Dantys (lot. dentes) – burnos ertmės organai, kuriais griebiamas, laikomas ir kramtomas maistas. Kūdikis gimsta be dantų, tačiau septintąją vaisiaus gyvenimo savaitę išilgai pirminės burnos viršutinio ir apatinio krašto sutankėja plokščiasis daugiasluoksnis epitelis, kuris sudaro dantų plokštelę. Vaikai turi 20 pieninių dantų; jie pradeda dygti penktą-septintą mėnesį, pradeda kristi 5–7 metais. Jiems iškritus, išdygsta 32 nuolatiniai dantys. Pirmieji išdygsta 6–7 metais, išskyrus protinius dantis, kurie išdygsta 17–25 metais ir vėliau. Yra 4 dantų grupės: kandžiai, iltys, kapliai ir krūminiai dantys. Suaugęs žmogus turi 8 kandžius, 4 iltinius, 8 kaplius, 12 krūminių dantų.

2010 m. gruodžio pabaigoje spaudoje buvo pranešta, kad mokslininkai Izraelyje rado iki šiol seniausius žmogaus dantis. Tel Avivo universitetas savo tinklalapyje pranešė, kad per kasinėjimus Kasemo urve, į rytus nuo Izraelio sostinės, aptikti homo sapiens dantys, kurių amžius – maždaug 400 tūkstančių metų.

Dantys padeda susiformuoti kalbos garsams. Bedantis švepluoja, neaiškiai kalba, pakinta jo veido forma, įkrinta skruostai, atsikiša smakras, padaugėja raukšlių.

Dantų skausmas dažnai yra sunkiai pakeliamas. Ypač kai tai atsitinka kelyje arba naktį. Tada nesumerksi akių ir atiduotum daug ką, kad tas skausmas praeitų.

Dažnai būna, kad skauda sveiką dantį. Pasirodo, skausmas atsiranda dėl smarkaus kraujospūdžio „šokinėjimo“, pavyzdžiui, esant hipertenzinei krizei ar stenokardijos priepuoliui.

Dantų ėduonis gali būti nuolatinės migrenos priežastis. Dantį gali ir neskaudėti. Ypač dažnai taip atsitinka, kai yra sugedę apatinio žandikaulio dantys, tada skauda visą galvą. Jei sugedę viršutinio žandikaulio dantys, skausmas būna konkretesnis: iltinių dantų skausmas persiduoda į smilkinius, o kramtomųjų dantų – į pakaušį.

Dantys rodo ne tik žmogaus ligas, bet ir jo charakterį. Pavyzdžiui, sakoma, kad smulkūs ir aštrūs dantys rodo žmogaus klastingumą, ilgi – piktumą, atsikišę – godumą. Dideli tarpai tarp dantų – silpnavališkumo požymis.

Dideli  ir stiprūs dantys žada ilgą gyvenimą ir rodo žmogaus gerumą bei drąsą. Lygius dantis turi labai geri žmonės. Jei jūsų dantys šiek tiek nelygūs, nenusiminkite – tai rodo jūsų gebėjimą mąstyti. Rusijoje ir šiandien tikima, kad maži, labai susiglaudę dantys atspindi smulkmenišką ir godžią natūrą, plačiai išsidėstę dantys yra atvirų ir geraširdiškų žmonių požymis.

Dantys yra patvarios struktūros, beveik nepasiduoda atsitiktinių faktorių poveikiui, turi griežtai genetiškai fiksuotą raštą, todėl naudojami tiriant genetinius ryšius tarp populiacijų, nustatant populiacijos odontologinį tipą.

Norint, kad dantys būtų sveiki, svarbu juos tinkamai prižiūrėti. Dantis – vienintelė žmogaus kūno dalis, negalinti atsinaujinti. Tvirčiausia mūsų organizmo medžiaga – dantų emalis.

