Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas kviečia šiauliečius kitą šeštadienį pabūti drauge jubiliejiniame vakare „Kambarys“. Balandžio 15-ąją S. Jakubauskui sukanka 60.

Ko dar nepaklausėme, ko dar nežinome apie mylimą, savą, šiltą, mielą aktorių? Nė neplanuotai kalbėdamiesi apie aktoriaus gyvenimą, jaunystę, dabartį, teatrą, imame diskutuoti ir apie Šiaulių miestą, ir mus, šiauliečius.

– Pristatykite vakarą, kuriame skaitysite A. A. Jonyno eiles.
– Per gyvenimą einu kartu su jo kūryba. Kai tik atsiranda noras pašnekėti apie save, pažvelgti į gyvenimą filosofiškai, išsakyti savo požiūrį apie pasaulį, kažkodėl visuomet pasirenku A. A. Jonyną.

Nenoriu sakyti, kad aš iš esmės jį suprantu, bet man jo eilės kelia tam tikrą pojūtį, atrodo, kad man yra aišku, ką jis nori pasakyti. Tiesiog patinka jo poezijos akordai. Kūrybos vakaras su A. A. Jonynu jau trečiasis ir kas kartą vis kita poezija. Keliolika poeto eilėraščių pratęs muzika...

– Kūrybos vakarai – prievolė ar pasitikrinimas, kad vis dar myli?
– Tai jokia prievolė ir tikrai ne meilės tikrinimas. Niekam ne paslaptis, poeziją klausytis mėgsta mažuma. Tokiame vakare galiu pasidalyti kiek individualesniais patyrimais, atrasta poezijos, muzikinės formos sinteze. Kai prisimeni, paskaitai geras eiles, norisi, kad tekstas būtų papildytas, transformuotas, išgirstas naujai. Dirbant su muzikantais konkrečių uždavinių niekas neturi. Tačiau pasigilinę į tekstą improvizuojame įdėdami kažką nuo savęs.

– Kurią dieną gimėte?
– Gimiau balandžio 15 d., bet jubiliejinis kūrybos vakaras įvyks diena vėliau.

– Gimėte Pivašiūnuose. Nepamirštate savo gimtinės?
– Pivašiūnuose aš gyvenau tik gilioje vaikystėje, vėliau – Junčionyse, paskui – pačiame Alytuje. Mano jaunystė išsiskaldė į tris etapus. Kuo toliau gyveni, tuo labiau traukia ta vieta, kurioje praėjo pirmieji gyvenimo įspūdžiai. Kiek įmanoma, ten nuvykstu, tik jau nebėra mano giminių, likę keli pažįstami. Pivašiūnuose jau sutinku nepažįstamus žmones. O Alytuje gyvena plati giminė. Mano tėvai turėjo labai plačias gimines – daug brolių, seserų, pusbrolių, tetų… Kasmet per atostogas būtinai turiu nuvažiuoti ten – prie Nemuno, prie ežerų.

– O kur yra jūsų pabėgimo oazė?
– Per atostogas ten, kur vykstu, jaučiuosi tarsi oazėje, bet tai ne pabėgimas. Nors galima manyti ir taip. Banalu sakyti, bet teatras yra ir pabėgimas, ir išbėgimas, sala ir viskas, kas tik nori. Teatre gali rasti ne tik salų, tolimų žemių, čia išgyvenami ir visi pasaulio jausmai.

– Jeigu tektų rinktis antrą specialybę...
– Negaliu pasakyti, nes dabar daug laiko praėjo. Turbūt nieko kito ir nebemoku. Gal galėčiau dirbti taksi įmonėje? Vairuoti man patinka. Bet traukinys į kitą specialybę jau nuvažiavo. Buvau šiek tiek pedagogu, dirbau su studentais. Bet pedagogo profesija yra dar atsakingesnė. Man taip atrodo. Pedagogas turi nepaprastai daug aukotis ir nesvarbu, ar dirba su studentais, ar su moksleiviais. Tu turi suprasti, sudominti, rasti stiprybę savo mokiniuose, studentuose, o kiekvienas – be galo skirtinga asmenybė. Tu privalai labai gerai išmanyti ir profesionaliai taikyti psichologines žinias.
O ir dirbti taksistu nėra lengva, ir čia reikia išmanymo. Dabar gal jau ir vėlu galvoti, niekad apie tai negalvojau.

– Pesimistas, realistas ar optimistas?
– Būna visaip. Vieną kartą optimistas, kitą kartą – atvirkščiai. Norėčiau būti optimistu. Norėčiau būti ir išlikti žmogumi.

– Jeigu būtumėte gimęs Holivude?
– Holivudas yra visai kita valstybė. O ir nereikėtų čia nieko lyginti. Holivudas tarsi didžiulis koncernas. Kaip automobilių pramonėje. Žinoma, ten gimsta labai gerų darbų, bet ir būna labai blogų. Apie vadinamąjį biznį, atlygius ir sistemą net nekalbėkime. Bet jų darbas irgi yra labai sunkus, juk turi išlikti visoje toje industrijoje. Teatro paskirtis absoliučiai nesuderinama su holivudinių filmų kūrėjų, aktorių darbu. Nors dirbti aktoriui yra įdomu tiek teatre, tiek prieš kamerą. Tikriausiai būtų įdomu patirti, kuo skiriasi abi sritys.

