Praėjusią savaitę Šiaulių dailės galerijoje buvo pristatyta Algio Griškevičiaus tapybos, objektų ir fotografijos paroda „Susiliečiančios trajektorijos“. Tai viena didžiausių parodų, kuri kada nors buvo pristatyta Lietuvoje. Kritinį dabarties vertinimą savo darbuose besistengiantis atskleisti autorius kūryboje nevengia ironijos ir tragikomedijos. A. Griškevičius sako, jog svarbiausia menininkui būti originaliam ir nepataikauti žiūrovui, antraip menininkas nueis šunkeliais. Kaip menininką kurti, taip ir žiūrovą dirbtinai domėtis menu nepriversi, nors daugelis meno darbų kolekcionierių būtent taip ir išugdė savo skonį menui.
– Kaip sugalvojote į provinciją atvežti savo parodą?
– Kokiais masteliais pažiūrėsi, kas ta provincija. Jei Lietuvos, tai Šiauliai – gali būti ir provincija, bet jei pažiūrėsime į Lietuvą pasaulio mastu, tai ar Vilnius, ar Šiauliai – nedidelis skirtumas. Šiauliuose parodą pristatau jau ne pirmąjį kartą. Paskutinį kartą lankiausi gal prieš 20 metų – Šiaulių „Laiptų galerijoje“ tada pristačiau net keletą savo tapybos parodų. Tad į Šiaulius atvykau po didelės pertraukos. Šiaulių dailės galerija yra labai graži, joje puikios erdvės parodoms rengti. Tikrai verta pagarbos erdvė.
– „Susiliečiančios trajektorijos“ – kokia tai paroda?
– Pavadinimas gal daugiau atskleidžia parodos darbo stilių, o ne tai, kas vaizduojama darbuose. Aš dirbu trimis žanrais: fotografija, tapyba, o dabar jau kuriu skulptūrinius objektus. Labai retai šie visi trys mano darbai rodomi vienos parodos metu.
Šiauliuose pristatyta paroda viena retesnių mano praktikoje. Todėl ir pavadinau šių skirtingų kūrinių susilietimą. Darbai pateikiami iš įvairių laikotarpių, ir juose vaizduojamas gyvenimas, sprendžiamos bendražmogiškos problemos. Fotografijose daugiau žmonės kaip veikėjai vaizduojami.
Šie mano darbai turi siužetines linijas, yra specialiai darbams sugalvotos istorijos. Pristatomi net keli darbų ciklai, tarp jų – „Mutantų“ ciklas. Tapyboje kaip tik atvirkščiai – parodoje vaizduojamas išgrynintas estetinis postsocrealistinis peizažas. Tapybos ir bet kurio kito darbo siužetas yra kaip priemonė, kuri padeda atskleisti žmogaus dvasines būsenas: vienatvę ir kitas bendražmogiškas vertybes. Labai sunku pačiam kalbėti apie savo darbus, juos vertinti, nes tai geriausiai daro matantys darbus.
– Ar tiesa, kad tai viena didžiausių jūsų parodų, kuri kada nors buvo pristatoma Lietuvoje?
– Iš tikrųjų ši Šiauliuose pristatyta mano paroda yra viena didžiausių ir išsamiausių. Viena didesnė už šią buvo eksponuojama Švedijoje, Stokholme, Šiuolaikinio meno centre. Ta paroda šiek tiek tik didesnė už šią, atvežtą į Šiaulius. Galiu pripažinti, jog Lietuvoje tokių didelių mano parodų daugiau ir nebuvo eksponuojamų. Šiauliuose galimybės leido man surengti tokią didelę parodą, nes galerija mano darbams skyrė visas sales.
– Jūsų kūryboje daug ironijos, tragikomedijos. Dauguma darbų vaizduoja šiuolaikinio pasaulio pajuokimą. Atskleiskite, iš kur šios jūsų idėjos.
– Visada stengiuosi darbe pateikti siužetus, kad jie būtų ne vienaplaniai. Jūs galite vienaip interpretuoti mano darbą, kitas žmogus – kitaip. Aš manau, kad gero meno kokybė nuo to ir priklauso. Kuo platesnis interpretacijų laukas, tuo meno kūrinys yra geresnis ir vertingesnis, nes tada platesnis žiūrovų ratas gali suvokti menininko kūrybą. Tada daugiau žmonių, nors ir skirtingai, supras tą patį darbą. Toks menas yra paveikus visiems. Galima daryti vienaplanį darbą, tačiau tada jis bus tinkamas labai siaurai auditorijai. Žinoma, kad ne visada pavyksta padaryti tokį kūrinį, kad jis būtų tinkamas visiems, tačiau stengiuosi.
– Ar nebijote kritikos strėlių ir ar dažnai jų sulaukiate?
– Aš kaip tik paskutiniu metu net pasigendu konstruktyvios kritikos. Matau, kad mūsų Lietuvos meniniame lauke tos konstruktyvios kritikos labiausiai ir trūksta. Viskas nuėjo tuo keliu, kad paroda paprasčiausiai pristatoma, pasveikinamas autorius. O kai pristatoma paroda, dažniausiai išsakomi tik pagiriamieji žodžiai.
