Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ vyko susitikimas su teatrologe, knygų autore Rūta Vanagaite „Gyvenimas nebijant“. Vakaro metu bestselerių „Pareigos metas“ ir „Ne bobų vasara“ autorė pristatė naujausią savo knygą „Mūsiškiai“, skirtą 75-osioms didžiųjų žydų žudynių metinėms, kai Lietuvoje buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė – iš viso 1941–1944 metais buvo nužudyta apie 200 000 žydų.

Visuomenę sukrėtusi knyga apie mažai žinomą ir nepagražintą lietuvių istoriją vertinama prieštaringai, bet graibstyte graibstoma nuo lentynų. Pati autorė prisipažino, kad nesitikėjo, jog ši knyga bus tokia populiari, o ją parašyti nusprendė vedama pilietinės pareigos – tam, kad sužinotume, jog mūsų istorija nebuvo vien didvyrių istorija. „Reikia žinoti, kad mes, lietuviai,  galime būti priversti paklusti pareigai žudyti kitus žmones. O jeigu mes apie tai žinosime, tai bus nors šioks toks priešnuodis prieš tai“, – tvirtino R. Vanagaitė.

Tad su daug ką šokiravusios ir papiktinusios knygos autore kalbėjomės apie tai, kaip jai kilo idėja parašyti šią knygą, apie skeptišką ne tik pažįstamų, bet ir artimųjų bei draugų požiūrį bei palengvėjimą atskleidus tiesą.

– Jūsų knygų temos gan aštrios.
– Man atrodo, kad temos mane pasirenka. Aš kaip ir specialiai jų neieškau, jas padiktuoja pats gyvenimas. Tiesiog plauki, plauki kažkokia valtele ir staiga priplauki kažkokį tašką, ir jauti pareigą bei būtinybę padaryti tai, ką darai. Nėra taip, kad aš specialiai galvočiau, ar tema aštri, ar neaštri. Pavyzdžiui, aš tikrai galvojau, kad knygos „Mūsiškiai“  niekas neskaitys, nes kai ją rašiau, ko klausiau, visi sakė nė už ką neskaitysią.

– Nes ir taip viską žino?
– Nežinau, ar žino. Tiesiog žmonės nenori negatyvo. Bet kai pagalvoji, jeigu aš neparašysiu dabar, tai išvis neparašysiu. O kas tada parašys? Liudininkai išmiršta. Ir man net mano vaikai pasakė, kad jie šios knygos neskaitys. Sako: mama tu rašyk, mes tave gerbiame už tai, kad rašysi, o kas nors po 10–20 metų šią knygą perskaitys. Tačiau aš tiesiog žinojau, kad ta knyga turi būti parašyta, ir  daugiau nemačiau, kas ją gali parašyti.

– Priešpaskutinė jūsų knyga buvo iš jūsų asmeninės patirties. O pagal jūsų pasisakymus su žydais nieko bendra lyg ir neturite.
– Matot, aš pradėjau gilintis į tą temą ir pamačiau, kad jeigu aš nieko nežinojau arba labai mažai žinojau, vadinasi, labai daug Lietuvos žmonių irgi nieko nežinojo arba labai mažai žinojo.

Tai, ką aš perskaičiau, tai, ką sužinojau, mane labai sukrėtė. Ir tiesiog maniau, kad paprasčiausiai mano pilietinė pareiga sužinoti dar daugiau.

Aš turėjau pusę metų laiko gilintis į šią temą, nes „Ne bobų vasaros“ procentai mane, taip sakant, išlaikė – gavau pakankamą atlyginimą ir galėjau rašyti knygą, kurią norėjau parašyti. Tačiau rašant šią knygą aš maniau, kad komerciškai tai bus visiška nesėkmė ir leidykla taip manė.

O dabar leidykla jau leidžia ketvirtą tiražą ir yra labai patenkinta. Tad jeigu žmonės šią knygą perka, vadinasi, ji kažkam reikalinga. O ją perka jauni žmonės ir perka savo seneliams pačių senelių užsakymu.

Ir tada šeimose vyksta diskusija, kas iš tikrųjų buvo, kodėl buvo, kaip buvo. Iš tiesų  tie seneliai pradeda savo anūkams pasakoti, nes anūkai tuo domisi. Taigi aš manau, kad čia vyksta labai geras procesas. Mes turime žinoti savo istoriją, kuri nebuvo vien didvyrių istorija. Buvo visko. Aišku, lietuviai tikrai ne savo iniciatyva žudė žydus. Jie buvo priversti, buvo suklaidinti, privesti prie šitos situacijos ir už tai mokėjo labai brangią kainą. Ir dabar tebemokame.