Dantys pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Dantys įvairių tautų kultūrose simbolizuoja sveikatą, gyvybinę energiją ir žmogaus charakterį. Dantys jėgos, virtualumo, dauginimosi, potencijos ir spermos simbolis, taip pat ir agresyvumo ženklas. Senovės išmintis byloja, kad dantys – vienintelė skeleto dalis, kuri išeina į paviršių (Dao filosofijoje teigiama, kad dantys – skeleto pabaiga).

Pagal antikos sakmes, iš pasėtų drakono dantų iš žemės išdygdavo ginkluoti kariai.

Senovės Japonijoje moterys dantis tamsino laku. Toks paprotys iki šių dienų yra išlikęs Vietname pas valstietes. Ir Rusijoje buvo paprotys dažyti dantis, tai daugiausia darydavo turtingųjų žmonos.

Vokietijoje iki šiol tikima, kad, jei kūdikį maitinanti motina pasėdės ant žemės sklypų ribą ženklinančio akmens skambant varpams mišių metu, jos vaikas turės sveikus dantis.

Škotijoje buvo tikima, kad berniukas su retais dantimis išaugs laimingas ir linkęs keliauti. Kai vaikui iškrenta pirmasis dantis, jį reikia mesti į ugnį, kad sudegintum tą blogį, kuris galbūt tūno kūne.

Jorkšyre buvo paplitęs paprotys, kad iškritusį dantį reikia įmesti į ugnį palydint tokiu užkalbėjimu: „Ugnie, ugnie, štai tau kaulas. Duok mūsų... (sakomas vaiko vardas), naują dantį.“ Jeigu iškritęs dantis nebus sudegintas, tai jo vietoj išdygs „šuns dantis“.

Londone ir jo apylinkėse iškritusį vaiko dantį barsto druska ir meta į ugnį palydėdami žodžiais: „Viešpatie, grąžink man dantį.“

Paprotys išmesti vaiko pieniškus dantis palydint užkalbėjimais yra labai paplitęs paprotys. Jo laikosi bulgarai, lenkai, gruzinai, norvegai, rusai, vokiečiai ir kitos tautos. Paprastai iškritusį dantį meta atgal per galvą, pasukioję jį virš galvos tris kartus, po to meta į ugnį, krosnį arba paprasčiausiai į kampą.

Jeigu vaikui pirmasis išdygsta viršutinis kaplis, tai pranašauja jam mirtį kūdikystėje.

Psichoanalitikai danties netekimą (pavyzdžiui, sapne) sieja pirmiausia su vyrišku seksualiniu organu ir laiko tai frustracija, silpnumo arba baimės susikaupti ženklu. Vagina dentata (vagina su dantimis) įvaizdis grįstas genitalinės sferos įsibrovimu į oralinę ir paprastai suprantamas kaip projekcija į kastracijos baimę.

Pagal liaudies tikėjimus dantys (taip pat, kaip ir plaukai ir nagai) po iškritimo išsaugo ryšį su jų buvusiais savininkais. Todėl buvo bijoma, kad dantis „gali atitekti raganai, kuri per jį gali padaryti daug bėdos vaikui“.

Ar bent įsivaizduojate, koks liūdnas būtų gyvenimas, jei neturėtume kuo pakeisti iškritusių ar išrautų dantų?

Sprendimų šiai nemaloniai problemai buvo ieškoma dar VIII a. prieš Kristų. Tada šiauriau Romos gyvenusios etruskų tautos auksakaliai, manoma, nukaldino pirmuosius dantų protezus. Jie buvo gaminami iš kitų žmonių arba jaučių dantų. Dantys tarpusavyje buvo jungiami aukso juostelėmis ir tada tvirtinami paciento burnoje. Žmogus galėjo rinktis – dirbtiniai dantys būdavo arba pritaisomi ilgam, arba gaminami taip, kad būtų nesunkiai išimami, nes taip buvo gerokai paprasčiau juos išvalyti.

