Tikriausiai dažnas pasvajoja apie kelionę po nematytą gamtą, egzotines šalis. Ir pasirodo, tokios svajonės gali tapti realybe. Tai įrodė 20-metis šiaulietis Skomantas Tamulaitis.
Supratęs, kad išsvajoti politikos mokslai ne jam, būdamas 19-os vaikinas nusprendė per penkis mėnesius Anglijoje uždirbtus pinigus skirti ypatingam nuotykiui – keturių mėnesių kelionei po Pietų Ameriką.
Išvažiuodamas jis manė, kad tai bus gyvenimo kelionė, tačiau grįžęs suprato, kad išvykti į egzotines šalis nėra taip sudėtinga, kaip daug kam atrodo. Tad dabar jo laukia dar visas pasaulis.
Be to, šiaulietis Lietuvoje ilgai neužsibus – maždaug po mėnesio jis jau krausis lagaminus ir vyks į Škotiją, kur ruošiasi krimsti psichologijos mokslus.
Norėjo nuotykio
S. Tamulaitis nuo dešimtos klasės svajojo apie politikos mokslus ir tam intensyviai ruošėsi. Puikiai išlaikė egzaminus, įstojo į išsvajotą specialybę. Tačiau tada suprato, kad vis dėlto šie mokslai ne jam: „Tada sugalvojau pasiimti laisvus metus po mokyklos, kai tu niekur nestoji, o bandai susivokti, ką nori daryti gyvenime. Na, ir išvažiavau į Angliją pas draugus, kurie ten studijuoja. Anglijoje padirbau penkis mėnesius, užsidirbau pinigų ir išvykau keliauti po Pietų Ameriką.“
Šiauliečio teigimu, kelionės jį visada labai traukė ir turbūt visi jo atlyginimai, kuriuos užsidirbdavo vasaromis, būdavo išleisti kažkokioms kelionėms.
„Šį kartą man norėjosi nuotykio, todėl pasirinkau Pietų Ameriką. Pietų Amerika nėra labai turistinė, nes dažniausiai visi turistai važiuoja į kokią Pietryčių Aziją. Bet mane labai traukė Amazonės miškai ir visa kita“, – priežastis, kodėl savo kelionės kryptimi pasirinko Pietų Ameriką, įvardijo S. Tamulaitis.
Keturi mėnesiai – šešios šalys
S. Tamulaitis po Pietų Ameriką keliavo keturis mėnesius, per kuriuos aplankė šešias šalis.
Kelionę jis pradėjo Kolumbijoje, kur praleido mėnesį, Čilėje jis taip pat užsibuvo mėnesį, Ekvadore pabuvojo dvi savaites, Peru ir Bolivijoje – apie tris savaites, o Argentinoje – maždaug savaitę.
„Keliavau įvairiai – važiavau autobusais, tranzavau, kėliausi keltais, o pėsčias dažniausiai eidavau į žygius. Jeigu tu nori pasiekti tam tikras vietas, tarkim, indėnų gyvenvietes ar kažką džiunglėse, tai iki norimo tikslo pėsčias turi eiti kelias dienas. Taip pat jei nuvažiuoji į kokius parkus, tai ten niekas tavęs nepriveža, tiesiog kokią savaitę pats vaikštai tuose parkuose“, – sakė jaunasis keliautojas.
Į Pietų Ameriką S. Tamulaitis išsiruošė vienas, tad paklausus, ar nesijautė vienišas, jis nusišypso ir atsako: „Manęs visi klausia, ar nebuvo liūdna keliauti vienam, bet iš tikrųjų tikrai ne. O ne liūdna, todėl, kad daugiausiai miegodavau svečių namuose, tai ten kiekvieną vakarą sutikdavau tokių pat keliautojų. Susipažindavome, pabendraudavome, tad vienišas nesijausdavau. Be to, būdavo taip, kad kokią savaitę pakeliaudavau su vienais žmonėmis, kitą savaitę – su kitais.“
Viskas „suturistinta“
Šiaulietis prisipažino, kad kelionės metu tikėjosi pamatyti kažkokių senovinių inkų ar indėnų kultūrų, bet anot jo, Pietų Amerikoje viskas gan „suturistinta“: „Patys vietiniai, kurie gyvena tuose kaimeliuose, laisvalaikiu traiško alaus skardines, kurias palieka turistai. Tad ten nelabai likę tos senosios kultūros. Tiesiog tų kaimelių gyventojai dirba kartu su turizmo agentūromis.
