 metų lapkričio 9 d. Šiaulių rajone Gruzdžių miestelyje, ten mokėsi. 1968 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą studijuoti freskos pas profesorę Sofiją Veiverytę. 1973 m. baigė ir atvyko į Klaipėdą. Su grafike Felicija Kačenauskaite sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Vido, vėliau tapusiu puikiu vargonininku, pradėjo dirbti Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Ten dirbo iki mirties. Tie, kas buvo jo dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė – čia jo visas gyvenimas, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai.

Apie V. Pinkevičiaus gyvenimą plačiau ir kalbame su jo našle Felicija Pinkevičiene ir jo draugu nuo pat studijų laikų, šios parodos kuratoriumi Juozu Vosyliumi.

– Kaip atrinkote darbus?
Juozas: V. Pinkevičiaus palikimas yra beprotiškas. Tai yra keli tūkstančiai tapybos darbų, dešimtys tūkstančių piešinių ir visi – labai brangūs, tai tiesiog kūrybos deimantai. Dailininkų darbas, dienos yra nevienodos: vienas kūrinys būna brandesnis, kitas gal šiek tiek mažiau vykęs, galų gale vieną dieną viena tematika, kitą – kita. Siekėme vienovės ir vienybės formuojamoje parodos kolekcijoje. V. Pinkevičius labai daug tapė darbų religine tematika.

Rinkome iš pačio brandžiausio V. Pinkevičiaus kūrybos periodo, o ir peizažai – irgi sakrali tematika, yra keletas žanrinių kompozicijų. Apskritai jo kūryboje yra mitologinė tematika, istorinė, bet šie darbai netiko į kolekciją, tad atvežėme apie 30 didelių darbų. Kartu pasitardami su F. Pinkevičiene, kuris darbas brandesnis ir surinkome. Užtat jo dirbtuvėje reikėtų apsilankyti žurnalistams, ten apsilankius liktų nepamirštamas įspūdis.

– Kokia tai dirbtuvė?
Juozas: Buvo sunku ir rasti apibūdinimą tokiai patalpai, kai jis dar joje tapė. Kaip pavadinti tokią patalpą, kur tarsi jaučiama aukšta elektros įtampa? Darbų išdėliota tiek, kad net būdavo sunku praeiti, drobės sudėtos netgi viena į kitą, kartais ir trys, kad tik sutilptų. Kaip 3x4 metrų kambaryje sutalpinti 3000 paveikslų nuo didžiausio formato – 1,5x1m iki 0,3x0,3 m. Ten buvo pilna tokios tiesiog žėrinčios energijos, oras buvo kupinas kibirkščiuojančių spalvų.

Man užėjus pas jį į dirbtuves pradėdavo sąžinė graužti, nes pajusdavau, kiek jis dirba...  Buvo ten kažkas neapsakoma. Jo darbai nebuvo daromi greitai, kiekvienas centimetras – prisodrintas emocijos, jausmo, spalvos, piešinio. Kartais, kai trūkdavo ir pinigų dažams, tada jis piešdavo, o piešinių liko tūkstančiai.

– Kaip jums ta įtampa?
Felicija: Ta įtampa buvo geroji, džiaugsminga. Aš galėjau ten pasiganyti, spalvų derinių paieškoti, pasidžiaugti atradimais, nieko susijusio su sukaustymu nebuvo. Jis visą laiką papasakodavo man, ką tapo, kokio formato, kokios temos ir telefonu paskambindavo. Pranešdavo, ką nusipirko, kokių dažų už kokias kainas. Kiekvieną dieną informuodavo.

Nuo pat pradžių, kai gavome dirbtuves 1975 metais, jaučiausi ten kaip žuvis vandenyje, kaip savo namuose – tu visą laiką apsupta paveikslų, visuomet rengi parodas kartu. Mes tuo nesistebėjome, tai buvo mūsų kasdienybė – kilnoti drobes, taisyti, atrinkinėti...

Dirbtuvių plotas maždaug 55 kv. m, o kadangi aukštos lubos, buvo galima paveikslus iškabinti ant sienų. Ten buvo du kambariai ir virtuvė. Netgi ir dujinė plytelė buvo apkrauta tapybos darbais iki pat lubų. Kada tik užeini, vis randi kažką naujo, bet net ir draugai užėję tilpdavo mažoje virtuvytėje.

