Tai labai lengva. Klausk, klausykis bei klausyk! Visų! Ir protingų, ir kvailių. Būk ištikimas valdžiai iki paskutiniojo atodūsio jos. Tos valdžios, po to – kitos. Taip iki pasaulio pabaigos...
Kas toji valdžia? Tai – sunkus intelektinis darbas, kad Tėvynėje būtų gera gyventi. Gi vidutinybei valdžia – jos teisė į kitų teises. Štai kodėl bėgame iš Tėvynės.

Kovoti su valdžia?
Ne! Iš anksto pasiduodu. Juk valdžios pastate kuičiasi koks ketvirtis tūkstančio žmonių, drebančių dėl savo algų. Mūsų jėgos nelygios, nes Šiauliuose gyventojų tik kelis šimtus kartų daugiau. Todėl ir tapau populiarus, tapęs simboliu. Net kankiniu. Šis titulas sudarė visas galimybes likti dorovės klasiku, kai valdžios statytiniai atsidurs istorijos klozete.  
Ačiū šiauliečiams, kad „Penktojo kėlinio“ vertimas buvo naudingas ne tiems, kurie jį vertė, bet man, išgarsinęs manąją vertę, kai šį kūrinį vertė.
Kai savivaldybės trečiame aukšte 2015 05 21 16.34 val., gavau ultimatumą suoliukų nebedaryti, su kuo nedelsiant sutikau: „Daugiau nė vieno!“ Iš 2015 metams pagamintųjų svetur paleidau apie 30, o dar kokie 55 vienetai „Elgoje“ kasdien atsimušinėja nuo prašytojų.
Mieste liko apie 225 suoliukus, šiauliečių dovanotus miestui: tiek Talkšos pakrantėje, tiek parkuose, tiek vaikų darželiuose, tiek daugiabučių, laimėjusių prizus „Už gražų ir žydintį Saulės miestą“, kiemuose. Jie tarsi „nelegalūs“, nors popieriai pritariamai tyli.

Apie skulptūrinį dizainą
Dauguma jų – daugiafunkciniai kūriniai, žinantys savo esmę – nuo miesto įžymybių iki dekoratyvių įtaisų. Primenu, kad jie – dekoratyviojo dizaino atstovai, ne monumentaliojo meno kūriniai. Nemaišykime žanrų.  
Pernai iškeliavo į Panevėžį skulptūrinis kompleksas „Pane-vėžys!“, tapęs miesto simboliu, analogišku mūsiškei „Geležinei lapei“. Šių metų Šiaulių universiteto bibliotekoje atsirado unikalus „Centų kambarys“, bet...
Todėl kitiems metams dairausi: unikali Šiaulių universiteto humanitarų idėja „Henkus Hepenčus (2015–1965)“ iškeliaus į Pakruojį, kur ji garsins šeimininkus. Milžinų, lietuviškų „Žalčių šeimyna“, sukurta Talšos pakrantei, pavasarį įsikurs netoli Šiaulių. Nesakysiu kur.
Sparnuotasis „Stačiagalvis“ ir „Penktasis kėlinys“ jau sudomino privačius globėjus. Savo vietos dar kurį laiką ieškos šiauliečio Viktoro Baranausko „1 JAV centas“, o nuverstieji „Damoklo kardas“ ir garsusis slibinas „Šiaulių baziliskas“, galintis riaumoti, akimis blyksėti ir raketomis tuštintis, ruošiasi emigruoti į kitas valstybes.

Susidūriau su dilema
Ar verta manuosius „šiauliečius“ po kita padange apgyvendinti, ar geriau su Šiauliuose esančiomis privačių teritorijų savininkais šnekėtis? Juk čia jų gimtinė, jų namai.
Šaunu būtų sulaukti verslininkų skambučių!