Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje lankėsi verslo konsultantas Saulius Jovaišas. Jis skyriaus mokiniams pristatė savo ir kolegų knygą „Boso valanda“. Kaip pats sakė, jam svarbiausia buvo ne pasakoti apie knygą, bet būti naudingam ir pakalbėti apie tai, kas jaunuoliams labiausiai rūpi. „Labai tikiuosi, kad mano įžvalgos bus naudingos. Kitaip būtų gaila praleisto laiko. Ar tai bus naudinga, ar ne, nemaža dalimi priklauso ir nuo jūsų. Jeigu norėsite gauti naudos, ją ir gausite. Tai, ką išgirsite, pabandykite prisitaikyti sau, kelkite klausimus ir laikas nepraeis veltui“, –sakė S. Jovaišas. Susirinkusiems ši mintis labai patiko, todėl svečiui nepagailėjo klausimų.

– Apie ką yra jūsų knyga?
– Tai mano ir kolegų nuomonė apie tai, koks turėtų būti vadovavimas šiuolaikinėje organizacijoje. Koks turi būti vadovas tam, kad organizacija veiktų efektyviai, galėtų kurti gerovę savo darbuotojams, akcininkams ir valstybei, kurioje gyvena. Tai tarsi vadovėlis apie tai, kaip reikia elgtis, ką žinoti ir daryti, jeigu nori būti geru vadovu. Knyga skirta ne tik dabartiniams vadovams, bet tiems žmonėms, kurie galbūt nori tapti vadovais. Tiems, kurie planuoja kurti savo verslą, darbo vietas, būti žmonėmis, pas kuriuos norėtų dirbti geri darbuotojai.

– Efektyviu vadovu gimstama ar tampama?
– Vadovu vienareikšmiškai galima tapti. Galbūt yra žmonių, kuriems šiek tiek lengviau būti vadovais dėl savo temperamento, charakterio savybių, bet tai nereiškia, kad vadovais negali būti tylūs žmonės. Pažįstu ne vieną vadovą – intravertą, kurie vadovauja puikiai, nes žmonės nori išgirsti, ką jis galų gale pasakys. Ekstravertui galbūt vadovauti yra lengviau, bet iš esmės vadovu yra tampama. Vadovavime ir versle egzistuoja toks principas, kad jeigu tu su savimi nedirbi, su tavimi dirba kas nors kitas. Kaip taisyklė, tai mums dažniausiai nepatinka, bet jeigu mes patys su savimi dirbame, kiti užsiima aplinkiniais žmonėmis ir mes galime eiti savo keliu. Tai mūsų apsisprendimas – galime laukti, kol su mumis pradės dirbti kiti, arba patys sau spardyti užpakalį ir plėsti savo komforto zoną, kad darytumėme tai, ko bijome.

Atlikta nemažai tyrimų siekiant sužinoti sėkmingų žmonių formulę. Aš manau, kad nėra tokio dalyko. Žmonės, kurie tapo sėkmingi, sako, kad tiesiog darė tai, ko bijojo ir tokiu būdu išliko. Buvo laikai, kai aš per seminarus bijodavau pasakyti žodį ir laukdavau, kol seminaras baigsis. Lūžis įvyko tada, kai supratau, kad neturiu kitos išeities. Kai tampi vadovu, reikia stoti prieš auditoriją, o tai gerai ar blogai – niekam neįdomu.

Vesdamas seminarus aš pažeidžiu krūvą teisingos oratorystės principų. Laikau rankas kišenėje, ramstausi į kėdę, visų tų dalykų teoriškai negalima daryti, bet ar tai jums trukdo? Manau, kad ne.  Todėl labai svarbu siekti būti geriausiam, koks tik gali būti, ir nebandyti būti kažkuo kitu. Reikia ugdyti tas savybes, kurias mes jau turime. Natūralumas paperka daugeliu atveju. Matau, kad yra susikausčiusių, tylių žmonių, bet tai jokiais būdais nereiškia, kad jie negalės daryti savo verslo, karjeros, tapti nuostabiais architektais, kulinarais ar kitais profesionalais, kuriais nori būti. Na ir kas, kad šiandien jaučiatės neramiai. Viena būsena keičia kitą, tereikia noro pabandyti susitarti su savimi. Ieškoti kas mums patinka, kas mums yra įdomu.

