„Laiptų galerijos“ 24-ojo gimtadienio šventėje klaipėdiškis Juozas Vosylius atidarė tapybos parodą „Regėjimai“. Lietuvos dailės institute (dabar – Dailės akademija), tapytojas įgijo freskos ir mozaikos menininko specialybę. Tad tapyboje menininkas išlaikė polinkį į monumentalumą, kuris kūryboje puikiai dera su dvasingumu, sakralumu, amžinųjų žmogaus būties vertybių – gyvybės paslapties, motinystės, tiesos, gyvenimo prasmės – paieškomis ir atskleidimu, rašoma virtualioje Klaipėdos krašto Dailės galerijoje.

– Iš kur tokie „Regėjimai“?
– „Regėjimai“ yra ciklas. Mano mąstymas yra šiek tiek ciklinis. Buvo nemažas ciklas, pavyzdžiui, „Gintaro rinkėjai“, paskui buvo ciklas „Šventumas“. „Gintaro rinkėjų“ ciklas buvo tarsi filosofija apie žmogaus veiklą, kapstymasis prie amžinybės.

Matyt, esu linkęs sieti tapybą su literatūra. Freskos specifika neišvengiamai veda į literatūrinį turinį. „Regėjimų“ ciklo idėja man kilo pamačius liemenę, pakabintą ant mano fotelio. Joje įžiūrėjau žmogaus siluetą – rankos, galva ir išėjo negatyviai pozityvus žmogaus pavidalas. Kažkodėl jis man „užkibo“, susimąsčiau apie šių laikų žmogų, žmogaus kelią, apie žmogaus veiklą, apie jo turtą – ką jis užgyvena per savo gyvenimą. Man atrodo, kad šitas ciklas gali būti begalinis, nes į tas medines rankas“, atrodo, galima dėti viską. Bet jau tokių parodų esu padaręs kelias. O ši tema pasakoja, kuo žmogus pripildo save, tad, mano manymu, tai yra begalybė. Tik paskui belieka viena smulkmena – kaip įvesti visa tai į tokią tobulesnę plastiką.

Kažkodėl apsiriboti vien tapybine kalba man atrodo mažoka. Tapybos vien dėl tapybos nepakanka, man norisi pasakyti kokį nors žodį, perduoti žinią, paviešinti, pagarsinti.

Turbūt neretai visi pamąstome, kas liko iš žmogaus, kuo žmogus pripildo savo dienas, savo būtį. Toks ir ciklas, kurį kurdamas pastebėjau, jog paveikslai gimė vienas po kito, kad prisipildė dar daugiau minčių. Fonai – nuo abstraktaus iki maksimaliai užpildytų.

Šis ciklas nusitęsė į maždaug trejus metus, jeigu ne daugiau. Galbūt netgi nuo kokių 2012 m. Aš nesu greitai tapantis. Man labai patinka po kurio laiko grįžti ir patobulinti. Ir pakeisti kartais paveikslą pakeičiant kaip iš dienos į naktį ar atvirkščiai. Labai dideliu produktyvumu negaliu pasigirti.

– Kiek tame cikle yra darbų?
– Maždaug 23. Čia atvažiavo 20. Keli darbai iškeliavo – padovanojau…

– Iš freskos atėjo šitas ypatingas jūsų potėpis?
– Gali būti. Aš nežinau, ar tas mano potėpis yra ypatingas. Bet iš freskos tikrai daug kas atėjo. Paskui po truputį gyvenimo patirtis viską koreguoja.

Bet tai yra tiesa, kad savo stiliaus dailininkas tikrai nesirenka. Matyt, egzistuoja kažkoks vedimas, kuris ir atveda prie vienos, kitos tiesos. Tad negaliu pasakyti, kad būtent šiandien arba nuo šiandien tapysiu kaip S. Dali arba kaip Rembrantas.

Mes tapome ne teptuku ir ne rankomis. Potėpio dėjimas yra tam tikros energetikos išraiška. Ir, matyt, ji vienokia ar kitokia forma priklauso nuo tų sąsajų su kosmosu. Kaip ten bebūtų, tie paplaukę žmonės – poetai, dailininkai, kompozitoriai yra kosminių žinių perdavėjai.

– „Laiptų galerija“ suranda menininkus ar galeriją – menininkai?
– Aš manau, kad šita nuostabi dvasia, kurios vardas Janina („Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė), kaip Šiaulių angelas skraido labai mikliai. Buvau atvežęs čia savo gero draugo V. Pinkevičiaus parodą ir paskui Janina man pasiūlė pačiam atidaryti parodą. Ir man čia labai patinka, nes „Laiptų galerija“ asocijuojasi, visai ne patetiškai šnekant, su labai šiltu židiniu. Čia labai malonu būti.

– Ar daug žinote galerijų, kurios išgyventų 24 metus?
– Tikrai ne. Man atrodo, kad „Laiptų galerijos“ išlikimas yra J. Ališauskienės nuopelnas. Nes galerijų gyvenimas yra nelengvas. Žmonių mąstymas dabar yra panašus į tokį, kokį aš piešiu savo „Regėjimuose“. Nors pasižiūrėjęs sąrašą visokių kultūrinių renginių bent jau Klaipėdoje, gali pasakyti, kad jų lyg ir yra daug. Bet dailės renginiai yra labai sumenkę. Su pasididžiavimu ir džiaugsmu galiu pasakyti, kad Šarūnas Sauka vienas laiko dailės prestižo vėliavą. Jis Vilniuje yra labai populiarus, Klaipėdoje dabar yra jo paroda.

