Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje lankėsi neeilinis svečias – Lietuvos galiūnas, tituluojamas stipriausiu pasaulio žmogumi, Žydrūnas Savickas.
Per savo karjerą 191 cm ūgio ir 168 kg svorio Ž. Savickas yra pagerinęs daugiau nei 50 pasaulio rekordų, jam priklauso daugiau nei 20 pasaulio rekordų.
O bibliotekoje gausiai susirinkusiai įvairaus amžiaus publikai galiūnas papasakojo apie tai, kaip pradėjo savo sportinę karjerą, kokį kelią turėjo nueiti, kad taptų stipriausiu pasaulyje, atskleidė vaikystės svajonę, supažindino su galiūnų sportu, šmaikščiai ir atvirai atsakinėjo į užduodamus klausimus bei mielai fotografavosi su gerbėjais.
Tad sužinojome, kiek Ž. Savickas suvalgo kiaušinių per dieną, ar pakelia fortepijoną, ar jam teko įsivelti į muštynes ir apie galvoje besisukančius planus pradėti perkraustymo verslą.
Svajojo būti jūrininku
Ž. Savickas sportuoja jau 25-erius metus. Per tuos metus galiūnas dalyvavo šimtuose varžybų, šimtus varžybų laimėjo, varžėsi su tūkstančiu varžovų iš įvairių pasaulio šalių.
Pasak sportininko, tie 25 metai praleisti sporte jam davė labai daug ir visas jo gyvenimas susiformavo sportuojant bei važinėjant po pasaulį.
Nors Ž. Savickas prisipažįsta, kad vaikystėje turėjo kitą svajonę. „Aš labai norėjau būti jūrininku ir keliauti po pasaulį. Tačiau bėgant laikui ši svajonė truputį pasikeitė ir iš tokios svajonių profesijos išsivystė tai, kad tapau sportininku. Ir ne tokių tradicinių sporto šakų kaip krepšinis ar futbolas, bet galiūnų sporto atstovu“, – vaikystės svajonę atskleidė Ž. Savickas.
Galiūnas prisiminė, kad į sporto salę pirmą kartą atėjo būdamas trylikos metų ir tuomet dar niekas nieko nežinojo apie galiūnų sportą, tame tarpe ir jis: „Daugelyje legendų sukurtų apie mane yra rašoma, kad per televiziją pamačiau galiūnus ir nutariau toks tapti. Iš tikrųjų taip nebuvo, nes aš negalėjau to pamatyti dėl to, jog pas mus nerodė galiūnų varžybų. O dabar jau daugelis dabartinių mano varžovų, pamatę mane televizoriaus ekrane, susidomi šiuo sportu, tačiau man tokios galimybės nebuvo. Ir kada manęs klausia, kas galiūnų sporte yra mano idealas, aš neturiu atsakymo, nes kai buvau tokio amžiaus, kai man reikėjo turėti idealą, apie šį sportą nieko nežinojau.“
Anot Ž. Savicko, jis tiesiog pradėjo sportuoti ir tai patiko. Tik vėliau jis sužinojo, kad vyksta stipriausio pasaulio žmogaus varžytuvės, tad nutarė, jog būtų visai nieko tapti ne tik stipriausiu savo mokykloje ar mieste, bet ir visame pasaulyje.
„Iš pradžių savo svajone su niekuo nesidalijau. Tačiau vieną vakarą, kai sporto salėje likau tik aš ir treneris, aš jo paklausiau, ar galėčiau tapti stipriausiu pasaulio žmogumi, o jis atsakė, kad galėčiau. Tad man tai buvo vienas iš tokių didžiausių įkvėpimų mano gyvenime, nes tada ne tik aš patikėjau ta savo svajone, bet ir turėjau žmogų šalia, kuris taip pat manimi tikėjo“, – apie tai, kaip nusprendė įžengti į galiūnų sportą, papasakojo Ž. Savickas.
Nuėjo ilgą ir sunkų kelią
Stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamas sportininkas neslėpė, kad iki šio titulo reikėjo nueiti ilgą kelią – daug metų treniruočių, daug patirtų traumų, daug nusivylimų: „Iš tikrųjų tik dėl sunkaus darbo man pavyko tapti stipriausiu pasaulio žmogumi, o tai įvyko beveik po 15 metų treniruočių.
