Nepavyks sumeluoti – aktorės Jūratės Budriūnaitės energija gerte susigėrė. O juk nebuvome spektaklyje – susitikome pokalbiui, kuriame aptarėme aktoriaus gyvenimiškas, teatrines bėdas ir laimes. „Į gyvenimo tėkmę turime reaguoti ir žinią apie jį turime pranešti, nesvarbu, ar tai būtų gamtos kataklizmai ar žmonių nesusikalbėjimas. Neturime potvynių ir atoslūgių, bet turime vidinius. Turime kartais valdžios ir žmonių nesusikalbėjimus – nors jų menininkai nemėgsta, bet jie yra“, – sako J. Budriūnaitė.

Jai patinka šiuolaikinis teatras, į kurį kiekvienas režisierius ateina su savo žinia. Nors motinystė ir leido atsitraukti nuo teatro, bet net ir pertrauka išmokė kažko naujo. „Iškritusi iš to vyksmo trejus metus galėjau teatrą stebėti iš šono. Atitrūkti buvo naudinga – galėjau suprasti, kas patinka jame ir kas ne. Dabar vėl esu toje tėkmėje“, – sako aktorė ir kviečia Tarptautinę teatro dieną su Šiaulių teatralais šiandien paminėti drauge.

– Kiek metų esate teatre?
– Šį rudenį bus 20 metų.

– Tai yra daug ar mažai?
– Manau, kad pakankamai nemažai. Teatre su kiekviena diena vis gilyn brendi į tą upę, bet šio amato iki galo tikrai negali išmokti. Čia ir visas žavesys – kiekvieną dieną suvokti vis daugiau ir vis kažką naujo gilinant savo profesionalumą. Sudėtinga pasiekti tokį aukštą lygį, kad sakytum, jog jau žinai, kaip reikia dirbti teatre. Vaidmuo – ne batas, kur žinai: pakulnė, užkulnis, kaip prisiūti, ar jis bus su užtrauktuku, ar raišteliais. Kiekviena nauja medžiaga, naujas režisierius ir esi tarsi įmestas į kitą upę, kurią reikia perplaukti.

– Išmoksti amato – esi užtikrintas, o aktorius kaskart mokosi.
– Aktorius irgi turi būti užtikrintas. Suvokiau viena, bet negaliu pasakyti, kad man palengvėjo. Su patirtimi kai kuriuos dalykus tu jau supranti greičiau – ko režisierius nori, perpranti jo viziją, greičiau supranti, kuris kelias yra trumpesnis, greičiau finišuoji. Bet visa tai tik kryptis – o kaip tai išreikšti vizualiai? Sėkmingai mąstyti nepakanka. Reikalingas kūnas, balsas, psichologinis nusiteikimas. Trumpiausias kelias tris mėnesius trunkančių repeticijų, atrodo, į daugybę mikrokraujagyslių išsišakoja. Net ir pirmojo puikiai pavykusio bandymo nepakanka, būtina išbandyti visa kita, kad liktum užtikrintas, jog pirmasis sprendimas buvo teisingas. Neduok Dieve, kad po to tektų svarstyti, jog kita linija, kitos spalvos būtų buvusios kur kas įdomesnės! Didžiausia dovana aktoriui yra režisierius, kuris leidžia išsibandyti, išsižaisti, siūlyti savo variantų. Ir režisieriui toks aktorius, kuriam svarbu išbandyti viską, yra dovana. Be abejo, kartais režisierius yra labai profesionalus ir jaučia savo viziją be eksperimentų.

Bet dabar aktorių-kalbančių lėlių neužtenka. Tik tuo atveju, jei scenoje „prifarširuota“ išradimų, efektų, prireikia statiško aktoriaus. O juk kiekvienas žmogus, atėjęs į teatrą, nori visko ir daug. Jis nori temperamento, nenuslūgstančio veiksmo. Seniau spektaklis trukdavo tris valandas ir pasižymėdavo monumentalumu, didingumu. Anuomet viena dekoracija nusileido, kita pakilo, išėjo į sceną choras, masuotė. Dabar netgi kūno parengimas visai kitoks. Tu turi būti tarsi sprinteris – žemas startas ir bėgi. Ir neįdomu, ar tau skauda sąnarius. Negali atėjęs į repeticiją sakyti – palaukite režisieriau, aš dar pabandysiu suvokti, ko jūs norite. Mankštą ir apšilimą jau privalai būti padaręs namie.

– O jūs nenorite režisuoti?
– Tegul dirba režisieriai. Aktorius yra savo jausmų, kūno režisierius. Prisimenu, kai pradėjusi dirbti aktore jutau, kad mano mintys ir kūnas tarsi dirba atskirai. Sunku būdavo padaryti, ką režisierius užduoda, o ir ta nedrąsa... Man labai patikdavo vaidmenys, kuriuose nereikėdavo balso, tik kūno. Pavykdavo greičiau sutarti – kalbėdavai kūnu. O aktorių, turintį daugiau teksto, tikrai ne paslaptis, „apšoka“ tarsi karalių judanti svita. Visus kelius esu perėjusi – buvusi ir toje, ir anoje pusėse.

