Artūras Novikas – džiazo mokyklos, kurią įkūrė 2004-aisiais, meno vadovas. Tai vienintelė mokykla Lietuvoje, kurioje vaikai nuo ketverių metų mokomi dainuoti džiazą vokaliniame ansamblyje.

Choro dirigentas, džiazo muzikos mokytojas, dainininkas, kompozitorius, aranžuočių, skirtų vokaliniams ansambliams bei chorams autorius Šiaulių „Laiptų galerijoje“ svečiavosi su vokaline grupe „Jazz Island“.

– Kaip sukuriamas toks kolektyvas?
– Žinote, kartais pasiseka, kartais nepasiseka. Turbūt tai priklauso nuo laiko, kaip ir sporte. Tas pats treneris vienais metais laimi, kitais metais pralaimi, bet jis turi gerą komandą. Aš manau, kad tas jaunimas, kuris šiandien koncertuos „Laiptų galerijoje“, yra nuostabus.

Per 35 metus darbo su vokaliniais ansambliais tai turbūt pati geriausia kolektyvo sudėtis, nors jie ir jauni.

Dviem vyriausiems nariams praėjusį mėnesį sukako aštuoniolika metų, jauniausiam yra 14, kitiems – 15–17 metų.

Su trims septyniolikmečiais aš dirbu nuo tada, kai jiems buvo treji. Juos užsiauginau nuo tokių metų, kai jie galėjo laisvai tilpti po fortepijonu. Tad su kai kuriais dirbu jau keturiolika metų ir jie dainuoja tikrai labai gerai.

Jie jaučia vienas kitą. Kaip orkestras yra susigrojęs, taip jie yra susidainavę. Vienas kitam net koncerto metu gali parodyti, kad kažką daro ne taip, o žiūrovas to nepastebės. Iš žvilgsnio vienas kitą supranta. Ir man tai tikrai yra malonu.

Teko dirbti su suaugusiųjų grupe „Jazz land“, nuo kurios viskas prasidėjo. Nors dirbti buvo džiaugsmas, bet praktiškai buvo kančios.

Ką padarydavau su suaugusiųjų kolektyvu per maždaug penkerius metus, su šituo jaunimu galiu kone per mėnesį padaryti. Išvažiuojame į stovyklą dešimčiai dienų ir jos metu parengiame valandos programą acapella atmintinai ir t. t.

Kartais suaugusiems tenka vesti įvairius seminarus, kuriuose kartoju, jog šitos džiazo muzikos negalima iš natų dainuoti. Tik dainuojant atmintinai atsiranda visiškai kita gyvybė, kitas „draivas“, kuris džiaze reikalingas, taip pat ir visiškai kitos emocijos.

Kai žiūri į natas, tai dainuoji natoms. Kai kūrinį moki atmintinai, tu dainuoji publikai ir gali visiškai kitaip save išreikšti. Jaunuoliai yra kur kas paslankesni, imlesni. Ruoši kūrinio aranžuotę mėnesį, o po trijų-keturių repeticijų jie jau dainuoja.

– Iš kur tokių džiazistų atrandate?
– Tėvai atveda. Mūsų mokykla privati, joje yra apie 200 vaikų ir iš tų 200 šiandien dainuos tiktai dešimt. Aišku, jie yra išaugę. Ypač daug atveda mažiukų. Turbūt laikui bėgant jie po truputį nubyra, kaip ir kiekviename dalyke. Vėl sulyginsiu su sportu. Į krepšinio mokyklą į pirmą klasę atveda daug vaikų, o lieka žaisti tiktai penki geriausi. Lygiai tas pats ir čia.

Kitas dalykas, kiti mano, kad pas A. Noviką jau tikrai iškart dainuos. Nieko panašaus. Aš pasakau, kad to galite sulaukti po aštuonerių, o kartais – dešimt metų.

Kad vaikai imtų gerai dainuoti, reikia kantriai dirbti, nes kiekvienas turi individualų balsą. Kai darau aranžuotes, aš apie kiekvieną iš jų galvoju: ką jis padainuos, ko dar negali padainuoti, ar jo balsas leidžia tai padaryti, ar neleidžia.

– Kodėl jaunoji karta pasirenka džiazą?
– Mes dainuojame ne vien džiazą. Šiandien vyksiančiame koncerte bus truputį klasikos, kiek sudžiazintos lietuvių liaudies muzikos, gryno džiazo ir šiek tiek populiariosios muzikos. Dažnai tokią įvairovę naudojame koncertuose, kad žmonėms būtų įdomiau. Kuo įvairiau, tuo įdomiau. Juolab kad ilgai klausyti vienodo balso nusibosta.

Tad stengiuosi siekti variacijų per stilius, per skambesį ir pan., kad valandos ar pusantros valandos trukmės koncertas žiūrovui nepabostų. Kitas dalykas – man yra labai svarbu ir vizualumas. Tiek vaikai, tiek suaugę, tiek jaunimas turi visą laiką kiekviename kūrinyje keistis vizualiai.

