P. Jaruševičius sako, kad pradėjęs žaliavalgiauti jaučiasi geriau nei prieš 20 metų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiauliuose lankėsi žaliavalgystę propaguojantis Paulius Jaruševičius. Šis žmogus yra Ann Wigmore fondo steigėjas ir taip pat užsiima šviečiamąja veikla Lietuvoje – organizuoja mokslines konferencijas, bendradarbiauja su Lietuvos, JAV ir Vokietijos universitetais, mokslininkais, mitybos specialistais. Per šiais metais Vilniuje vykusią 3-iąją Ann Wigmore gyvo maisto konferenciją buvo skirtas ypatingas dėmesys širdies ir kraujagyslių ligoms bei vėžiui.
Pats P. Jaruševičius žaliavalgiu tapo dėl neeilinio įvykio – tokį pasirinkimą privertė padaryti iškilusios rimtos sveikatos problemos.

Skeptiškas požiūris į žaliavalgystę
„Pradžioje požiūris yra toks, sakyčiau, kontraversiškas. Buvo daug žmonių, kurie nusiteikę skeptiškai. Tačiau kuo toliau mes dirbame su mokslu, kviečiamės mokslininkus iš viso pasaulio, kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), bandome su jais rasti ir su Lietuvos medikais ir mokslininkais dialogą, tuo mažiau yra tokio skeptiško požiūrio. Juk mes kalbame apie gyvą maistą, kalbame apie gyvenimo būdo pakeitimą, kalbame apie gyvenimo būdo mediciną - kaip tam tikrą medicinos sritį“, - teigia P. Jaruševičius.
Pasak jo, svarbu tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje požiūris jau keičiasi į žaliavalgystę, ją kitaip traktuoja ir medicina. Pašnekovas išskiria dviejų rūšių gyvūninės kilmės maisto atsisakymą. Vieni atsisako mėsos dėl etikos, nes jie nenori skriausti gyvūnų, nenori kenkti žemei ir klimatui, jie supranta, kad būtent mėsos gaminiai yra pagrindinis tas CO2 generatorius pasaulyje. Taigi jie atsisako valgyti mėsą, bet jie negalvoja, kuo ją pakeisi.
„Jie dažnai ir tampa didele problema, nes galbūt per mažai maitinasi ir ateina į ligoninę su tam tikromis anemijomis, su mažakraujyste. Tačiau yra ir kita dalis visuomenės, kuri dėl sveikatos keičia mitybą. Ir va būtent mus labiausiai ir domina šie žmonės, kurie mąsto, kurie sąmoningai keičia mitybą. Be abejo, etinis aspektas visą laiką išlieka, bet jis neturėtų būti pirminis. Tai neturėtų būti kažkoks tai fanatiškas požiūris, viską reikia daryti laipsniškai ir labai apgalvotai“, - aiškina P. Jaruševičius.

Vyresnio amžiaus žmonės įsitikinę, kad reikia valgyti viską
„Toks žmonių požiūris... Mes klausiame vyresnio amžiaus žmonių, o jie visą laiką atsako, kad mes valgėme viską, - mėsą, pieną, ir buvome sveiki. Tačiau jeigu labiau pasigilintume į šią temą, tai prieš karą ūkininkų šeimos arba vidutinės klasės arba netgi mažiau turtingų žmonių prieš karą namuose būdavo kokie 12–16 žmonių. Paklauskite tokių žmonių, kiek jie turėjo karvių. Na, sakysim, kokias keturias, jeigu gerai gyveno, o šiaip - dvi. Paskaičiuokit, kiek kartų jie skersdavo kiaulę – du kartus per metus, per šventes. Čia tik yra įsivaizdavimas, galbūt ir spirgučių lašinukų retsykiais valgydavo, bet taip, kad žmonės valgytų kiekvieną dieną mėsą – niekada nebuvo“, - duoda pavyzdį P. Jaruševičius.
Šiandien kalbama apie tai, kad žmonės suvalgo dešimt kartų daugiau mėsos ir pieno produktų, negu vidutiniškai žmonės valgydavo prieš 70–80 metų, kai mūsų tėvai buvo vaikai. Žmonės turėtų suprasti, kad pienas ir mėsa nebuvo industriniai produktai, kad nebuvo tiek daug perdirbto maisto. Nebuvo visokių cheminių papildų, konservantų, kurie ištisai žmones nuodija.