Etruskų idėja greitai plito. VII a. pr. Kr. dirbtinius dantis gamino ir majai. Tačiau jų dirbiniai buvo skobiami iš kriauklių. Tokie dantys, spėjama, netgi buvo tapę mada. Žmonės specialiai raudavosi dantis, kad galėtų susidėti bent kelis dirbtinius.

Dantų problemų turėjo ir senovės Egipto gyventojai. Pastarųjų burna greitai ištuštėdavo, nes į maistą patekęs smėlis bemat nutrindavo emalį ir paspartindavo dantų gedimą. Tačiau priešingai nei anksčiau minėtos tautos, egiptiečiai sugedusius dantis išraudavo ir naujų nedėdavo, nes į gamtos tvarką kištis buvo draudžiama.

Na, o pirmuosius porcelianinius dantis, netrukus paplitusius po pasaulį, 1774 m. pagamino prancūzų vaistininkas Alexis Duchateau ir dantų gydytojas Nicholas Dubois De Chemantas.

Nuo VI a. pr. m. e. iki V a. romėnai dėl grožio ryždavosi ne itin įprastai procedūrai: dantis, kad taptų baltesni, tepdavo... šlapimu. Tai darė neatsitiktinai, nes šlapime yra karbamido peroksido – medžiagos, kuri balina.

Vėlyvosios antikos laikais visur buvo galima naudotis dantų gydytojų paslaugomis. Buvo žinomi visi dabartiniai dantų protezavimo būdai – tiltai, karūnėlės ir kt. Buvo naudojami dirbtiniai dantys, dantų priežiūrai naudojami vadinamieji dantų milteliai. Jie pirmą kartą paminėti I a. po Kr. (Plinijus: „Gamtos mokslas“ – „Naturalis historia“): dentifricium – milteliai iš sumaltų elnio ragų arba sudegintų elnio ragų pelenų. Taip pat minimi ir dantų krapštukai iš mastikmedžio, sidabro (lot. spina argentea).

Dvylikos  lentelių įstatymai draudė mirusiesiems į kapą dėti aukso, išskyrus auksą, esantį dantų plombose.

Aleksandras Ikamas knygoje „Įdomieji viduramžiai“ rašo: „Viduramžių žmonių dantys nuo mažens buvo blogi. Vikingų skeletų tyrimai rodo, kad  jų dantys buvo paveikti ėduonies.

XIII a. damoms kalbantis, jei iš burnos sklisdavo blogas kvapas, buvo rekomenduojama stovėti šiek tiek atokiau nuo pašnekovo. O nesveikų dantų savininkei ar įžeidaus juoko mėgėjai derėjo prisidengti burną ranka.

Italų rašytojo Džovanio Bokačo (1313–1375) „Dekamerone“ yra novelė, kurios vienas veikėjas higienos sumetimais trina dantis ir dantenas šalavijais. Tačiau augalas pasirodė mirtinai nuodingas, nes po jo krūmu slėptasi rupūžės (manyta, kad rupūžės yra nuodingas padaras).

Dar XIV amžiuje italų medikai parašė traktatą apie dantis ir jų gedimą. Jie rekomendavo valytis dantis, kad būtų išvengta tos bėdos.“

XV a. garsus chirurgas Guy de Chaulianas rašė apie dantų balinimą acto, medaus ir degintos druskos mišiniu.
1895 metais dantys pirmąkart balinti peroksidu. Tą metodą pasiūlė amerikiečių odontologas A. Westlake‘as.

Įvairių tautų liaudies medicina žino daug skirtingų būdų, kaip gydyti dantų skausmą. Škotai moko: įkalk vinį į ąžuolą – tai padės tau atsikratyti dantų skausmo. Išrauk dantį iš numirėlio, padėk jį į mažą maišelį ir pasikabink ant kaklo. Po šito tavo dantys visam laikui nustos skaudėti. Dvigubas riešutas, laikomas kišenėje, apsaugos tave nuo dantų skausmo.
Daugelyje šalių jaunuoliui subrendus jo dantys rituališkai apdailinami kaip grožio ženklas.