– Ką daryti, jeigu nežinome, ko norime?
– Visi tėvai sako savo vaikams, kad šie apsispręstų, ko nori, tačiau parodykit tėvą arba mamą, kurie patys žino, ko nori. Normalu nežinoti, ko nori. Nenormalu su tuo nieko nedaryti ir laukti, kol ateis Kalėdų Senelis ir viską išspręs, nes jis neateis.

Pirmiausia reikia įsiklausyti į save, nepabijoti rašto darbų. Atsisėsti, pasiimti popierių, tušinuką ir surašyti viską, kas mane veža, ir pamąstyti ką galiu padaryti, kad tai atlikčiau gerai. Patartina klausyti ir ką sako kiti. Aišku, tai nereiškia, kad reikia daryti, ką sako kiti, tiesiog pravartu įsiklausyti į kito nuomonę ir įžvelgti prasmę. Esame pakankamai protingi, kad iš to vėliau galėtumėme pasidaryti išvadas. Jei ta išvada „Na ir kas“, tai čia ne išvada, bet būdas pabėgti. Turėkite galvoje, kad pati komfortiškiausia žmogaus būsena yra aukos būsena. Žmogui patogu nieko nedaryti, sėdėti, nieko neveikti ir dėl visko skųstis. Labai svarbu sužinoti tą baisią tiesą, kad būti nelaimingiems žmonėms patinka.

– Kiek vadovui svarbi charizma?
– Kai bandau apsispręsti, kurį žmogų rekomenduoti į vadovo pareigas, pirmiausia ieškau trijų savybių, kurios tam tikra prasme sudaro charizmos derinį. Pirma savybė, tai gebėjimas klausyti. Žmonės aiškina, kad mes turime daug kalbėti, bet kokia prasmė kalbėti, jeigu tu nieko nepadarei, kad tavęs norėtų klausyti. Kai išklausai kitų, tu tiems asmenims tampi savu. Tada jie nori išgirsti ką tu apie tai manai ir, kai pradedi kalbėti, tavęs visi klauso.

Antra savybė – humoro jausmas. Tai nėra gebėjimas pasakoti bajerius. Tai gebėjimas į juos reaguoti, įžvelgti tai, kas džiugina. Jeigu žmogus turi humoro jausmą, jis pirmiausia sugeba pasijuokti iš savęs bei paradoksalios, sudėtingos situacijos, o tai reiškia, kad jis gebės su tokia situacija susitvarkyti. Jeigu nesugeba iš to pasijuokti, vadinasi, nesusitvarkys.

Trečia savybė – savimotyvacija, gebėjimas save motyvuoti bet kokiomis sąlygomis. Jeigu būdamas vadovu, pats savęs nemotyvuosi, tapsi niekam nereikalingas, nes tau reikia motyvuoti ir kitus. Jeigu tu negali motyvuoti savęs, tai kaip tu gali motyvuoti kitus?

Visai tai yra charizma ir to galima išmokti, tačiau, aišku, tai padaryti nėra lengva. Turi vykti nuolatinis darbas su savimi. Kiek tu dirbi su savimi, tiek iš to gauni grąžos. Kai tik pradėsi pasakoti apie dalykus, kurie tau rūpi, žmonės sakys, kad jūs charizmatiškas.

– Ką manote apie vadovą, kuris nori, kad pavaldiniai galvotų taip pat, kaip ir jis?
– Tai blogo vadovo požymis. Silpni vadovai yra tie, kurie bijo žmonių, turinčių kitokią nuomonę. Vadovas tokių žmonių turėtų ne bijoti, bet daryti juos savo sąjungininkais. Žmonės, kurie mąsto kitaip, turi energijos, kryptingumą, juos tik reikia nukreipti tinkama linkme. Aišku, nėra blogai, jeigu žmogus pradeda galvoti taip pat, kaip vadovas, tik su sąlyga, kad nuomonė perimta ne prievarta, o todėl, kad pačiam norėjosi ją perimti.