Nors gal tų tikrų indėnų su giliomis tradicijomis ir yra likę, bet prie jų turistų turbūt nelabai prileidžia. Tose gyvenvietėse, kur mes buvome nuėję, indėnai tiesiog sėdi, pasakoja įvairias istorijas ir viskas.“
Pasak S. Tamulaičio, iš visų aplankytų miestų jam labiausiai įsiminė Valparaisas Čilėje ir Kalis Kolumbijoje.
„Valparaisas turbūt – antras didžiausias miestas Čilėje. Ten tiesiog yra skirtingi kvartalai ant skirtingų kalvų, tad miestas labai spalvotas. Jame pilna įvairių grafičių, yra nuostabus uostas.
Na, o Kalyje – labai geras maistas, gražu. Bet labiausiai šis miestas man įsiminė tuo, kad ten visi šoka salsą. Šis miestas – viso pasaulio salsos sostinė. Man taip pat teko kažkiek šokti, nes kai kokiame bare šokiui tave pakviečia kolumbietė, tai nelabai gali atsisakyti. O kolumbietės man buvo pačios gražiausios, tačiau į Lietuvą nė vienos neparsivežiau“, – šypsosi šiaulietis.
S. Tamulaičio teigimu, apskritai Pietų Amerikoje žmonės labai draugiški bei paslaugūs. Vienintelis iššūkis, su kuriuo jis susidūrė, – perėjimas per gatvę: „Būdavo labai baisu, kai reikėdavo pereiti gatvę, nes ten niekas niekada nestoja. Žalia ar raudona – ten niekam neįdomu. Tu tiesiog persižegnoji ir bėgi per gatvę.“
Buvo apvogtas
Anot šiauliečio, kiekvienas keliavęs po Pietų Ameriką gali papasakoti dvi tas pačias istorijas – kaip jį apvogė ir kaip jis apsinuodijo maistu.
„Gal pradėsiu nuo to, kaip reikia saugotis nuo vagių. Ten viską reikia nešiotis tik priekinėse kišenėse – dokumentus, telefonus, banko korteles ir panašiai. Tačiau vis tiek reikia šiek tiek sėkmės, kad tavęs neapvogtų. Tad aš lyg ir labai saugojausi, bet vieną kartą Čilėje, kai sėdėjau autobusų stotyje ir laukiau autobuso, man tiesiog vienas vaikinas parodė, kad ant žemės numesti du doleriai. Aš pakėliau tuos du dolerius ir pasakiau, jog ne mano, ir matau, kaip tas vaikinas jau pradeda eiti. Tada supratau, kad kažkas čia ne taip. Apsižiūrėjau ir pamačiau, jog pavogė mano mažą kuprinę. To kito vaikino, kuris mane apvogė, net nemačiau.
Man pasisekė, kad toje kuprinėje nebuvo labai daug svarbių daiktų. Vežiausi dvi banko korteles, jei vieną pavogtų. Tai vieną ir pavogė. Dar pavogė ir seną pasą, bet šiaip visus vertingiausius daiktus, dėkui Dievui, buvau įsikišęs į kišenes. Tik ko tikrai gaila, tai toje kuprinėje buvusių kelionės užrašų, kur kiekvieną dieną kažką užsirašydavau – kas įvyko, ką pamačiau, kad neužsimirštų. Deja, jų netekau“, – apie tai kaip buvo apvogtas papasakojo S. Tamulaitis.
Ragavo alpakos ir jūrų kiaulytės mėsos
Maistu šiaulietis apsinuodijo Bolivijoje: „Ten geriausia valgyti turguje, nes maistas turguje yra pigiausias ir natūraliausias. Ir aš tiesiog suvalgiau kažkokį jų vietinį mėsainį ir, manau, nuo tų visų jame buvusių žalumų pasidarė bloga. Netgi vietiniai sako, jog jie po kokias penkias minutes plauna salotas, kad galėtų paskui jas valgyti, nes kitaip didelė tikimybė, kad apsinuodysi. Be to, Bolivija jau tuo pasižymi, nes praktiškai visi, kurie ten nuvažiuoja, anksčiau ar vėliau apsinuodija vietiniu maistu.“
Daug egzotinio maisto S. Tamulaitis neišbandė, tačiau vis dėlto jam teko paragauti alpakos ir jūrų kiaulytės mėsos: „Alpaka panaši į lamą. Jos mėsa labai skani, turbūt skaniausia, kokią esu valgęs. O Ekvadore valgiau jūrų kiaulytę, ten šis patiekalas – tradicinis. Tad paragavau, bet daugiau turbūt nebevalgyčiau, užteko vieno karto.