Kiek žinau, niekas neperka darbų iš dailės galerijų, bent jau mano – tikrai.

Nelabai įsivaizduoju, kaip galerijos išsilaiko, man tai yra mįslė. Dailės reikalai, mano manymu, yra ne kokie. Ir dailininkų reikalai, nes iš dailės pragyventi dabar tapo labai sunku (nesakant dar stipriau). O anksčiau buvo perkami.

Kai Klaipėdoje atsidarė „Akropolis“, atrodo, vos ne su ta diena užsibaigė susidomėjimas menais, konkrečiai – dailės. Gal ir klystu, bet kažkas pasikeitė. Įdomu, kiek ilgai išliks tokia situacija? Nes ji šiek tiek keičia žmogų.

– O kaip išgyvena menininkai, pavyzdžiui, jūs?
– Labai poetiška ši frazė. Išgyvename turėdami plūdę – pensiją. Iki tol dirbau Klaipėdos universiteto Dailės katedroje. Ir dabar truputį dirbu. Bet beliko tik vienas studentas. Tad gyvensiu iš tos plūdės vandens paviršiuje.

Anksčiau užsidirbdavau iš freskos, bet dabar, matyt, šiuos laikus reikia pamiršti. Tuomet buvo geri laikai. Įmonių biudžetuose buvo ta viena eilutė, kurioje rašoma, kad tam tikras procentas (buvo privaloma) yra skirtas dailės kūrinių įsigijimui. Ir nuo to išlošdavo visi, net nežinia, kas labiau – ar dailininkai, ar įmonė, kuri įsigydavo profesionalius darbus. Taip pat pirkdavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos dailės fondas. O dabar, man atrodo, yra balta dėmė, baltas tarpas, vakuumas.

Ar taip yra gerai ir kaip jį, šį tarpą, užpildyt, – nežinau. Bet manau, kad tai yra negerai, reikėtų valstybei kaupti fondą.
Negalime Dievo vyti į medį: karo nėra, nevyksta trėmimai, gyvename šiaip taip. Bet apokaliptinių nuotaikėlių yra ir ne tik dailininkams, bet ir giliau mąstantiems žmonėms.

– Prieš 5 metus Šiaulių senosiose kapinėse vartuose prie Katedros atsirado G. Arlauskaitės-Vingrienės freska.
– Jeigu prieš 5 metus, tai dar gerai. Buvo čia daug ir vitražų, gražių menų kaip freska, tekstilė. Šitie dalykai pastate sukurdavo nuostabią dvasią. Nežinau, kodėl šito nebevertiname. Juk taip gražu, kai saulės šviesa eina pro spalvotą langą…

Nuo šitų dalykų, be jokios abejonės, keičiasi santykiai tarp žmonių, keičiasi ir gyvenimo krypties, ir vertybių pasirinkimas. Kitas gali pasakyti, kad galima apsieiti be meno, be paveikslų. Žinoma, galima, bet tada neišvengiamai išsikreipia santykiai su pasauliu, tarp žmonių. Po truputį gali atsiverti veiklos prasmės reikalas, bruzdesio, keistis lenktynių prasmė. Nebelieka dvasinės raiškos, bet ji yra reikalinga.

– Jūsų kalbos apokaliptinės, kaip ir „Regėjimai“.
– Šiek tiek yra tiesos. Kartais matau einančius šaligatviu žmones ir tarsi jie veidų nebeturi. Jie turi mobiliuosius telefonus, ypač jauni. Tai kaip baisybė, kaip koks užkratas: prieš veidą išmanusis telefonas, ausyse – ausinės, tad žmogaus praktiškai nėra pasaulyje. Jau nekalbant, kad kiemuose nebepamatysi žaidžiančių vaikų. Daug ką pakeitė kompiuteriai.

Mes galime juokauti, kad nėra vaikų, bet vaikai turi žaisti, kelius nusibrozdinti, susimušti, susižeisti, pareiti namo. Vaikai turi pajusti realų gyvenimą, pajusti gėrio ir blogio puses. Jeigu kiši ranką į ugnį – nudegsi. Bet dabar vaikas valgo pakaitalus, gyvena pakaitalais. Tai jau sena tiesa.

Aš sąmoningai prie kompiuterio nesiartinu ir jo nepripažįstu. Gal ir akmens amžiaus žmogus esu. Bet ir mobiliojo neturėčiau, tik jis – jau neišvengiamas dalykas. Labai norėčiau sužinoti, kiek jie duoda naudos ir kiek daro žalos.

Gal kas nors šitą sugebėtų pasverti – kiek technologijos paveikia genetiškai protą, mąstymą? Pastebiu, kad įstaiga apsistačiusi kompiuteriais ir šimtai mergaičių įmerkusios veidus į ekranus, bet jos nesusikalba, nesusiriša tie galai. Iš tos tobulybės ypač nieko tobulo nėra. Kai technologijų nebuvo, ir ryšys buvo geresnis.

– Tradicinis klausimas: kokie darbai kabo jūsų asmeninėje erdvėje?
– Daugiausiai draugų. Vienu metu bandžiau kaupti savo mokytojų, mokiusių mane M. K. Čiurlionio meno mokykloje, A. Stasiulevičiaus, V. Ciplijausko, R. Kuncos. Paskui – draugų, pažįstamų iš Vilniaus. O mano darbai yra dirbtuvėje.

Darbai iš parodos „Regėjimai“
Artūro STAPONKAUS nuotr.