Juozas: Bet Vidui nerūpėjo tie dalykai – pasisėdėjimas prie kavos puodelio, nors arbatos išvirdavo. Gal greičiausiai tiktų pasakyti poetiškai – 1968 m., kai V. Pinkevičius įstojo į Dailės institutą kartu su manimi, jis tarsi įėjo į kažkokį indą, šventovę. Kai jis uždarė už savęs duris taip ir liko šitoje kūrybos terpėje, jo praktiškai nedomino niekas. Jis gyveno tiktai tapyba, kūryba. Jam buvo gerai tai, kaip buvo. Tik duok drobę, teptukų.

Atrodo, kad per jį tekėjo kažkokia kosminė informacija, per jo galvą ir rankas tekėjo nenutrūkstamas srautas. Atsimenu, dar Dailės institute buvome studenčiokai pirmakursiai, juk kaip studentai išeidavome į alaus barą ir kitur. O Vidas pasiima popieriaus lapą ir ir piešia. S. Veiverytė, a. a. profesorė, prašydavo vieną projektą parengti, o jis padaro tris. Nors projektai beveik nesiskirdavo vienas nuo kito, tačiau detalės – kruopščiai apgalvotos.

Jis gyveno visiškai skurdžiai. Buvo ir periodas, kai jis gyveno tikrąja to žodžio prasme duona ir vandeniu. Kartą pasiūliau ir pinigų pasiskolinti – ne. Jis turėjo duonos ir grafiną vandens. Kai pradėjo taip gyventi, taip ir gyveno visą laiką. Grynas turinys dienų – gyvenimas – tapyba. Kūryba.

Net ir mirdamas, komos būsenos ranka nesąmoningai darė piešimo judesius.

Nepaprastas dailininkas...
O žmogus atėjo iš miestelio – Gruzdžių be jokių mokyklų ir postūmių į meną. Tikrai galima laikyti, kad Dievo atvestas. Įstojo, piešti nelabai mokėjo, o ir akademinio piešimo nelabai išmoko. Liko pas jį piešinys ypatingos išraiškos, užaštrintas, deformuotas.

1968 m. – tais laikais nelabai norėjo priimti iš specialiųjų mokyklų studentus, o paprastus su ta teorija, kad žmogus ateina švarus kaip lenta. Daug kas atkrito, o Vidas pataikė kaip į šventovę.

– Matau turite rankose užrašytus įspūdžius.
Felicija: Įspūdžius norisi užrašyti. Kai reikėjo tvarkyti tapybos darbus, vakarais parašydavau grįžusi dienos įspūdžius. Radau užrašus, kuriuose – mintys po parodos, surengtos po jo mirties maždaug praėjus metams. Klaipėdos parodų rūmuose buvo drobių daug, erdvės didelės, malonus atidarymas. Aš rašiau: „Minia žmonių, mačiau daug Vido draugų ir mokinių, gerbėjų ir kolekcionierių. Visi sakė, kad labai gera paroda. Vido stropiai padirbėta. Kad iškeliavus pas Dievą  jo kūryba dar labiau susidomėta. Paveikslai, drobės spindi, žėri spalvų deriniais, juos galima skaityti kaip knygą – hieroglifais, simboliais, ženklais. Jis buvo toks darbštus, kad stebina, kiek žmogus per gyvenimą gali daug padaryti. Jei sąlygos geros, jei niekas netrukdo, tada neri į gilumą ir jautiesi kaip žuvis vandenyje, kaip paukštis oro erdvėje. Skraidai, paskraidai, nutūpi ant žemės, pavalgai atsigeri ir vėl žygiuoji į darbo vietą. Pažeri spalvų paletę drobėje, randi jai vietą. Stebuklai tikri vyksta. Jei paimi teptuką, jei palieti dažus, tada neši prie drobės atsargiai ir tapai spalvotas linijas, potėpius, brūkšnius. Kai linija prisodrinta minties, gali įžvelgti mūsų gyvenimo įvykius, jie atsispindi veidrodyje lyg upės vandenyje. Kaip jūra banguoja, visuomet gyva, nerami, gili ir paslaptinga, neįžvelgiama, neišsemiama jo kūryba. Kai priartėji, patyrinėji, supranti, kad ilgai stovėta, mąstyta, svarstyta, tapyta, apgalvota ir kalbėta apie gyvenimą ir mirtį, apie žmogaus paskirtį šioje žemėje. Vis nueinu į parodą ir gėriuosi: kiekviena drobė – tai vizija, matymas, išmintis, įžvalga, istorija ar dabartis, apmąstymas. Jei tu sustoji – matai ir pagalvoji, kiek prisilietimų, kiek švelnių potėpių, brūkšnelių, linijų, tai tarsi muzika – vienas su kitu turi ryšį. Kai skaitai – atsiveria kiti vaizdai, jei yra durys, atsidarai, įeini, žvelgi ir vėl tolyn eini.“

