Lietuvos aklųjų bibliotekoje Šiaulių filiale eksponuota šiauliečio Viliaus Biskio kūrybos darbų paroda „Mažosios skulptūros“. Autorius – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, kūrėjo statusą turintis menininkas, kuris kuria skulptūras, kryžius, koplytstulpius, paminklus, užsiima drožyba ir  puošia namų interjerus. Medis – viena mėgstamiausių šio menininko materijų, nors jo darbuose apstu ir kitokių netikėtų detalių – kaip metalinė pasaga. Pats V. Biskis apie savo kūrybą nelinkęs daug kalbėti ir sako, jog tai menotyrininkų darbas ieškoti paslėptų menininko minčių.

– Kodėl paroda vadinasi „Mažosios skulptūros“?
– Tai mažų gabaritų skulptūros, kurios yra kabinamos ant sienų. Yra keletas bareljefų, keletas reljefų. Kartu su bibliotekininkėmis apžiūrėjome, kad ten nėra labai daug erdvės, todėl nusprendėme eksponuoti mažesnes skulptūras. Darbų turiu nemažai sukaupęs, tad buvo iš ko atsirinkti.

– Kaip apibūdintumėte visus savo darbus: kokio dydžio, formos, stiliaus ir kas vaizduojama?
– Kuriu nuo labai didelių keturių metrų skulptūrų iki labai labai mažų, kurios kartais nesiekia nė 10 centimetrų. Darau iš akmenukų, jungiu medį su metalu. Kokia forma ar stilius naujo kūrinio, padiktuoja gyvenimiška patirtis, įspūdžiai. Darbų per gyvenimą susikaupė labai daug, tad apie visus net sunku kalbėti – reikia matyti darbą prieš akis.

– Ar jūsų darbai naudojami praktiškai, o gal jais galima tik grožėtis parodose?
– Ne, ne tik grožėjimuisi kuriu, nes yra ir didelių antkapinių skulptūrų, kryžių. Praėjusį sezoną Žemaitijoje kūriau iš ąžuolo skulptūras, kurios buvo tikrai didelės.

Manau, jog kiekvienas darbas turi pats už save kalbėti, o menotyrininko darbas ieškoti paslėptų autoriaus minčių. Turiu ir užsakomų kūrybos darbų, nors didžioji dalis – mano laisvalaikio susikaupusios mintys, patirti įspūdžiai.

– Ar seniai dirbate su medžiu?
– Taip seniai, kaip tik save atsimenu. Mano meniniai sugebėjimai pradėjo skleistis gal dešimties metų ar net anksčiau. Į rankas ėmiau  peiliuką ir bandžiau drožinėti. Taip pat daug metų stengiausi vis ką nors nupiešti. Todėl ir dirbau menininko darbą visą gyvenimą.

Daug metų teko darbuotis Šiaulių apipavidalintoju reklamos biuruose. Anksčiau šios profesijos atstovų būdavo kiekvienoje įstaigoje. Esu ne kartą restauravęs bažnyčią, antkapius.

Pats pirmasis didelis mano darbas buvo atliktas Ariogaloje, kai pagal užsakymą sukūriau keturių metrų antkapinę skulptūrą. Nors galbūt pats seniausias didelis antkapis buvo skirtas mano mirusiai mamai. Jis buvo apie 3,5 metro aukščio. Iš ąžuolo skulptūra daug metų stovėjo, o dabar toje vietoje jau nauja stovi.

– Medis – praktiška ir ilgaamžė medžiaga?
– Žiūrint koks, nes jei skulptūroms naudojamas medis yra ąžuolas, kuris jau dabar yra išlaikytas kokį dvidešimt metų, tai daiktas bus tikrai patvarus. Tačiau manau, jog ne medžiagos svarbiausios kūryboje. Paprasčiausiai reikia mokėti dirbti, kurti. Su laiku tas praktiškumas ateina. Nė vienas pradėjęs drožti nežino visų technikų. Todėl medžiagų praktiškumas ir panaudojimas tik per darbą išryškėja.

– Ar kada teko būti mokytoju. Gal savo patirtį ir meno išmanymą perdavėte kam nors?
– Mano dukra yra baigusi Vilniaus dailės akademiją ir dirba dizainere, tačiau turiu žentą skulptorių. Per tiek metų viskas keitėsi.

Dabar visiškai kita medžiagų apdirbimo technologija. Prisimenu savo kūrybos pradžios laikus, kai tik buvo kaltas ir kirvukas medžiui apdirbti. Jei reikėdavo tašyti akmenį, tai pats primityviais įrankiais tašydavau savomis rankomis. Dabar yra deimantiniai grąžtai, pjaustymo aparatai, tad kūrybai suteikta didžiulė laisvė. Be to, palengvėja ir menininkui darbas.

Prisimenu, pirmai savo skulptūrai panaudojau kelis kaltus, gerą kirvį ir pjūklą – viskas. Tad šių laikų menininko įrankiai lyginant su keliais dešimtmečiais atgal skiriasi kaip diena ir naktis. Seniau buvo taip, kad menininkas eidavo pas kitą menininką ir taip jie mokydavosi vienas iš kito. Dabar jaunus žmones meno moko profesoriai, pilna informacijos kada ir kaip drožti internete. Tad būti menininku gali visi.