Anksčiau galingumas atsiskleisdavo masuotės pagalba, o dabar gausu spektaklių, kuriuose tu esi pagrindinis, nebėra jokio tarno – pats ir krenti ant stalo, ir po juo, ir viską turi suvaidinti pats.

Aktoriuje turi derėti visuma – jis yra ir šviesa, ir dekoracija, ir balsas, ir judesys. Žiūrovas nori pamatyti viską, ką tik aktorius gali.

Esu 42-ejų ir suprantu, kad jau daug ko nebepadarysiu. Jei tik pradėjusi dirbti, būčiau suvokusi, ką galima greičiau padaryti, kur kas daugiau būčiau bandžiusi, drąsiau siekusi.

Krosnies niekas neklausia, ar ji išlydys stiklą. Kad galėtum sukurti formą, ji turi įkaisti iki tinkamos temperatūros. Ir aktorius kaip krosnis turi įkaisti čia ir dabar vardan formos, vardan kūrinio. Nesvarbu ar sergi, ar kitos bėdos slegia. Temperatūros skalės šokinėjimai kerta ir nerviškai. Tad aktoriai yra emocionalūs žmonės. Nėra mums kada ilgai išgyventi ir sakyti – pagalvosiu.

– Negalite sirgti…
– Taip, dažniausiai aktorius pirma suvaidina spektaklyje, paskui jau greitoji medicinos pagalba laukia prie teatro ir išveža į ligoninę. Man pačiai taip irgi yra buvę. Net keista: teatre ir spaudimas susireguliuoja, ir sąnariai išsitiesina. Repetavau pjesę „Meilę po guobomis“ su skilusiu pirštu. Be operacijos sugijo. Bet kad visi mano pirštai „subaksnoti“. Kai juos parodžiau kolegai J. Bindokui, jis sakė, kad pas mane jie nenormalūs, tad nelabai ir sužeistas pirštas matysis. Nors ir užnėrė langetę, reikėjo operacijos, vis tiek kai žinai, kad po dviejų savaičių – premjera. Įkals vinį, sugipsuos – tu nieko negalėsi padaryti. Du mėnesius jos negalima nusiimti, o repetuojant reikia – ir smėlį pasemti, ir bidoną paimti – kliūtų už daiktų ir už partnerio. Tik baigdavosi repeticijos – langetę užsidėdavau.

– Tikriausiai labai skaudėjo.
– Aktorių gerai išrengtume ne spektaklio metu, pamatytume, kad jo kūnas apibintuotas. Ar skauda, ar kenti, turi išlikti profesionalus. Juk kai gydytojas daro operaciją, mums nerūpi, ar jis gedi, ar krikštynos laukia. Privalai šį vakarą pranešti žinią – ar komedija, ar farsas, – turi vykdyti savo misiją čia ir dabar. O paskui tegul ir su karstu tave išneša. Negailestinga ši profesija.

Ir šventės. Pavyzdžiui, per kūčias tik dabar, atrodo, galime pabūti su šeimyna. Bet jeigu per šventes vyksta renginys, paprašo pabūti skaitovu – negali atsisakyti. Tad keletą valandų paskiri pabūti tarp bendraminčių. Tik pirmadienis – laisva diena. Bet tu vis tiek turi pasiruošti repeticijoms, namus susitvarkyti, kitus buities darbus padaryti. O kur dar kiti reikalai – poliklinika, parduotuvės. Laukti eilėse labai nervina. Aš itin jaučiu, kad per tą sugaištą laiką stoviniuojant eilėje, aš galėjau ir pjesę peržiūrėti, paanalizuoti ir t. t. Labai prastai jautiesi, kai į repeticiją ateini nepasiruošęs. Juk tai jaučia ir tavo kolega, ir režisierius.

Kol esi jaunas, tai galvoji, kad gali praslysti. Kai atsuku savo laiką į tuos pirmuosius metus, prisimenu, kad būdami jauni ir „talentingi“ lakstėme po Šiaulius iki ryto. Bet tada buvo galbūt toks metas. Su šypsena žvelgiu į jaunimą, kuris, atrodo, visur spėja. Bet juk nėra taip, tiesiog tiki, kad viskas bus gerai. Sąžinė dirba savo darbą ir viską sudėlioja į vietas.

O scena negailestinga – gal žiūrovas ir nepajaus, bet viduje tave persekios vidinis balsas ir sakys, kad teatrui tingulys netinka, kol tingulys kvies pailsėti, tikindamas, jog prasmuksi.

Tuomet pradedi galvoti, kad tu nugalėsi, kad geriau niekas už tave nesuvaidins. Veda priekin tai, kad nori įrodyti, jog perpratai medžiagą, jog nori savo atradimais pasidalyti.

