„Laiptų galerijoje“ atidaryta Bonaventūro Šalčio tapybos paroda „Trys taškai“, kurioje pristatomi naujausi dailininko darbai – Šiaulių dramos teatro aktorių portretai ir Venecijos vaizdai, nes, anot autoriaus, Venecija – tai teatras.

Menininkas sako, kad ir toliau tapys gimtojo miesto aktorius bei sužavėjusius peizažus, todėl ir parodos pavadinimas toks – „Trys taškai“ (t. y. daugtaškis). Save jis vadina „Laiptų galerijos“ dailininku, nes jis – pirmasis šiaulietis menininkas, 1992 metais surengęs parodą naujai susikūrusioje galerijoje. Čia buvo surengtos ir kitos autoriui svarbios – 50-ojo (1999 m.) ir 60-ojo (2009 m.) jubiliejų – parodos.

Po 37-erių darbo metų Šiaulių universiteto Menų fakultete B. Šaltis atsidavė tik kūrybai – nė dienos net per šventes iš rankų nepaleidžia teptuko, nes „dailininko vardas – tarsi įžadai: jei davei juos, tavęs turi nebedominti nei krizė, nei nepriteklius.“

– Kelinta personalinė paroda?
– Kažkada skaičiavau, o dabar bijau sumeluoti. Matyt, tai bus maždaug keturiasdešimta – mažų mažiausiai.

– „Laiptų galerija“ – viena iš mėgstamų galerijų?
– Šitoje galerijoje tai būtų septinta mano kūrybos paroda. Mėgstama ar nemėgstama – nežinau. Aš esu toks kaimo vaikas, tai man visos tos galerijos mėgstamos.

– Paroda pavadinta „Trys taškai“.
– Ne taip suprato mane galerijos renginių organizatorius Ričardas Jakutis, nes jam sakiau, jog paroda vadinasi „Daugtaškis“. Aš išvis nenorėjau jokio pavadinimo – tapyba ir tiek...

– Dabar vis tiek teks pasiteisinti dėl pavadinimo.
– Daugtaškis. Sakinio pabaiga. Aš pasakiau ir parašiau daugtaškį. Tiksliai reikia sakyti, kad ne dedu tašką, o rašau, juk visi ženklai rašomi. Tai aš parašiau daugtaškį.

– Pamaniau, kad kiekvienas taškas turi reikšmę – portretai, architektūra ir abstrakcijos.
– Gal abstrakcija yra daugiau stilistikos reikalas, mano harmonijos forma meninė forma tai abstrakti. Mano abstraktumas realus arba realistinis. Šie „trys taškai“ taip nesiskirsto, čia kuratoriaus pratęsta mintis. Kai reikia pavadinti kūrinį, būna problemiška. Man geriau jo nevadinti. Nei kūrinio nevadinti, nei žmogaus geru ar blogu – pulti ir pasakyti. Kad ir artimą žmogų pulti ir girti – o kam?

– Tai paskutinių metų darbai?
– Išskyrus aktorės Vilijos Paleckaitės portretą. Darbas 1985 m., o likę – pastarųjų metų. Po kelionės grįžau iš Italijos ir „ant šviežiųjų“ sukūriau.

– Koks procentas darbų, kuriuos per pastaruosius metus padarėte?
– Darbų nutapiau žymiai daugiau, bet tokią kolekciją atrinkau. Per tuos porą metų maždaug šimtas darbų – „vidurkiškai“. Nusprendžiau, kad verta rodyti penktadalį, bet čia kuratoriaus reikalas ir darbas. Paliepė parodyti Venecijos darbus ir dar pridėjome artistų portretų.

– Modeliai turi kantrybės pozuoti ar čia portretai iš atminties?
– Ir pozuoja, ir iš atminties tapau. Bet pirmiausiai aš surenku medžiagą, pavyzdžiui, iki pat pirštukų. Tai ir eskizai, ir fotografijos, ir šiaip su žmogumi kalbiesi. Pradedi tyrinėti, nes portretas yra aukštas pilotažas tapyboje. Jeigu ne aukščiausias. Tai yra toks savotiškas skrydis parašiutu. Ima jis ir kartais neišsiskleidžia. Dingsta tas darbas iš mano kolekcijos ir viskas. Kažkas nesusikabina ir viskas.

– Jums svarbiausia yra akys?
– Sunku pasakyti, čia jau reikia mane knaisioti patį. Aš nemėgstu ofšorinės tapybos – amžinų ieškojimų ir nesuradimų. Mane daugiau tokia motininė tapyba, ta fundamentalioji tapyba domina – tarkime, Rusijos tapytojo I. Repino, Jano van Eiko portreto subtilybės arba to paties Rembranto. Jie rašo romaną su veidu, ne juokus krečia. Tai ne tik noveliškai apybraižiškai prabėga. Sėda ir rašo istoriją iš veido, ten ne tik akys kalba, o viskas. Nes kitaip yra tuščia, studentiškai išsireiškus, nieko gero, nevertinga. Čia vis tiek turi būti nepriekaištingai sustyguota, nes kitaip užsimuši šokęs su parašiutu.

– Visų aktorių portretai labai šviesūs, labai skaistūs.
– Prano Piauloko portretą dariau skausmingą. Juozo Bindoko – labai gerą. Aš visus aktorius pažįstu seniai ir pakankamai gerai.