– Koks turėtų būti geras vadovas?
– Šiuo metu aš siekiu padėti savo klientams tapti vadovais, kurie būtų autoritetais. Šiuolaikinėje vadyboje tu negali gauti rezultato, jeigu tu nesi autoritetas savo žmonėms. Anksčiau buvo galima žmogui įpiršti savo nuomonę ir jis su ja turėjo važiuoti į priekį. Šiais laikais su žmonėmis tai neveikia, su jais reikia susitarti, bet to, to paties turėtų norėti ir antra pusė. Neįmanoma susitarti su žmogumi, kuris to nenori. Kaip tai padaryti? Reikia jį „užnorinti“, o paskui įgalinti. Jeigu tu nepasitiki savo žmonėmis, jie nepasitiki tavimi. Jeigu tu negerbi savo žmonių, jie negerbia tavęs. Jeigu jie tavęs negerbia, vadinasi, nenorės su tavimi susitarti ir kažką daryti.

Man autoritetas yra vadovas, kuris padeda savo darbuotojams juo pasitikėti, jį gerbti ir šalia to sugeba užtikrinti rezultatą. Vieni psichologai sako, kad kai žmonės jaučiasi gerai, tai jie ir dirba gerai. Kiti sako, kad jeigu žmonės dirba gerai, jie ir jaučiasi gerai. Manau, kad tai yra pasirinkimo klausimas. Mąstymas, kad sukūrus gerą atmosferą darbuotojai gerai dirbs, kartais pasiteisina, bet ne visada. Žymiai labiau pasiteisina, kai vadovai padeda darbuotojui pasiekti rezultatą ir už tai juos įvertina. Tuomet darbuotojai jaučiasi gerai ir dirba dar geriau.

– Ką manote apie pataikavimą vadovui?
– Savaime aišku, kad tai yra blogai. Jeigu vadovas leidžia, kad jam pataikautų, vadinasi, jis iš esmės nesirūpina rezultatu ir organizacija, o galvoja tik apie savo psichologinę savijautą. Problema su vadovais ta, kad jie irgi yra žmonės. Vadovai mėgsta, kai jiems pataikauja. Jiems taip pat, kaip ir mums, trūksta dėmesio ir įvertinimo. Įsivaizduokite situaciją: vadovas daug dirba ir už tai nesulaukia padėkos. Tuomet galvoja, kad galbūt namuose kas nors juos įvertins. Tačiau vietoj to, sulaukia replikų, kad pasitrauktų nuo televizoriaus, pagamintų valgyti ir pan. Visi nori gauti, tačiau niekas nenori duoti. Todėl, kai darbuotojas pataikauja, vadovui labai lengva pakliūti į spąstus. Išgirdęs gerus atsiliepimus apie save, vadovas tarsi ištirpsta ir pradeda galvoti, kad čia tai geras žmogus. Pataikavimas iš principo yra manipuliacija, vadovai tam pasiduoda arba ne.

– Ką reiškia patarlė jūsų knygoje: „Prakeikiu tave, kad tu gyventum kuo didesniu pereinamuoju laikotarpiu ateityje“?
– Prakeiksmas gyventi pokyčių laikais yra apie tai, kad reikia sau spardyti į užpakalį, nes niekada nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Kai viskas labai greitai keičiasi, galime to bijoti, bet nuo to nepasidarys aiškiau. Kai esi vadovas – labai svarbu išlaikyti pozityvumą. Žinoti, kad nepaisant visko, viskas bus gerai. Tai labai svarbu, nes mus supantiems taip pat kartais būna neramu ir baisu. O kai jiems neramu, jie šliejasi prie žmogaus, kuris žino, kad viskas bus gerai. Tik mes patys nusprendžiame išlaikyti tą pozityvumą ar ne, tai sprendimas, valios aktas.

Jaunuoliai svečiui negailėjo klausimų.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.