Nepaneigsi – Vilius Puronas yra mūsų miesto brangenybė, įvaizdis, gyvas Šiaulių naratyvas, gyva legenda. Šį kartą į redakciją jis atitempė tris didžiulius ir sunkius albumus, pamojavo keliomis suvestinėmis. Albumuose – tik nedidelė dalelė straipsnių, iškarpų iš spaudos, iš laikraščių ir žurnalų, kuriuose V. Puronas minimas arba pats pasisako aktualiomis temomis ir problemomis O jų visa statistika išdėstyta ir eilės tvarka sunumeruota tose suvestinėse. Kvepia rekordu. Kokiu? Ogi V. Purono asmuo ir vardas periodinėje spaudoje, šiame mūsų žurnalistiniame straipsnyje, bus minimas 1000-ajį kartą.

Pirmąjį iškirpo pirmoje klasėje
„Taip jau išėjo, nežinau kieno nuopelnas – iš aukščiau ar mano tėvelių, kad pradėjau rinkti spaudą, iškarpas, kur buvo minimas mano vardas. Šaunu, kad šiandien sukanka gana keistas jubiliejus, kuriuo belieka pasididžiuoti. Šis jūsų straipsnis bus tūkstantasis mano paminėjimas spaudoje!“ – šypsosi V. Puronas.

Pačiam pirmajam straipsniui, kuriame buvo paminėtas pirmaklasis Viliukas, šiemet sukanka 62 metai. „Gražina bus dailininkė. Stasė – aktorė, Arvydas – solistas, o Vilius Puronas – garsus mokslininkas. Jis toks ramus, rūpestingas, visada susikaupęs“, – cituoja dizaineris. – Taip mane, anuometinį pirmoką, 1954 metais pirmą kartą paminėjo žurnalistai respublikiniame žurnale „Žvaigždutė“, kuris buvo skirtas LTSR moksleiviams, straipsnyje apie mano mokytoją. Visas straipsniukų iškarpėles nuo mažens pabandžiau klijuoti. Susidarė gana tvarkingas ir solidus rinkinys, į kurį Šiaulių miesto archyvas šiandien žiūri draugiškomis ir geromis akimis tam, kad jis liktų ateities kartoms.“ Iš tiesų sukauptas straipsnynas – ne tuščias reikalas, jei jau susidomėjo specialistai-archyvarai.

Į minimą tūkstantinę statistiką neįtraukti V. Purono parašyti net 427 autoriniai straipsniai, atspausdinti tiek regioninėje, tiek mokslinėje periodikoje. Įdomu, kad keli jų buvo paslėpti po Gluodeno slapyvardžiu, dar keletas publikacijų rašyta su bendraautoriais. O kur knygos, mokslinė periodika, žurnalai, bukletai, kuriuose tebeskamba V. Purono išmintys arba tebesnaudžia jo iliustracijos... Dizaineris fiksavo ir savo grafines iliustracijas, kurios į tą statistiką taip pat nepateko. Tačiau tai jau kita kalba, kaip ir apie enciklopedinio pobūdžio „Įdomiąją Šiaulių istoriją“, kurios išleista net 7 tomai. Tai – dvitomis „Brangus Feniksas paukštis“, šiandien tapęs šiaulietišku raritetu, keturtomis „Saulės miesto veidas“, kurio 4 tomas apie miesto poligrafijos istoriją parengtas kartu su Jonu Nekrašiumi. O kur dar „Kryžių kalno mįslės“ ar keletas autorinių turistinio pobūdžio brošiūrų. O unikalios Gineso rekordininkės – pati didžiausioji ir pati sunkiausioji Lietuvos knygos, kurios irgi nepriklauso tai statistikai.

Periodikos sniegas, kuris neištirps
Pasak V. Purono, tas „popierizmas“, kurį atnešė į redakciją – savotiškas komplimentas mums, laikraštininkams.
„Manau, kad manoji kolekcija nepražus vien todėl, kad dabartinis pasaulis yra videopasaulis, pulsuojantis iš ekranų. Nereikia užmiršti, kad patys ilgaamžiškiausi paminklai yra popieriniai. Bronzas pavagia, akmenys subyra, elektrą išjungia, o popierius išlieka. Spauda, kad ir deginama, vis tiek atgyja, jeigu tik yra to verta. Tiesa, laikraštija yra kiek kitoks dalykas, ji – pernykštis sniegas, kuris už dviejų–trijų dienų ištirpsta. O mane likimas įpareigojo tą pernykštį sniegą šaldytuvan dėti. Ir dabar miesto archyvas yra labai patenkintas, nes tokia forma pastarųjų keturiasdešimties metų Šiaulių estetinio vaizdo biografija buvo užfiksuota, sąžiningai surinkta. Kai pavartai šiuos straipsnius, pajauti, kuo šitas pasaulis šalia manęs pulsavo, kaip keitėsi epochos ir išmintys“, – dėsto dizaineris.

V. Puronas verčia albumus. Štai dar būdamas studentas, 1968 m. suprojektavo logopedinį kabinetą, pirmąjį Sovietų sąjungoje. Štai dar viena iškarpa – nuotraukoje Vilius, Vilniaus Dailės instituto studentas, scenoje dainuoja su kolega pirmakursių krikštynose...

Įdomi istorija susijusi su Amerika. Tikriausiai žinote garsiuosius V. Purono katinus, vaikštinėjančius ant „Valerijono“ stogo bulvare. Jie pateko į JAV spaudą. 1981 m. dizaineris gavo laišką iš Amerikos su prašymu parduoti katinus. „Kadangi jų parduoti negalėjau, nusiunčiau atsiprašymą ir darbo brėžinius, kad pasigamintų patys. Pasirodo, saugumas anuomet tikrindavo laiškus ir jokių brėžinių, netgi katinų, į užsienį neišleisdavo“, – istoriją prisimena V. Puronas.
Ir dar daugybė smagių prisiminimų iškyla vartant albumus: ir „bekiaušes partijas“, pirmaisiais Nepriklausomybės metais tapusias miesto folkloru, ir pirmąją miesto deputatų kadenciją, ir Šiauliuose atgaivintą jaučio kepimo tradiciją, miesto skurdą ir „skardą“ bei milžinišką Damoklo kardą... Vargu ar kitos garsios asmenybės, įsipaišysiančios į miesto istoriją, galėtų kažką panašaus trenkti ant stalo.

„Tame tūkstantyje, nuo pirmųjų iki paskutinių, nuo pasaulinio garso komplimentų, rengiant pirmąjį pėsčiųjų bulvarą iki klozeto, „unitazininkų“ pastatyto prie „Penktojo kėlinio“ prieš jį nuverčiant, liko veikėjų pavardės ir objektyvi istorija, kuri vienaip ar kitaip neištirps. Pasikartosiu: toji laikraštija nebus sniegas, nes aš jį padėjau į šaldytuvą“, – šypsosi V. Puronas.

Pačiam pirmajam straipsniui, kuriame buvo paminėtas pirmaklasis Viliukas, šiemet sukanka 62 metai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.