Dantys turėjo ir okultinę reikšmę. Jei parodysi dantis prieš veidrodį, šis susidrums. Krikščionys Šiaurės Afrikoje pašiepdavo arba žemindavo stabus, rodydami jiems dantis. Buvo tikima, kad jei iškritęs pirmasis vaiko dantis nesusiliečia su žeme, jis malšina genitalijų skausmus; septynmečio vaiko dantis, aptaisytas auksu arba sidabru, pagreitina pastojimą.

Dažnai sakoma, kad raganiai tik užgimę jau turį dantis.

Pagal Aepplį, sapnų simbolikoje dantys turi seksualinę reikšmę. Sapnuoti stiprius maistą kramtančius dantis reiškia gyvybingumą. Sapnuoti išklibusius arba iškrentančius dantis, kaip ir dantų skausmą – vadinasi, atsirado potencijos arba impotencijos problemų.

Kinijoje vyrauja įsitikinimas, kad sapne iškritęs priekinis dantis reiškia artimą tėvo ar motinos mirtį. Dantų griežimas nubaidąs dvasias.

Jeigu jums sapnuojasi, kad iškrito dantys – tai blogas ženklas, perspėjantis apie įvyksiančius kažkokius nemalonius, net baisius įvykius (Škotija).

Rusijoje tikima, kad matyti sapne iškritusį dantį – tai labai blogas ženklas, reiškiantis artimo žmogaus netektį, o jeigu iškrito dantis su krauju – tai parodo, kad netektis bus „labai artimo giminaičio“.

Krikščionių ikonografijoje šv. Apolonija vaizduojama su dantimis ir iškištu liežuviu, nes kankinant jai buvo išmušti dantys. Todėl ji laikoma stomatologų globėja.

Nyderlandų filosofas Baruchas de Spinoza rašo: „Paprastai juokiasi tas, kuriam priešakyje stinga vieno danties.“ Arabų patarlė byloja: „Kad ir kiek grieši dantimis, pilvo neprikimši.“ Danties skausmo muzika nenumalšinsi (anglų patarlė). Kol turi dantis – nežino kokia jų vertė (indų patarlė). Žydų patarlė moko: „Jei negali įkasti, nerodyk dantų.“

Nuo seno daugelyje pasaulio tautų yra paplitusi ši tarptautinė patarlė: „Dievas davė dantis, duos ir duonos.“ Lietuviškai ši patarlė pirmąkart paskelbta 1625 metais, tačiau ji randama jau senuose sanskrito raštuose, ją žinojo romėnai, žino šių dienų anglai, baltai, islandai, olandai, prancūzai, skandinavai ir vokiečiai.  
    
2007 m. vasario 22 d. spaudoje buvo pranešta, kad trijuose Filipinų miestuose 41 038 mokiniai siekė pagerinti dantų valymo vienu metu rekordą. Renginio organizatorių teigimu, ankstesnis rekordas priklausė Jungtinės Karalystės vaikams – jų vienu metu dantis valėsi 33 038, tai yra – 8 tūkstančiais mažiau negu šįkart.

Dantys gali iškrėsti ir pokštų. Štai 2005 metais spauda rašė, kad Rytų Azerbaidžano provincijos Šeranlu kaimo gyventojui ilgaamžiui Bahramui Ismailui Ali, kuriam, jo teigimu, maždaug 128 metai, vietoj iškritusių dantų išdygo trys nauji. Šis ilgaamžis yra dar toks tvirtas, kad pats įdirba žemę, prižiūri naminius gyvulius. Jo mitybos raciono dalį sudaro žalumynai, vaisiai, gyvuliniai riebalai. Jis niekada nerūkė ir nevartojo narkotikų. Ilgaamžis taip pat nevartoja aliejaus, ryžių, arbatos ir net mėsos.