Suprantu, jog tie žmonės, kurie ruošiasi kritikuoti autorių, turi labai gerai pasiruošti, analizuoti darbus. Nes kritikui, kaip ir menininkui, reikia dirbti: žinoti kūrybos kontekstus, žinoti meno istoriją. Tai lyg susisiekiantys indai. Visada sakiau ir sakysiu, kad kritikai yra labai naudingi menininkams. Kiekvienam menininkui reikia pasižiūrėti, kaip kiti vertina darbus.
Manau, jog be kritikos menininkui negalimas judėjimas. Tam ir daromos parodos, kad pats autorius į savo darbus galėtų pasižiūrėti iš šalies, nes vien tik kurdamas autorius „užsizulina“ savo dirbtuvėje ir jam viskas atrodo gerai, o staiga pasirodo, kad gal ir ne.
Pasakysiu, jog per gyvenimą tikrosios kritikos taip ir nesu sulaukęs, išskyrus „Delfio“ komentarus, tačiau vargu ar juos galima vadinti tikra kritika. Internetinėje erdvėje trumpi komentarai dažnai būna bereikšmiai, nes tas pats asmuo vienu metu gali kritikuoti dailės kūrinį ir kartu kokį politiką, nors prieš tai net nebuvo įsigilinęs į pačią esmę. Neigiamos kritikos, ačiū Dievui, dar niekada nesulaukiu – pabelsiu tris kartus į medį...
– Mene egzistuoja konkurencija?
– Tarp visų menininkų egzistuoja konkurencija. Nors gal ir nėra jos, kaip į tą konkurenciją pažiūrėsi. Manau, jog visi, kurie yra originalūs, ras sau vietą. Tokie meno atstovai paprasčiausiai negali būti vienas kitam konkurentai.
Tačiau jei kalbėsime apie meno rinką, iš kurios aš gyvenu, tai čia egzistuoja rimta konkurencija. Jau beveik 20 metų duoną valgau iš meno. Manau, kad aplinkybės, sėkmė ir daug darbo padeda menininkui iš savo darbo užsidirbti ir pragyventi.
To per vieną dieną nepasieksi. Gali būti taip, kad menininkas niekada ir nesulauks to tikėto pripažinimo ir iš to niekada duonos nevalgys. Tačiau tokia yra menininko profesija. Ir kiekvienas menininkas gali būti ir geras menininkas. Tačiau jei nesusidėlios aplinkybės, jis taip niekada ir nesulauks to tikėto dėmesio.
Pripažinkime dar ir kitą dalyką, jog pragyventi iš meno gali tik labai nedidelis procentas menininkų. Manau, jog visame pasaulyje iš meno duoną valgo gal tik kokie 5 procentai. Tai žino visi, kurie renkasi šią profesiją. Tačiau menas tuo ir skiriasi nuo visos popkultūros, kad menininkas, nesvarbu ar iš to pragyvena, neturi pataikauti publikos skoniui, o privalo kurti savo idėją. Kol kas man pavyksta tai padaryti.
Matau, kad daugelį menininkų vien tik bandymas pataikauti žiūrovui nuveda šunkeliais. Taip yra dar ir todėl, kad kai kurie žmonės derina paveikslą prie tapetų ar sofos ir tikro meno nejaučia.
– Kodėl mūsų visuomenė meną suvokia tik kaip daiktą?
– Mūsų visuomenė tikrai labai sudaiktėjusi, todėl dabar žmonės į viską žiūri kaip į daiktą. Ir gal net reikėtų sakyti, kad ne šiaip sau daiktą, o vienkartinį daiktą. Tačiau vienkartiniai daiktai eina kartu su vienkartiniais žmonėmis, nes viskas susijungia.
Yra ir tokių žmonių, kurie snobiškai renkasi meno ar kitus daiktus, atsižvelgdami į jų autorių. Nors daugelis kolekcininkų taip ir pradėjo savo veiklą: iš pradžių neturėjo skonio ir supratimo, bet turėjo pinigų. Ir vien tas noras rinkti dailės kūrinius yra pagirtinas. Taip tie meno kolekcininkai išlavino savo skonį ir kartu praturtino savo dvasinį gyvenimą.
– Ar šiuolaikiniam žmogui užtenka meninio išsilavinimo?
– Besidominčių rimta muzika ir daile yra labai nedaug. Ir tas skaičius niekada nesikeičia. Manau, jog tai intelektualinė žiūrovų šerdis. Jei į parodas prikviesime daug žmonių tik dėl skaičiaus, kaip buvo sovietiniais laikais, tai nieko nelaimėsime, nes nė vieno dirbtinai mylėti meną ir juo domėtis neišmokysi.