Tiesiog gyvenime jau taip būna, kad kantriausiems visada atsilyginama. Kai aš pradėjau sportuoti su manimi kartu į sporto salę atėjo daugelis mano bendraklasių, kai kurie tapo net Lietuvos čempionais. Bet tą ilgą kelią nuėjau tik aš vienas, daugelis jų nubyrėjo. Taip jau būna, kad norint pasiekti tą didžiausią gyvenimo svajonę reikia labai daug ir sunkiai dirbti ir, kada iškyla sunkumų, nepasiduoti.“
Ž. Savicko teigimu, per savo sportinę karjerą jis turėjo daug tokių traumų, po kurių žmonės nebegrįžta į sportą. Be to, prisipažino, kad norint tapti stipriausiu pasaulio žmogumi neužtenka būti vien stipriam.
„Patekti į stipriausių sportininkų elitą buvo labai sunku. Ne paslaptis, kad tas ratas pakankamai uždaras, tad kad taptum stipriausiu pasaulio žmogumi, neužtenka būti vien stipriam. Tu turi gauti galimybę parodyti, jog esi stiprus. Vien tam, kad galėčiau varžytis su stipriausiais pasaulio galiūnais man prireikė maždaug penkerių metų, nors fiziškai ir buvau pajėgus tai daryti. Tad šis kelias man kainavo labai daug nervų, bet kartu mane ir užgrūdino. Kada tau reikia varžybose įveikti ne tik įvairius svorius, bet ir įvairiausias pinkles bei sunkumus, tai tu tampi psichologiškai daug stipresnis. Tai man padėjo varžybose. Galiūnų varžybose kiekvienas taškas, kiekviena sekundė gali būti lemiama, o aš visada kovodavau iki galo ir daugelį varžybų esu laimėjęs paskutinėse rungtyse, paskutinėmis minutėmis ir net paskutinėmis sekundėmis. O dabar džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu užkrėčiau daug žmonių. Daug žmonių atėjo sportuoti ir dabar Lietuva pasaulyje yra įrašyta auksinėmis raidėmis. Turime ne tik mane, bet ir Vytautą Lalą, jo brolį Marių Lalą, Saulių Brusoką, Vidą Blekaitį, taip pat turime jaunesnę galiūnų kartą, kuri pakeis šią kartą. Taigi tikiu, kad Lietuva galiūnų sporte išliks ilgai“, – vylėsi stipriausias pasaulio žmogus.
Pirmoji įranga – savomis rankomis
Ž. Savickas prisiminė, kad prieš pradėdamas galiūno karjerą nežinojo kaip treniruotis, ką valgyti, neturėjo net įrangos, reikalingos treniruotėms.
„Viską turėjome pasidaryti patys. Pavyzdžiui, yra tokia rungtis kaip rąstų kėlimas. Tai pirmą rąstą padariau pats. Tuo metu dirbau medienos įmonėje, tai po darbo išsiskaptavau tą rąstą ir jį kilnodavau. Tokiu būdu iš visokių įmonių mes susirinkome visą reikalingą įrangą ir pradėjome po truputį treniruotis. Galiūnų sportas nėra toks sportas, kur reikia, tarkim, kaip futbole tik kamuolio ir vartų. Mūsų sportui reikalinga labai daug prietaisų. Ir tas pasiruošimas treniruotei nėra lengvas.
Sakykim, yra 20 rungčių, o kiekvienas tos rungties prietaisas gali sverti šimtus kilogramų. Tai jei treniruotė trunka kokias dvi valandas, tai atgal sunešti prietaisus taip pat užtrunka apie dvi valandas.
Jau viską išsinešant pavargsti, sportuojant pavargsti, o kai reikia viską parnešti atgal neretai ir nelieka jėgų“, – apie galiūnų sporto ypatumus kalbėjo Ž. Savickas.
