„Šiauliai – miestas lyderis“, – taip vakar vykusią konferenciją apie neformaliojo švietimo krepšelį ir vaikų užimtumą pradėjo valdžios atstovai. Šįkart į susitikimą pakviesta kita pusė – žmonės, kurie aukoja visas jėgas, jog mieste būtų kuo mažiau veiklos neturinčių, pakampėmis besišlaistančių vaikų. Seni vilkai, kurių veikla skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, teigia, kad neformaliojo švietimo krepšelis jiems yra lyg kalėdinė dovana, apie kurią per tiek metų jau net nebedrįsdavo svajoti. Tuo metu naujokai aiškina, kad be neformaliojo švietimo krepšelio apskritai nebūtų galėję pasiūlyti savo veiklos. Tiesa, tiek vieni, tiek kiti pritaria, kad vien krepšeliu gyvas nebūsi.

Kiek kainuoja pasiekimai – niekam neįdomu
Vadinamas neformaliojo švietimo krepšelis nuolat linksniuojamas jaunų tėvelių pokalbiuose. Ar jis naudingas? Jei naudingas, tai kam naudingas? Verslininkams ar tėvams? Kad tokių mitais apgaubtų pokalbių būtų kuo mažiau, Šiaulių miesto savivaldybės administracija vakar surengė spaudos konferenciją, kurios metu pasisakė tie žmonės, kurie su tuo krepšeliu patys susiduria. Tai yra privatininkai, kurie vaikams siūlo įvairias užimtumo programas, ir vaikų tėveliai, kurie padeda savo atžaloms išsirinkti tinkamiausią programą.

Į susitikimą atvyko įvairių popamokinės veiklos programų rengėjų: kai kurie jų skaičiuoja veiklos dvidešimtmetį, kiti – pirmus mėnesius. Šiuolaikinių šokių klubo vadovė Daina Svirskytė pasakojo, kad jos vadovaujamas klubas veikia jau daugiau nei kelis dešimtmečius. Tiesa, šis laikotarpis finansiniu atžvilgiu klubui nebuvo rožėmis klotas. Kasmet prieš rugsėjo mėnesį moteris rašydavo laiškus premjerui ir svarstydavo, kada gi atsiras neformaliojo švietimo krepšelis, kada nebereikės taip skaudžiai ,,reketuoti“ vaikų tėvų, kad sumokėtų už salės nuomą, galėtų šokėjėlius papuošti gražiais sceniniais drabužiais, nuvežtų juos į koncertus. Ir štai... Krepšelis atsirado. Ar gyvenimas palengvėjo? Ar jis pateisino lūkesčius?

Klubo vadovė tikina, kad šiuo metu 15 eurų krepšelius į klubą atsineša 56 vaikai. „Tikrai lengviau gyventi pasidarė“, – sakė D. Svirskytė ir patikslino, kad tėvai vis dar turi mokėti mokestį už šokių pamokas, tačiau drabužiai jau nebekainuoja.

Tėvų teigimu, ir tai jaučiasi. Aistė Bosienė pasakoja, kad abi jos dukros lanko šokių pamokas D. Svirskytės vadovaujamame klube. Tai, anot jos, tikrai brangus pomėgis. „Ant nosies – konkursas. Vien vyresnioji duktė šoks penkis šokius. Taigi, reikalingos net penkios skirtingos suknelės. Daug pinigėlių kainuoja. Atributika, drabužiai, išvažiavimai į čempionatus. Jausdavomės palikti likimo valioje. Kai parveži laurus, visi, žinoma, džiaugiasi, bet nepagalvoja, kiek tai kainavo“, – pasakojo  A. Bosienė.

Jaunimas domisi netradiciniu sportu – parkūru
Nuo 1993 metų Šiauliuose veikia ir Andriaus Macijausko vadovaujamas karatė klubas. Kaip šio klubo gyvenimą pakeitė krepšelis? „Žinote, jaučiamės lyg per Kalėdas. Per tiek metų vos kelis kartus gavome kuklų finansavimą, o viskas juk reikalauja lėšų“, – teigė jis.

Žinoma, kainuoja apranga, apsaugos, kelionės į varžybas. Karatė klubo vadovas dalijasi karčia patirtimi, kai matai vaikus, kurie dešimtmetį lanko užsiėmimus, ir tada paaiškėja, kad šeimoje – krizė. Lėšų nebėra, todėl vaikui tenka mesti popamokinę veiklą.