– Ar sunku įkalbinti pozuoti?
– Įvairiai būna – kas prašo, ką renkuosi... Aktorę Nomedą Bėčiūtę ilgai įkalbinėjau, nes ji man vis tiek primena amžiną atilsį aktorę Pinkauskaitę. Man ir žmogus turi būti kažkuo įdomus. Tada ir veido tekstūra, veido apsakymas, turinys malonus – atspindi sielą, esybę. Ir visa tai susiriša su manimi, persipina ir turime tokį rezultatą. O finišas, esmė priklauso, kiek man Visata davė.

– Iš karto įsivaizduojate, kaip modelis turi atrodyti?
– Nomeda yra režisuota, ją aš režisavau. O Pranas yra grynai visiškai impresionistinio įspūdžio. Beveik atmintinai, gerai pažįstami su juo buvome, kadangi žemaičiai, kaimynai: jis iš Telšių, o aš esu kražiškis. Tik Praną pamatau, tai jis visuomet su manimi žemaitiškai iš karto pradeda kalbėti – „Nu kap y? Nu tap y…“

– Kaip su dukra? Blogiausi užsakovai – šeimos nariai.
– Monika labai „skūpiai“ kritikuoja, gal iš pagarbos tėvui. Jei nuskyla koks, tai taip jį paruošia, nušlifuoja. Arba jau geriau tyli. Toks žmogus ji yra. Gal tai ne diplomatijos požymis, bet erudicijos – neskuba pliurpti. Toks žmogus ji yra.

– Kaip jautriai reaguoja į savo portretus tiek vyrai, tiek moterys?
– Netyrinėjau šito. Galbūt moterys kiek jautriau reaguoja, jei užsakytas darbas. Visko yra buvę.

– Tai šie portretai – ne pardavimui?
– Derybos gali vykti, kol kas tai mano kolekcija, mano nuosavybė. O kaip gyvenime klostysis – nežinia.

– Prašau papasakokite apie venecijietišką architektūrą.
– Tai tas pagrindinis kanalas už Šventojo Morkaus aikštės, dar keli kanaliukai. Manau, kuo toliau gyvensi toje Venecijoje, tuo mažiau ją pažinsi. Tad, ko gero, tiksliausias įspūdis yra pirmas.

Kada atplauki, suki Morkaus aikštę – galvojau, kad ten stebuklas. O nė velnio. Bet kai nueini ir pavaikštai po tą senamiestį – apšiurusį, suvargusį, kur kanalai papeliję, man taip yra gražu. Morkaus bazilika ne tokia įdomi, kiek įdomus tas rūkas. Tai padariau tą ciklą įkvėptas to įspūdžio.

– Jums nebūdinga vaizduoti architektūrą.
– Tai ne visai urbanistinis peizažas. Jis nėra visai urbanistinis, veikiau dominuoja architektūros emocija. Štai vieno kanalo pastatų architektūra. Pirmas aukštas – sandėliukai, paskui jau „bagotesnis“ gyvena, o jau trečias ketvirtas aukštas – ten jau turtingi gyvena. Iš tikrųjų taip buvo XVI-XVII a.

Kurdamas rėmiausi ne tik prisiminimais, nes reikia ikonografinės medžiagos detalėms – aš nemėgstu paviršiaus, nes paveikslas turi turėti išliekamąją vertę. Vienokią ar kitokią. Kaip ir žmogus.

– Abstrakcijų darbuose daug lengvumo, skaidrumo. Ar šie darbai taip lengvai gimsta?
– Man greitai, nes tai turi būti tos dienos nuotaika: gimstu rytą, vakare mirštu. Gyvenimas yra ta diena. Viskas. Jeigu pavyko gerai, jei nepavyko, einu mirti nepatenkintas.

Per dieną paveikslas gimsta, tik paskui susitvarko. Bet pirmasis įspūdis turi atsigulti ant drobės. Gal net per pusdienį. O paskui vyksta profesionali korekcija.

– Kiek laiko turi praeiti, kol atsiras portretas?
– Mėnesiai. Grįžti atgal… Jis nueina, pasislepia, paskui vėl grįžta. Mano kūnas turi pasiruošti, kad emocijai nepasiduotų, pirmam įspūdžiui. Gali praeiti savaitė, mėnuo praeiti, kad kūnas pasiruoštų. Štai Paleckaitės portretas redaguotas po keturiasdešimties metų.

– Netapote paveikslo ant paveikslo?
– Ne. Gal yra užtapyta, bet tai korekcijos. Sunaikinu drobę, jeigu man visiškai nepriimtina. Kažkaip net netechniška užtapyti...

– Tas pats Rembrantas ir visi kiti kūrė autoportretus. Kiek turite savo?
– Nedaug tapytų, piešinių  –  daugiau, kurie buvo skirti amato treniruotei. Galbūt penki. Neskaičiuoju aš. Jie sandėly.

– Ko tikitės iš parodos atidarymo – neišgirsti žiaurios kritikos?
– Ką ten sukritikuosi. Arba valgys, arba nevalgys. Su menais kaip ir su maistu. Atidarymas ne pirmas, kadangi jau esu paskiepytas.

Artūro STAPONKAUS nuotr.