Be to, praktiškai visuose miestuose vietiniai organizuoja tokius „vaisių turus“. Per tokį vieną turą gali paragauti kokį 100 vaisių. Man pačiam tame ture dalyvauti neteko, nes ten pilna vaisių, kurių net pavadinimų nežinau, tad nerizikavau. Tačiau ši atrakcija labai mėgstama turistų, bet paskui irgi nemaža jų dalis skundžiasi skrandžio skausmais“, – teigė S. Tamulaitis.
Liko dar visas pasaulis
S. Tamulaitis patikino, kad kelionės po Pietų Ameriką metu netrūko įvairiausių kuriozų, kuriuos visus net sunku prisiminti, tačiau vis tik vienas įvykis jam labai įstrigo.
„Tai nutiko, kai įvažiavau į Boliviją. Kadangi esu iš Europos Sąjungos man nereikia vizos, tiesiog uždeda štampą trisdešimčiai dienų ir viskas. Taigi aš ateinu prie to langelio ir jie man sako, kad man reikia vizos, aš jiems atsakiau, jog nereikia... Bet jie užsispyrę tvirtino, kad reikia. Tada nuėjau tvarkytis tos vizos, o ji kainuoja 100 dolerių. Kadangi prieš išvažiuojant iš šalies stengdavausi išleisti visus pinigus, kad neturėčiau grynųjų, nes paskui reikia kitos valiutos, tai tų grynųjų visai neturėjau. Tad teko iš kuprinės išsitraukti pinigus, skirtus skubiems atvejams ir eiti pas kažkokius vietinius žmones, kad juos man iškeistų. Pinigus išsikeičiau visiškai nesąmoningu ir nepalankiu kursu. Tada nueinu, pradedu mokėti už vizą, jie pildo mano kažkokią vizos deklaraciją ir sako, kad aš ne iš Libijos, o iš Lietuvos ir man vizos nereikia. Aišku, pinigus atidavė, tik tiek, kad jie buvo iškeisti visiškai nesąmoningu kursu.“
Šiauliečio teigimu, panašių nuotykių kelionės metu tikrai netrūko, su įvairiais nesusipratimais susidurdavo beveik kasdien, o ypač dėl autobusų vairuotojų kaltės.
„Autobusų vairuotojai ten labai atsipalaidavę, jie niekur neskuba. Tad būdavo, jog tekdavo miegoti kokiame nors kaime, kur nėra jokių svečių namų, vien todėl, kad autobusas pavėlavo dvi valandas. Tie vairuotojai ramiai sau sėdi, geria kavą, niekuo nesirūpina, o paskui pavėluoja ir aš nebespėju į kitą autobusą. Tuomet tame kaime arba bandai susirasti nakvynės namus arba nakvoji palapinėje, kurią visada turėdavau. Šiaip nakvoti palapinėje buvau įpratęs, bet buvo pora naktų, kai miegojau šalia pasidėjęs peilį. Bet gal tada truputį perdėjau. Tiesiog nakvojau tokioje vietoje, kur matėsi, jog absoliučiai niekada nėra buvę jokių turistų, ir tie vietiniai tokie įdomūs atrodė, ir šiaip tas miestas buvo panašus į šiukšlyną“, – įspūdžiais dalijasi S. Tamulaitis.
Jaunasis keliautojas prisipažino, kad prieš išvažiuodamas iš Pietų Amerikos jis galvojo, kad tai bus jo gyvenimo kelionė, bet dabar grįžęs į Lietuvą yra tikras, kad ši kelionė tikrai nepaskutinė.
„Reikės dar grįžti ar į Braziliją, ar dar geriau pamatyti Argentiną, ar aplankyti Venesuelą. Ir šiaip visas pasaulis dar yra likęs“, – šypsojosi S. Tamulaitis.
Kelionės metu šiaulietis pamatė nuostabią gamtą, sutiko skirtingų kultūrų žmones, patyrė ne vieną nuotykį.
Asmeninio archyvo nuotr.