Taip pat galiūnas pabrėžė, kad lyginant su kitomis sporto šakomis, šis sportas yra išskirtinis: „Galiūnų sportas – pakankamai draugiškas. O taip yra todėl, kad galiūnų nėra tiek daug kaip kitų sporto šakų atstovų. Mūsų varžybose, paprastame turnyre, dalyvauja apie 10–12 galiūnų, o pasaulio čempionate – apie 30. Visi gyvename viename viešbutyje, kartu valgome, kartu leidžiame laisvą laiką. Ir nors varžybose tampame varžovais, jų metu noriai vienas kitam paskoliname, jei kas ką pamiršo – ar diržą, ar batus. Matot, mūsų sporte varžyboms reikia kokiu 4–5 batų porų, nes vyksta skirtingos rungtys, skirtinga vietos danga. Aišku,varžybų metu varžaisi, nori laimėti, nori būti stipriausias, bet bent jau iš mano pozicijos aš visada varžausi ne su varžovais, o pats su savimi ir su svoriu. Aš kiekvienais metais noriu būti stipresnis nei pernai buvo Žydrūnas Savickas. Tad mano pagrindinis varžovas – aš pats.“
Aštuonis kartus laimėjęs „Arnold’s Strongest Man“ turnyrą Ž. Savickas tikina, kad dar turi motyvacijos šį elitinį turnyrą laimėti devintą ar net dešimtą kartą. „Nežinau, ar tai darysiu, bet mano širdyje ir mintyse to noro ir tos motyvacijos tikrai yra. Tikiu, kad mano varžovai laukia, kada galės užimti mano vietą, bet tai mane dar labiau motyvuoja. Mano pagrindinis motyvas buvo tapti stipriausiu pasaulio žmogumi, ir kada man nesisekdavo, pagalvodavau, jog jei atsisakysiu šios svajonės, kam tada gyvensiu. Tad šio tikslo siekimas man visada buvo svarbiausias. Ir visus dalykus, kuriuos aš dariau gyvenime, stengiausi nukreipti, kad jie būtų naudingi šiam tikslui“, – teigė galiūnas.
Muštynės, kiaušiniai ir fortepijonas
Pasak sportininko, jo visą laiką „suvalgo“ sportas, visuomeninė veikla ir verslas. O jei randa laisvesnę minutę, jis mėgsta skaityti knygas ir keliauti po Lietuvą. Ir nors yra buvęs beveik šimte pasaulio valstybių, bet nėra aplankęs visų Lietuvos miestų. Dar liko kokie 5–6 neaplankyti, tačiau jis ruošiasi tai padaryti.
Na, o paklausus, ar jam kada nors teko savo jėgą panaudoti muštynėse, sportininkas nusišypsojo ir atsakė, kad į muštynes įsivėlė tik kartą su daug vyresniu berniuku, o kai pradėjo sportuoti niekas su juo nebenorėjo peštis: „Aš to vaikino labai bijojau, nes buvau labai mažas, o jis apie dešimt metų vyresnis, tai aš tiesiog gyniausi ir laimėjau. O kai pradėjau sportuoti, kažkodėl išvis niekas su manimi nebenorėjo muštis ir gyvenime man niekada neprireikė to daryti. Manau, kad dėl to, jog man muštis tiesiog nepatiko, to daryti su manimi niekas ir nenorėjo.“
Vis dėlto labiausiai į susitikimą su Ž. Savicku atvykusiems jo gerbėjams rūpėjo, ką sportininkas valgo, ir ar pakeltų bibliotekoje esantį fortepijoną.
Galiūnas atskleidė, kad valgo 5–6 kartus per dieną ir labai įvairų maistą – košę, kiaušinienę, virtus kiaušinius, varškę, jogurtą, vaisius, žuvį, mėsą, daržoves, ryžius, grikius ir kt. Tačiau be kiaušinių neapsieina nė vienos dienos – kiekvieną dieną suvalgo šešis virtus kiaušinius. O daugiausiai ruošdamasis varžyboms per dieną yra suvalgęs net 30 kiaušinio baltymų.
Taip pat Ž. Savickas patikino, kad fortepijoną jis tikrai pakeltų, ir juokavo, jog jam dažnai skambina žmonės, kurie turi fortepijoną, ir sako, kad persikrausto, o perkraustymo įmonė nenori nešti jų fortepijono, tad galiūno paklausia, ar jis negalėtų pagelbėti. „Tada aš sakau, kad mielai perneščiau, bet šiandien dalyvauju varžybose ir negaliu eikvoti jėgų. Žinokit, ir čia ne juokas – iš tiesų man dažnai paskambina žmonės su tokiais klausimais. Nors dabar jau pusę metų negavau tokio skambučio, tai net pasiilgau – labai įdomu pabendrauti su tokiais žmonėmis. Aš net galvoju, gal reikėtų užsiimti perkraustymo verslu, manau, kad jis būtų sėkmingas“, – juokėsi Ž. Savickas.
Šmaikščiai ir atvirai atsakęs į visus klausimus stipriausias pasaulio žmogus atskleidė ir dabartinį savo tikslą: „Siekiu, kad Lietuvoje kuo daugiau žmonių užsiimtų sveika gyvensena, judėtų, kad sveikas gyvenimo būdas taptų norma ir kad mes būtume sportiškiausia ir sveikiausia pasaulio tauta.“
Stipriausias pasaulio žmogus mielai fotografavosi su mažaisiais savo gerbėjais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