– Jūs daugiausiai bendravote su  liudytojais?
– Aš visiškai nebendravau su jokiais žydais. Neskaičiau žydų liudijimų, išgyvenusiųjų liudijimų. Aš arba skaičiau pačių žmogžudžių bylas ir jų pasisakymus, arba kalbėjau su žmonėmis, kurie gyveno šalia žudynių vietų visoje Lietuvoje, kurie dar gyvi ir kurie dar atsimena.

Tiesą pasakius, tų, kurie žudė, praktiškai nebėra gyvų, nes jiems dabar turėtų būti daugiau nei 90 metų. Tai aš manau, kad nebėra nei vieno gyvo tokio vyro.

Tačiau liudininkai, kuriems buvo apie dešimt metų ir šiandien viską prisimena labai ryškiai, nes tai buvo turbūt stipriausias ir labiausiai sukrečiantis viso jų gyvenimo įspūdis. Be to, niekas per tuos 75 metus neatvažiavo jų paklausti ir neužrašė jų liudijimų, o aš tai padariau bent 30-yje Lietuvos vietų.

– Tai šios žydų žudynės apėmė praktiškai visą Lietuvą?
– Taip, buvo apimta visa Lietuva. Lietuvoje tai vyko per labai trumpą laiką, praktiškai iš 200 tūkstančių nužudytų žmonių 150 tūkstančių buvo nužudyta per tris mėnesius.

Kai yra sakoma, kad žudė tik saujelė išsigimėlių, tai yra net fiziškai neįmanoma. Kur ta saujelė išsigimėlių būtų suradusi tuos žydus? Kur būtų juos laikiusi? Kur būtų nuvedusi? Kas būtų suorganizavę duobių užkasimą? Galų gale, kas būtų suorganizavęs viso turto išdalijimą?

Tad dalyvavo visa Lietuvos civilinė administracija ir tai buvo labai daug tūkstančių žmonių. Bet jie į tokią situaciją buvo pastatyti valdžios, kolaboravusios su naciais, ir vykdė savo pareigą.

Tai ar jie buvo išsigimėliai? Manau, kad ne.

Ir jeigu toks dalykas vieną kartą susiklosčius nelaimingoms aplinkybėms galėjo įvykti, tai vadinasi, susiklosčiusius tokioms pat nelaimingoms aplinkybėms, jis gali įvykti ir dar kartą. Vien dėlto reikia žinoti, kad mes, lietuviai, galime būti priversti paklusti pareigai žudyti kitus žmones. O jeigu mes apie tai žinosime, tai bus nors šioks toks priešnuodis prieš tai.

– Po karo visame pasaulyje gaudė karo nusikaltėlius, žudikus, vyko parodomieji teismai. Tačiau ar ne viskas buvo išaiškinta, ar į tai žiūrėta pro pirštus?

– Matot, labai daug žmonių išvis pasitraukė iš Lietuvos. Pasitraukė apie 56 tūkstančius žmonių, kai sakysim, iš tų 56 tūkstančių kažkiek tikrai neabejotinai buvo susiję su žydų žudymais. Taip pat daug žmonių nuėjo į partizanus ir, sakysim, jie buvo nuteisti kaip partizanai, o paskui nepriklausomoje Lietuvoje buvo reabilituoti, nesiaiškinant, ką jie veikė nacių okupacijos metais.

Tai turbūt yra pats skaudžiausias dalykas, dėl to mums labai sunku tą istoriją pripažinti, nes mes į ją turėtume žiūrėti iš naujo – kažkam nuversti paminklus, kažkam atimti po mirties suteiktą karinį laipsnį ar kario savanorio statusą ir panašiai.

Tačiau niekas to iš tikrųjų nenori, kaip sako valdžios pareigūnai: palaukim, kol visi išmirs ir tada bus galima ramiau dar kartą atversti tuos puslapius.

– Knyga susilaukė didelio atgarsio. Į kokias užsienio kalbas ją versite?
–  Šią knygą pareiškė norą versti tik lenkai, kadangi pas juos buvo analogiška situacija.

Prieš dešimt metų buvo parašyta knyga apie lenkų dalyvavimą žydų žudynėse. Ir, kaip sakoma,  Lenkija dar ir dabar kosėja kraujais – po dešimt metų tas triukšmas netyla. Tai man, deja, tenka susitaikyti su ta minimi, kad aš ilgai Lietuvoje būsiu nepopuliari.