Ir tai yra teisinga – ateikite, pažiūrėkite, aš noriu jus sujaudinti, paveikti, priblokšti, gal jūs atpažinsite save, gal tai jau esate išgyvenę! Jeigu žiūrovas nesuprato, vadinasi, aktorius nesuprato. Publika viską supranta.

– Nepaisant amžiaus, nepaisant išsilavinimo…
– Be abejo. Mes jau seniai išsiaiškinome, kad vaikiški spektakliai nėra vaikams, jie skirti šeimai. Vaikas atsirenka sau, šeima – sau. Tėvų ir vaikų reakcijos į veiksmą scenoje labai skiriasi. Prisimenu, kaip viename spektaklyje skaniai juokėsi tėvelis kažką atpažinęs...

– Kaip vaiką pradėti supažindinti su spektakliu?
– Jeigu vaikas atpažino jausmus, situaciją, tėvai turėtų domėtis, kas jį taip sujaudino. Jeigu vaikas reaguoja, vadinasi, kažkas vyksta jo pasaulėlyje. Juk nebūna, kad visa salė vaikų vienodai išsigąsta, netenka žado, visi juokiasi vienu metu. Kartais mama ar tėtis išeina su vaikučiais – gal mažyliui per anksti, gal išties išsigando raganų, išlendančių iš rūsio, o kur dar šešėliai, muzika, sustiprinantys įspūdį. Vaikas gal kažkada girdėjo: jeigu neklausys, bloga teta ar dėdė ateis. Ir štai teatre ji gavo pavidalą. O ir kopūstų pardavėja tokia gali pasirodyti.

Spektaklyje mes galime priešingai reaguoti nei mūsų vaikai. Mano mergaitė mane dažnai pamoko –  mes skirtingai sureaguojame į situacijas – aš išsigandau, o ji nusijuokė. Nuostabus spektaklis yra „Kaštonė“ (pjesės autorė D. Čepauskaitė, režisierius A. Lebeliūnas), kuris skirtas šeimynai. Jis tarsi įpareigoja ateiti mamą, tėtį drauge su vaikais.

Juk ir tikrame gyvenime neišvengsi išgąsčio – tikras garvežys, kurį vaikas išvysta pirmą kartą, toks įspūdingas, kad atima žadą. Teatras yra ryškus – čia ir sniego gniūžtė su muzikos fonu, apšvietimu, aktoriumi tampa didesnė ir mistiška. Bet juk vaikams visuomet įspūdžių reikia ir kuo daugiau, tarsi karuselėje – kuo aukščiau ši sukasi, tuo jausmai stipresni, ir žandai kaista, nors gal jau ir nėra kur aukščiau, bet jis vis tiek nori į tą kalną…

– Bet jūs irgi sėdate į žiūrovo kėdę. Kaip pavyksta tapti žiūrovu?
– Aš nežinau, kaip Jūratė stebėtų spektaklį, jeigu nebūtų 20 metų dirbusi teatre. Kaip mamai nebūna negražaus vaiko, taip ir aš galiu pasakyti, kad esu geras žiūrovas, ar ne? Aš leidžiu pasimėgauti žiūrėdama spektaklį. Mėgaujuosi kolegų darbais. Kartais nejučia įsitraukiu, jokiais būdais nesigilinu į savo galimybes, kaip aš daryčiau, bet aš matau, kur yra einama. Kaip pasiūtoje suknelėje galbūt ir žinau, kur galima padailinti rūbą.

Įdomu stebėti dublerių darbą, kai vienas pabando, kitas. Būna labai neįdomu, kai vienas aktorius pagauna, o dubleris į jo kaliošus įsimovė ir daro tą patį. Ir režisieriui tada labai neįdomu. Tada jau ne dubleris, o statistas, nes neįneša savo kraujo. Mes esame labai skirtingi. Taip turi būti ir teatre.

Yra daugybė vaidmenų, kai belieka žavėtis labai skirtingomis, įdomiomis tos pačios rolės interpretacijomis. Štai atrodo, pajautei, bet kitame pastatyme – visai kitoks sprendimas, aktorė taip gerai vaidino!

Jei puikiai padarai savo darbą, režisierius džiaugiasi, kad gražiai, profesionaliai susidorojai. Bet ne paslaptis, kad būna vadinamasis aktoriaus vaidmuo. R. Tumino režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“, kuriame Andrejevną Ranevskają vaidino Eglė Gabrėnaitė. Manau, kad tai jos vaidmuo. Kas gražiau suvaidins už E. Gabrėnaitę? Aš norėčiau to vaidmens, bet galbūt kitokio. O ji – puiki aktorė, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Ji, mano manymu, yra labai gilios dramos aktorė, bet ji turi ir skaudžios autoironijos.

Bet gerą spektaklį sukuria ne vienas aktorius, o komanda. O kur dar muzikos sprendimai, dailininko darbas, rūbai, dekoracijos, grimas arba ne grimas – visas cechas dirba tau. Tad į sceną neturi teisės išeiti nepasiruošęs.

J. Budriūnaitės vaidmenys.
Artūro STAPONKAUS nuotr.