Šiaulietis, kuris domisi menu, niekuo nesiskiria nuo vilniečio, kuris domisi menu. Nėra reikšmės, kur tas žmogus gimė, kai dabar yra laikai, kad šiandien galime pasižiūrėti, net kokia atidaryta paroda Niujorko muziejuje. Yra ir jaunų žmonių, kurie dar domisi menu. Tačiau jaunimas kiek rečiau lankosi parodose, nes jis veikia kitaip – ieško informacijos internete ir, jei susidomi, aplanko parodą. Dirbtinai žmogaus neišlavinsi, gali tik priversti jį sėdėti parodos salėje, bet kam to reikia?
– Kada supratote, kad turite potraukį menui?
– Buvo tokie tarpsniai, kada piešiau. Vaikystėje aš labai gerai piešiau. Prisimenu, jog pirmųjų mano piešinių vaikystėje pagrindinė tema buvo indėnų kova su baltaisiais. Apie tai daug skaičiau, domėjausi, dariausi aksesuarus su plunksnomis.
Kitas prisiminimas, kad moku piešti, įvyko kariuomenėje. Tada iš karto supratau, kad teptukas lengvesnis už Kalašnikovo automatą. Tad įgūdžių piešti kariuomenėje pakako. Tik po kariuomenės stojau į Dailės akademiją ir baigiau studijas. Paskui dar kurį laiką dirbau ir teatre, kur užsiėmiau kūryba.
Kai pamačiau, kad galiu pragyventi tik iš kūrybos, suplėšiau savo darbo knygelę, kad nebekiltų pagundų. Nuo tada iš meno ir valgau duoną. Buvo ir sunkių periodų, tačiau laikui bėgant išmokau, tad kol ateina geroji banga, pasitaupau.
– Jūsų parodos dažnai eksponuojamos užsienyje.
– Ši paroda, kuri atvyko į Šiaulius, visai neseniai parkeliavo iš Prancūzijos, Paryžiaus, kur vyko fotografijos festivalis. Tai dar nebuvo net išpakuoti darbai Lietuvoje ir iš karto jie atkeliavo į Šiaulius. Kitais metais dalis šių darbų keliaus į Niujorko Bronkso muziejų. Gal net daugiau mano darbų parodų surengiama užsienyje nei Lietuvoje. Viskas dažniausiai būna suplanuota metus į priekį.
– Be tapybos ir fotografijos, kuriate darbus iš medžio, žalvario. Kada atsirado šie pomėgiai?
– Tokius objektus kurti inspiravo fotografijos. Kai kūriau fotografijų ciklą „Zodiakų ženklai“, man reikėjo rasti sprendimą, kaip interpretuoti tam tikrus daiktus. Ieškojau nebanalių sprendimų, tai ir sugalvojau iš vytelių padaryti tuos žuvies pelekus. Taip ir įvyko ta jungtis kelių meno formų.
Keletą darbų esu sukūręs ir iš vario. Aš dabar dirbu jungdamas kelis stilius. Kaip koks žemdirbys užsiimu sėjomaina. Vasarą tik fotografuoju ir daugiau nieko nedarau, o rudenį tik prie dienos šviesos tapau, o kai sutemsta, užsiimu kūryba su vytelėmis. Toks darbų cikliškumas egzistuoja jau keliolika metų.
Kai pajutau, kad tapyba tapo amatas, kurį gebu padaryti, tačiau jau nebeįdedu savo energijos ir dvasios, kuri buvo anksčiau, pradėjau domėtis ir fotografija. Tada atsitraukiau nuo tapybos. Dabar pastebiu, jog kai vasarą tik fotografuoju, aš vėl pasiilgstu tapybos.
– Jūsų darbuose daug nuogo kūno. Ar visi žmonės lengvai sutinka pozuoti?
– Turiu žmones, kurie man nuolatos pozuoja. Reikia turėti šiek tiek saviironijos, kad nebūtų sunku pasijuokti iš savo kūno. Kai kurias fotografijas dariau su nuogais kūnais, kuriems reikėjo net kraną samdyti, kad iškėlęs laikytų žmogų. Būna įvairiausių situacijų, kai iškeltas žmogus pradeda suktis aplink savo ašį, tada prie kokio piršto reikia pririšti valą ir statyti dar vieną žmogų, kad už to valo jį laikytų. Bet taip smagu kurti.
Manau, jog nuogas kūnas nuo seniausių laikų buvo įtaigiausias ir per jį galima labai daug emocijų perteikti. Todėl nuogas kūnas mano kūrybai tinkamiausia priemonė. Pastebiu, jog dabar tas nuogas kūnas kiek suvulgarintas. Man, kaip kūrėjui, visai nepatinka silikoniniai kūnai. Geriau normalus, su celiulitiniu sluoksniu kūnas, nes tai natūralu ir gyvenimiška. Būtent todėl savo kūrybos darbams ir kviečiu pozuoti apkūnesnius žmones, nes man jų kūnas gražesnis.
Šiauliuose pristatyta didžiausia Lietuvoje A. Griškevičiaus tapybos, objektų ir fotografijos paroda „Susiliečiančios trajektorijos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Iš A. Griškevičiaus parodos „Susiliečiančios trajektorijos“ Šiaulių dailės galerijoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