– Kada sulaukėte pirmųjų įvertinimų?
– Nuo 1975 metų visą laiką dirbau dailininku-apipavidalintoju Šiauliuose. Tada skulptūras  kūriau tik laisvu nuo darbo laiku. Prisimenu tuos laikus, kai važiuodavome kabinti reklaminius stendus, darydavau specialius riboženklius.

Užsakymų sulaukdavau visoje Lietuvoje. Nors daugiausia mano sukurtų darbų – antkapiniai paminklai.

– Iš kur semiatės kūrybinių idėjų?
– Kiekvienas gimęs naujas darbas yra savas ir mylimas, o apie jį kalbėti autoriui visada sunku. Reikia matyti prieš akis darbą, norint prisiminti, ką juo kažkada bandžiau pasakyti. Tačiau dažniausiai nauji darbai gimsta, kai jau yra sukurtas maketas, numatomas aiškus kūrybinis planas. Kai gaunu užsakymą gaminti skulptūrą, stengiuosi ją pirmiausia pamodeliuoti popieriuje pieštuku, kartais net nulipdyti, kad būtų aiškiau, kaip ji atrodys didelė.

Skulptūrą menininkui sunku kurti, nes ji, skirtingai nei kiti darbai, turi matytis iš visų keturių pusių. Noriu, kad mano darbai patiktų, todėl visada derinu būsimos skulptūros eskizą.

– Kiek užtrunka laiko naujo darbo kūryba?
– Tai kūrybinis procesas, kurio nepaskubinsi. Kiekvienas darbas kuriamas skirtingai. Nesu iš tų kūrėjų, kurie stovi kaip prie konvejerio ir daro meną. Dažniausiai kuriu nuo ryto iki pietų. Būna dienų, kai visai nieko nedarau, nes paprasčiausiai nesigalvoja. Esame žmonės, todėl per prievartą nereikėtų ko nors daryti.

Pasakysiu tai, jog mažo dydžio skulptūros gimsta vakarais ir jas kuriu grynai sau – savo dūšiai, o ne pagal užsakymus. Didžioji darbo dalis yra mąstymai ką ir kaip padaryti, o vėliau belieka tuos pamąstymus tik įgyvendinti. Ir tada nebelieka kūrybos, išskyrus techninį darbą.

– Kokie darbai jums patys mieliausi ir gražiausi? Gal tokių niekam nedovanojate ir saugote sau?
– Gražiausi mano darbai dar nepadaryti. Negailiu savo darbų, daug esu padovanojęs. Kai kurie iškeliauja pagal užsakymus. Mano darbai plačiai išsibarstę: kai kurie net į Ameriką iškeliavo, keletas yra Vokietijoje, Italijoje ir Vengrijoje.

– Ar realus jūsų darbų pritaikymas namų erdvėse?
– Per tiek daug kūrybinių metų darbų prisikaupė labai daug. Yra tokių, kurie buvo daromi specialiai interjerams. Neseniai dariau tremtiniams skirtą skulptūrą, kuri stovi Ginkūnų kapinėse. Tad skulptūros projektą derinome su architektu. Buvau paruošęs mažą maketuką, kuris iš medžio ir metalo buvo identiškas būsimam dideliam. Ir tai tokiais atvejais užsakovai dar būsimą darbą pakoreguoja.

– Ar visada užtenka kūrybinės jėgos?
– Tai mano kasdienė duona, todėl turi pakakti.

– Vis minite tuos laikus, kai dirbote mieste reklamos srityje. Tai gal galite palyginti dabartines reklamų afišas nuo kažkada kurtų?
– Viskas pasikeitė. Dabar ir technologijos kitos. Pasikeitė ir reklamos galimybės. Prisimenu, kai reikėdavo su muilu klijuoti, ruošti specialius trafaretus, piešti ant stiklo. Dabar viskas paprasčiau. Niekas nestovi vietoje, nes metai bėga ir visos technologijos juda į priekį. Prieš šimtą metų buvo viskas kitaip.

– Nuo vaikystės domėjotės menu. Ar svajojote apie kurią kitą profesiją?
– Aš kitokios profesijos nė neįsivaizdavau ir net apie tai negalvojau.  Mano gyvenime viskas vyksta pagal planą. Kiek save atsimenu, visą gyvenimą buvau menininkas ir iš to duoną valgiau. Dabar jau pensijoje, tad kuriu dažniau savo malonumui. Mane meniškas darbas niekada  nevargino. Manau, jog kai darbas patinka ir žmogus yra savo vietoje, ne taip sunku jį ir dirbti.

Turiu ir laisvo laiko, kurį skiriu buitiniams darbams, turiu sodą. Esu linkęs derinti darbą su menu. Man darbingiausias laikas rudenį ir pavasarį, kada galima daugiau laiko praleisti lauke, kurti didesnio gabarito skulptūras.  

Nuo vaikystės jau piešiau plakatus mokykloje. Esu keletą net išsaugojęs ir galvoju, jog taip pat realistiškai dabar nė nepavyktų nutapyti. Dabar net medžio papuošalus kuriu, jungiu juos su gintaru, mėgstu naudoti juodą ąžuolą.

Paroda „Mažosios skulptūros“ – tai jau septintoji V. Biskio personalinė darbų paroda.
Artūro STAPONKAUS nuotr.