Taip pat šia knyga iškart susidomėjo Rusija, bet aš atsisakiau bendrauti, nes nenoriu, kad rusų propaganda panaudotų šitą knygą. Nors, kaip aš sakau, rusų propaganda gali panaudoti bet ką. Tad tai nereiškia, kad mes turime sėdėti ir tylėti kaip stručiai įkišę galvą į smėlį. Jeigu mes bijosime prasižioti galvodami, kad rusai tuo pasinaudos, tai nei tiesos žinosime, nei mūsų pilietinė visuomenė neaugs.

O šiaip sulaukiau daug dėmesio iš Vakarų žiniasklaidos – straipsniai apie šią knyga pasirodė 10–15 šalių. Taip pat mane labai pradžiugino didžiulis Amerikos ambasados palaikymas – sakė, kad tai labai svarbus ir drąsus žingsnis.  
Iš Izraelio pusės nesusilaukiau nei pasmerkimo, nei padėkos, manau, kad ir oficialiai žydų bendruomenė nebuvo šita knyga sužavėta.

– Pasirinkote rizikingą temą, o knygos leidimas – brangus hobis. Ar jau turėjote leidyklą, kai pradėjote rašyti knygą?
– Žinoma, kad taip. Kitaip nebūčiau rašiusi. Po „Ne bobų vasaros“ sėkmės, kadangi jau išleista daugiau nei 30 tūkstančių egzempliorių, leidykla vis klausė, kada rašysiu šios knygos tęsinį.

Tad aš pasikviečiau leidyklos direktorę  ir pasakiau, kad „Ne bobų vasara 2“  bus ne dabar, o žymiai vėliau ir kad dabar bus kita knyga – tokia mano sąlyga.

Manęs paklausė apie ką ta knyga, o atsakius, kad apie holokaustą, iš direktorės lūpų išsiveržė vos ne dejonė. Man sakė, ką aš sau galvoju, juk tokia geopolitinė situacija, ką apie mus pagalvos... Tačiau aš atsakiau, kad ta geopolitinė situacija niekada nebuvo kitokia ir neaišku, kada ji bus kitokia, tad aš privalau parašyti šią knygą. Taip pat pridūriau, kad man nereikia didelio honoraro, man tik reikia, kad kažkas ją išleistų. Na, ir gavau sutikimą.

Manau, kad tą knygą išleido tik dėl to, jog aš paskui parašyčiau kitą knygą, kuri būtų labai populiari, nes leidykla tikrai nesitikėjo, kad ši knyga bus dar populiaresnė. Apskritai, to niekas nesitikėjo, ji turėjo gulti kažkur istorinių knygų lentynoje. Būčiau buvusi tuo labai patenkinta.

– Tai pereinamoji knyga?
–  Ji negali būti pereinamoji. Man ji labai svarbi. Ta prasme, aš jau žinojau, kad mane draugai, pažįstami ar kai kurie giminės pasmerks. Man buvo labai skaudu,  kai kažkokie pažįstami klausė, kiek man žydai sumokėjo. Ir kaip aš jiems galiu pasakyti, kad nemokėjo. Aišku, kad nemokėjo, bet jie netiki, nes Lietuvoje taip jau yra, jeigu tu kažką darai, už ką būsi puolamas, tai vadinasi, apsimokėjo. Vadinasi, tu gauni tiek, kad tau apsimoka būti sudaužytam. Toks mūsų mentalitetas. Niekas negalvoja, kad kažką gali daryti dėl idėjos ar dėl to, kad tau svarbu, ar dėl to, jog nori įeiti į istoriją. Visame pasaulyje yra masė motyvų, kodėl žmonės kažką daro, o pas mus daro tik dėl pinigų. Man tas požiūris toks niekingas, nes yra žmonių, kurie turi ir kitų motyvų ir kažką daro ne vien dėl pinigų.

– Minėjot, kad gali būti sudaužytas. Taip jau yra, kad pas mus rankos greit paleidžiamos į darbą. Ar jums taip nenutiko?
– Žinokit, ačiū Dievui, yra internetas. Aš manau, kad tie, kurie norėjo man duoti smūgį, išsiliejo internete. Nors knygų mugėje leidykla man pasamdė apsaugą, nes buvo pora žmonių, kurie norėjo su knyga duoti man per galvą. Kadangi šalia stovėjo vaikinas, tai per galvą negavau. Taip, kad su tuo mane ir pasveikinkim.

„Laiptų galerijoje“ vyko susitikimas su teatrologe, knygų autore R. Vanagaite, kurio metu autorė pristatė naujausią savo knygą „Mūsiškiai“, skirtą 75-osioms didžiųjų žydų žudynių metinėms.
Dariaus ANCEREVIČIAUS nuotr.