– Jūsų mėgstamiausia vieta Šiauliuose (išskyrus Dramos teatrą).
– Aš čia jau tiek metų gyvenu, kad man tai viena vieta tampa mieliausia, o kitąkart – kita. Prie Talkšos ežero patikdavo pasivaikščioti, bet kai ši pasidarė populiari, pasigedau ramybės ir vienumos. Centrinį parką mėgau, kai buvo padoresnis. Miesto centre jaučiuosi gerai.

Kas yra Šiauliai? Tai yra žmonės, nuo jų irgi priklauso, kaip ir kur tu jautiesi. O juk visuomet gera ten, kur yra „bendrajaučiai“. Medelyne gyvenu ir ten labai gerai kieme pabūti. Bet vis tiek norisi kažkur pavažiuoti, keliauti. Man ir pasisekė – keliavau po Lietuvą visą gyvenimą. Atstumai čia nedideli, miestai nuolat gražėja, gamta čia graži – keliauk į Tytuvėnus, pasuk link Bubių.

– O į Maldyvus?
– Maldyvai?… Norėčiau dar sykį į Paryžių. Apie Maldyvus negalvoju.

– Jūsų ritualai.
– Rytais visuomet įsijungiu televizijos laidą „Labas rytas“ ir toliau miegu, po to kavos išgeriu ir dar šiek tiek pasnaudžiu. Šeštą pabundi, bet vis tiek iki dešimtos miegi, taip jau priprato organizmas. Šeštadieniais šita laida netinka. O sako, kad televizoriaus nemyli – myli, ir dar kaip. Ir radijas visai ne prastesnis.

– Sunku būti šiauliečiu aktoriumi?
– Ne. O darbą visuomet reikia gerai padaryti. Šiauliečiai kartais save per daug žemina, per daug niekina. Čia buvo ir yra didysis Lietuvos kultūros centras. Iš kur atsiranda tokia lyg ir nematoma panieka? Tai šiek tiek panašu į šių laikų iškrypusį miesčioniškumą.

Į sostinę gera atvykti, bet tik kelioms dienoms. Lietuva, rodos, per maža skirstytis į regionus, nors ji tokia turtinga! Vien jau kalba, tarmės, 20 km pavažiavai – ir kalba visai kita. Tokiame mažame krašte tokia įvairovė.

Šiauliai šiek tiek nelaimingi, ne kartą griauti karo metais be jokio gailesčio. Bet pažiūrėkite – kokia geografinė padėtis, ir ežerai, ir kalneliai, visko čia yra. Tetrūksta, primityviai tariant, patriotizmo. Kiek erdvės, kurią galime užpildyti, įveiklinti, čia palanku kurti.

Galime imti ir gailiai žiūrėti tik į Niujorką, bet juk amerikiečiai irgi visą gyvenimą nori į Niujorką. A. Čechovo pjesėje „Trys seserys“ seserys nuolat dejavo, kaip nori ištrūkti į Maskvą. Taip ir neišvažiavo…

Galbūt niekuomet pats ir nebūčiau pasirinkęs šito miesto, bet buvo tokie laikai, kad aktorius paskirdavo dirbti. Buvome jauni žmonės, buvome maksimalistai ir mums buvo visai nesvarbu, kur paskyrė.

Gal per mažai kreipiau dėmesio į pasiūlymus. Gal tai ir mano bėda, bet aš niekuomet negalvojau, kodėl esu čia, ne kitur. O man jau kartais kyla klausimas, ar aš ten toje savo praeityje gyvenau, ar kitas žmogus.

– Esate Avinas. Tikite horoskopais?
– Reikia tikėti. Bet nelabai tikiu. Yra tam tikrų bruožų, kuriais itin pasižymi gimę po vienu ar kitu zodiako ženklu. Bet, matyt, visa tai tik žaidimas. Vieną dieną visiems viskas blogai, o kitos dienos rytą – visiems sekasi gerai?

– Girdėjau, kad Avinai gana bjaurūs.
– Man atrodo, kad tai irgi įsivaizdavimas. Manyčiau, kad Avinai yra greitai užpykstantys, bet pykčio nelaiko. Mūsų viduje netarpsta keršto jausmas. Jei pyksti, tai čia ir dabar. Ir tuojau pat praeina. Mano žmona yra Avinas – kaip matote, dar esame gyvi.

– Pastaba sau ir kitiems.
– Mylėkime vieni kitus ir savo miestą – viskas!

– Rašytojas O. Vaildas sakė, kad meilė – tai iliuzija.
– Iliuzija – gerai. Jeigu galvosime, kad čia yra gražu, tai ir bus gražu. Net niūrioje vietoje gali būti gražu. Niekas niekada neatsakys, ar meilė yra tik savęs apgaudinėjimas. Dabar žmonės labai skuba ir nesustoja. Bijo sustoti. Pasisveikinti. Tik įsivaizduokite, jei tik būtume vienas kitam šiltesni. Kodėl italai šypsosi? Na, galbūt pas juos ir oras gražesnis. Saulė nuolat šviečia. O pas mus?

Sykį pastebėjau jauną ir gražią praeivę – susigūžusią, įsitempusią. Kaip ji gali šypsotis per šlapdribą, spūstyje – reikia susikaupti pereiti kelią! Gal ir pusę metų gyvename tamsoje, bet matyt dėl to kitiems esame įdomesni, kad ir italams. Mylėkime ir viskas bus gerai.

Artūro STAPONKAUS nuotr.