Labai svarbus sceniškumas, išvaizda, į tai kreipiu didelį dėmesį, ko pavyzdžiui, tikrai nedaro kai kurios lietuvių  akapelinės grupės: sustoja ir visą koncertą vienoje vietoje „atidainuoja“.

O žiūrovas vis tiek ateina pamatyti ir reginio. Aš stengiuosi galvoti apie kiekvieno kūrinio scenografiją.
Kažkada bandžiau į koncerto programą įtraukti šokėjus. Bet su jais sudėtinga: jie prigalvoja įvairiausių judesių, bet dažnai tie judesiai tiktai trukdo dainuoti.

Viskas turi būti itin suderinta, sustyguota. Orkestro, kurio instrumentai nedera, net „nefaina“ klausyti. Pagrindinį dėmesį skiriu intonavimui, ritmikai, sceniškumui. Ir galų gale susidaro tas gražus branduolys.

– Branduolys išauga, baigia mokyklą…
– Tas momentas liūdniausias. Dabar keliai laisvi, tad, pavyzdžiui, pernai mergaitė išvyko į Danijos universitetą mokytis kinų kalbos. Mes koncertavome Kinijoje ir jai taip patiko, taip sužavėjo Kinija, kad ji užsimanė mokytis kinų kultūros.

Kitas šiemet įstojo į Anglijos universitetą studijuoti biomedicinos.

Jie visi yra gabūs vaikai. Iš jų labai nedaug kas pasirenka muziką. Ji lieka kaip hobis.

Aš jiems sakau, kad iš muzikos yra labai labai sudėtinga pragyventi.

Mano pirmosios kelionės į užsienį prasidėjo maždaug 1988-1990 m.

Teko išvykti į Šveicariją. Apsigyvenome pas tokius šeimininkus ir mane nustebino vienas žmogus. Jis yra bankininkas, bet groja orkestre ir, sakyčiau, profesionaliame orkestre. Pasirodo, po darbo du ar tris kartus per savaitę jis važiuoja netgi 100 ar 150 km pagroti. Jis man paaiškino, kad gauna atlyginimą, jam nereikia prašyti paramos, kad kažkas nupirktų instrumentą – jis viską turi ir toliau gyvena.

Tad lygiai taip pat sakau ir vaikams: jie turi susirasti tokią specialybę, iš kurios jie galės pragyventi, o muzika padės džiaugtis gyvenimu.

– Džiazui jau daugiau nei šimtas metų. Kuo jis sužavi vaikus?
– Įdomiausia tai, kad mes koncertinėje programoje turime visas minėtas keturias dalis, bet jie patys sako, kad įdomiausia dainuoti džiazą.  Mano manymu, taip yra todėl, kad ten yra leidžiama improvizacija.

Mano aranžuoti kūriniai kaip namas – pastatomos sienos, o apdaila jau yra koncerto momentas. Ir tai gali pasisekti arba ne. Priklauso nuo nuotaikos, nuo bangų, nuo publikos ir t. t. Ir dabar dalyvavome Birštono džiazo festivalyje. Aš pats žavėjausi, kaip puikiai jiems vieną kūrinį pasisekė improvizuoti. Po pasirodymo jie patys džiaugėsi ir manęs klausinėjo, ar  girdėjau. Tuomet aš labai džiaugiausi.

– Bet turite laikyti vadžias.
– Aš esu jiems ir draugas, ir vadovas. Ir tikrai stengiuosi dėl viso to, kas susiję su repertuaru. Labai dažnai klausiu – gal vaikai patys atrado kūrinį, kurį norėtų padainuoti. Kai nori, visiškai kitaip imasi darbo.

Išduosiu mažą paslaptį. Jau padariau 13 savo tėčio dainų aranžuočių. Žadu šiemet vasarą pradėti mokytis tų kompozicijų su jais. Manau, per kokius metus padarysime naują programą. Bus įvairios muzikos: ir valso, ir tango, ir pora džiazinių kompozicijų, ir tokia čigoniška. Bus išleistas  kompaktas, bet visas lietuviškai. Noriu, kad tėčiui liktų.

– Tėtis, sūnus – muzikai. O jūsų vaikai?
– Vienas šiandien dainuos. Kitas pasirinko dailę. Jie abu mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tačiau juos nuvedžiau čia mokytis dėl tos meninės atmosferos (jie abu iš tikrųjų mokosi dailės). Bet tai irgi menas. O atmosfera yra kitokia negu vidurinės mokyklos.

– Ką reiškia būti geru tėčiu, kai esi ir kolektyvo vadovas.
– Negaliu pasakyti, kad aš esu geras tėtis. Man kartais skaudu pačiam... Kai aš buvau mažas, sakydavau, kad būsiu kitoks. Bet tiesiog matau, kad nelieka laiko – dirbu per keturis darbus, prie  aranžuočių. Mažai bendrauju, ypač su vyresniuoju. Matau, kaip jis dėl to širdyje yra nusivylęs. Ir nežinau ką daryti, tiesiog tokia yra situacija.

–  O aš maniau, kad pasakysite, jog esate daugiavaikis tėvas.
– Kartais taip ir išeina, kai ne savo vaikams skiri daugiau dėmesio.

Koncerto Šiauliuose akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.