Nepriteklius – geresnė sveikata?
„Turėkime omenyje, kad mūsų tėvai ir mes gal patys augo nepritekliuje. Mes žinome, kad žmonių, kurie auga nepritekliuje, jeigu tik jie sugeba išsaugoti higieną, sveikatos būklė tam tikra prasme pagerėja. Pavyzdžiui, kai vokiečiai su Hitlerio armija užėmė Suomiją ir iš suomių atėmė visą mėsą, kad išmaitintų savo armiją. Suomiai staiga liko be mėsos ir pieno produktų, o sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis tuo laikotarpiu sumažėjo tris kartus. Po to kai 1949 metais Suomijoje vėl išsivystė gyvulininkystė, sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis staiga vėl išaugo ir grįžo į prieš tai buvusį lygį“, - pateikia dar vieną pavyzdį P. Jaruševičius.
Jis teigia, kad turėtume suprasti, jog mūsų tėvų imunitetas formavosi nepritekliuje, žmonės gyveno kaime, daug dirbo fiziškai, vaikai augdavo kieme, nesterilioje aplinkoje.
„Viena iš pagrindinių problemų, kodėl mūsų vaikai taip serga – dėl to, kad mes juos per daug steriliai auginame. Juos auginame butuose, nes manome, kad kuo mes geriau valysime kambarius su visokiai cheminiais preparatais, tuo bus geriau. O vaiko imunitetas formuojasi jam augant, formuojasi jo mikroflora nuo pat kūdikystės. Kūdikis turėtų šliaužioti kieme ir iš tiesų čiulpti žemėtus pirštus, paragauti visokių augalų, gauti žemės bakterijų, gauti augalų bakterijų, nes tik tokiu būdu išsivysto ir jo imunitetas“, - sako P. Jaruševičius.

Įrodyta, kad sveikesni tie, kurie auga nepritekliuje
Ann Wigmore fondo steigėjas pasakoja, kad padarė nedidelį tyrimą, kurio rezultatai labai įdomūs.
„Padariau tokį mikrotyrimą – pas mus į gyvo maisto programą atvažiuoja dalyvių iš įvairiausių šalių, įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo. Būna, kad visiems ir apkūnesniems žmonėms darome kraujo tyrimus ir stebime kartu su LSMU jų sveikatos būklę. Aš pastebėjau, kad kai kurie apkūnūs žmonės yra labai sveiki, o jų cholesterolis yra pakankamai žemas. Kodėl gi taip yra?“ - retoriškai klausia P. Jaruševičius.
Kaip taisyklė – tie žmonės visi išaugo labai dideliame nepritekliuje. Jie pasakoja, kad va, mano tėvai visiškai neturėjo pinigų, kai aš buvau mažytė mergaitė kokiais 1965 metais, ir aš tiesiog augau pas savo senelius kaime, kur buvo dūminė pirkia ir net nebuvo elektros.
„Niekas to vaiko ypač neprižiūrėjo – jie kieme žaidė, niekas neplovė rankų. Ir tokių žmonių yra labai stiprus susiformavęs imunitetas ir jie lengviau pakelia tokius šiuolaikinės gyvensenos iššūkius kaip visas chemijas, stresai“, - sako P. Jaruševičius.
Taigi netgi tokiu tyrimu esą įrodyta, kad žmonių, kurie augo nepritekliuje, imunitetas tikrai yra stipresnis. Toks žmogus, netgi būdamas apkūnus, gali ilgesnį laiką išlikti sveikas, o kitas, kuris išaugęs turtingesnėse šeimose, kuris jau kaip ir civilizacijos sugadintas, šiuolaikinės industrinės visuomenės, sulaukęs 40 metų jau turi staiga sveikatos problemų.

Radikalūs sveikatos ir savijautos pokyčiai tapus žaliavalgiu
„Mano gyvenimo istorija buvo tokia, kad aš sulaukęs 40 metų susirgau alergija nuo cheminių medžiagų, nuo formaldehidų, kurie buvo naudojami statybose. Ši alergija per šešerius metus išsivystė į įvairiausias kitas alergijas įvairiausiems produktams ir pan. Aš buvau priverstas tiesiog keisti savo gyvenseną ir po to, kai atsisakiau gyvūninės kilmės maisto ir tapau žaliavalgiu, tai per pirmus metus man praėjo ta alergija“, - dalijasi patirtimi P. Jaruševičius.
Gydytojai siūlė gydytis vaistais, tačiau P. Jaruševčius pasirinko kitą kelią – radikalų gyvenimo pakeitimą. Pradėjęs „žaliavalgiauti“ jis išsigydė alergiją, numetė 20 kg ir teigia, kad šiandien jaučiasi daug geriau negu prieš 20 metų.
„Žmogus, jeigu jis rimtai nesusimąsto, o ką gi iš tikrųjų reikia valgyti, kaip reikia maitintis atsisakius mėsos ir pieno produktų, perėjus didžiąja dalimi į žaliavalgišką mitybą, iš tikrųjų patiria tam tikrą krizę. Jam nukrenta svoris, bet jis toliau vis krinta, mums reikia gauti pakankamai kalorijų, dėl to tas perėjimas į visiškai žaliavalgišką mitybą yra sudėtingas. Manau, kad nebūtinai žmonėms reikia tapti žaliavalgiais, reikia tiesiog rasti tikrai teisingą kelią, kaip maitintis“, - siūlo P. Jaruševičius.