Šiuo metu klubas gauna maždaug 90 krepšelių. Šios lėšos panaudojamos inventoriui: bliuzonams, apsaugoms bei kelionėms į varžybas. „Galiu patikinti, kad mums, kaip klubui, iš to krepšelio naudos nėra. Bet naudą gauna vaikai“, – sakė  A. Macijauskas.

Krepšelio naudą pajuto ir Šiaulių skautai, turintys apie 90 neformaliojo švietimo krepšelių. Lietuvos skautijos atstovė Rasa Dumčiūtė prisimena, kad iki šiol reikėdavo kruvinų pastangų surinkti lėšoms, jog galėtų vaikus užimti mėgstama veikla. Nuolatinis tėvų prašymas, įvairiausių projektų rašymas, deja, ne visada sėkmingas ir t. t. Visos pastangos tam, kad vaikai galėtų išvykti į keliones, kad turėtų skauto uniformą. O uniforma skautui, pasak R. Dumčiūtės, labai svarbi, tai – lyg pažymių knygelė. „Visi įvertinimai juk segami ant savęs“, – šypteli ji.

Valstybės skiriamas dalinis finansavimas – nemenka paskata ne tik „seniems vilkams“, bet ir naujokams. Aurimas Laurinavičius ne vienerius metus ėjo į Savivaldybę sakydamas, jog nori jaunimui pasiūlyti naują veiklą – sportinį gatvės judesių meną, vadinamą parkūrą. „Šis netradicinis sportas brangus. Įranga labai brangi, o gauti finansavimą – labai sunku“, – tvirtino jis.

Neformaliojo švietimo krepšelis entuziastui atrišo rankas. Netradiciniu sportu per itin trumpą laikotarpį susidomėjo ir savo krepšelį čia atsinešė net 179 jaunieji šiauliečiai. Nuo sausio mėnesio šią veiklą pradėjęs vyriškis neabejoja, kad tai dar ne pabaiga. „Dabar nebereikia žiūrėti, kaip vaikai gatvėje bando nusisukti galvą. Viską perkėlėme į saugią aplinką“, – tikina A. Laurinavičius bei priduria, kad jaunimą bando išmokyti ne tik to, kaip tvorą perlipti nenusisukus galvos, bet ir ryžto, savęs pažinimo, stiprinimo ir pan. „Ir tėvai jokio mokesčio nemoka“, – sako jis.

Pokalbio pabaigoje visi susirinkusieji patikina, kad iš tiesų vien krepšeliu gyvas nebūsi, tačiau ir dalinis finansavimas – paskata judėti priekin.

Programų pasiūla auga lyg ant mielių
Konferencijos metu dar kartą pasidžiaugta, kad kone 9000 miesto vaikų grįžę iš mokyklos neneria stačia galva į savo išmaniuosius telefonus ar kokį socialinį puslapį – jie yra pasirinkę vienokią ar kitokią  neformaliojo švietimo programą.
Didžioji dalis vaikų – apie 6800 – yra ugdomi biudžetinėse neformaliojo švietimo mokyklose, kurių mieste – 18. Kasmet šių įstaigų išlaikymui Savivaldybė skiria per 6 mln. eurų. Likę vaikai būrelius lanko pas privatininkus. Pastarieji itin suaktyvėjo, kai buvo įvestas vadinamasis neformaliojo švietimo krepšelis. Vyriausybė, norėdama spręsti vaikų užimtumo problemą, nusprendė, jog būtų tikslinga skirti 15 eurų per mėnesį vienam mokiniui, kuris šį kraitį nusineštų į pasirinktą neformaliojo švietimo programą.

Paaiškėjus, kad iš valstybės biudžeto Šiauliams atseikėta 392 tūkst. eurų, sukruto įvairios asociacijos, klubai, viešosios įstaigos, UAB, net laisvieji mokytojai, kurie pradėjo nešti į Savivaldybę siūlomas programas, kurios bus finansuojamos iš valstybės skiriamų tikslinių lėšų neformaliajam vaikų švietimui. Nuo vasario 1 d.  Šiaulių miesto vaikai galėjo pasirinkti 54 Savivaldybės akredituotas programas, nuo kovo pirmos dienos sąrašą papildė dar 15 naujų programų. „Ir tas naujas programas vis dar neša ir neša“, – džiaugėsi Šiaulių savivaldybės Švietimo skyriaus Veiklos analizės ir neformaliojo ugdymo poskyrio vedėja Asta Lesauskienė.