– Kodėl taip pasišvęsta kūrybai?
Felicija: Yra pasaulis, kuris veikia, tu viskuo gėriesi, žaviesi, matai žmogų ir išgyveni dėl jo. Rūpiniesi dėl žmogaus, gamtos. Jis labai mėgo skaityti, mes pirkdavome labai daug knygų. Kai kurias jų V. Pinkevičius perskaitydavo po keletą kartų. Ir Bibliją buvo perskaitęs, Senąjį ir Naująjį Testamentus. Jis nebuvo abejingas ir kalbėjo meno kalba.

Juozas: Kiekvienas nelabai gali pasirinkti savo gyvenimo stilių. Menininkas tarsi įeina į terpę ir joje auga, čia auga jo mąstymas ir suvokimas. Ir jis negali pasirinkti stiliaus, tai duotybė, nuo kurios jis negali atsitraukti. Dailininkas negali pasakyti, kad tapys kaip Rembrantas arba gyvens kaip S. Dali.

Vidui buvo skirtas toks dalykas ir kažin ar apie tai jis galvojo. Jis nieko prieš buvo, kad jo kūrybą kas nors pirktų, kad paveikslai išeitų į gyvenimą.
O pasišventimas – abejoju, ar kas nors taip įvardija sau. Yra tam tikra misija, kuri atveda į šitą gyvenimo turinį. Būna tragedijų – kai perlauži į kelią teptuką, bet manau, kad tada dailininkui kažkas jau atsitinka, nutrūksta kažkokia styga… Tuomet tai jau yra tragedija.

– O kaip jis atsitraukdavo nuo kūrybos?
Juozas: Kartais susitikdavo su draugais, bet aš sakau, kad jis neatsitraukdavo. Turiu pats tokią nuostatą –  sekmadieniais neinu dirbti, Vidui tai neegzistavo – ar Kalėdos, ar kitos šventės.

Felicija: Mes ir keliaudavome, su šeima atostogaudavome, tuomet  jis piešdavo labai daug – ten buvo puikios sąlygos kurti, nes ir miškai ir laukai, gėlės – piešdavo iš natūros. Vykdavome į kūrybines stovyklas, kviesdavo mecenatai, o kur dar parodos, asmeninės parodos. Gyvenimas buvo nenuobodus, gyvas, kita diena visai kitokia – kitas darbas, kitas potėpis. Nėra pilkos kasdienybės, yra nepaprastai spalvingas ir gražus pasaulis.

– O kaip jūs susipažinote?
Felicija: Susipažinome kai dar mokėmės Dailės institute. Aš baigiau jį šiek tiek anksčiau ir išvykau dirbti į Klaipėdą. Paskui jis atvažiavo. Ir susipažinome vienos parodos atidarymo metu, meno mokykloje, ji dabar vadinasi Adomo Brako dailės mokykla. Aš mokiausi grafikos, o jis buvo artima siela. Savo kūrybiškumu – viskuo patraukė. Mes vienas kitą suprasdavome. Man kūryba irgi buvo viršūnė. Jeigu turi kapeikų – renkiesi ar duonos ketvirtis, ar baltų dažų tūbelė. Žinoma, kad dažai. Tu tiesiog stengiesi sudaryti sąlygas kūrybai. Kad visko turėtum, ko reikia kūrybai. Neturi drobės – einame ieškoti, kartu eidavome piešti, su žvejais plaukiodavome… Mano sesė – grafikė, aš irgi, o drauge vykdavo ir Vidas, pavyzdžiui su žvejais plaukiodavome mariose, piešdavome ir keliaudavome. Keliauti ir piešti buvo viršūnė – nieko svarbesnio ir įdomesnio lyg ir neturėjome. Bet gyvenimas vertė rūpintis buitimi, stogu – kad viskas būtų lygiagretu, kad vyktų kūryba.

Parodos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.