Mūsų atlyginimai ne tokie kaip Vakarų Europoje. Už vakariečius uždirbame keturis ar net penkis kartus mažiau. Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Ekonomistas Rokas Grajauskas siūlo penkias priemones kaip padidinti atlyginimus Lietuvoje. Jis pataria radikaliai keisti švietimo sistemą, teikti pirmenybę investicijoms ir kovai su „šešėliu“, mažinti darbo jėgos apmokestinimą, įvesti „Sodros“ įmokų lubas. Kurti lanksčius darbo santykius ir įdarbinti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio.
Verslininkai šiems siūlymams pritaria ir stebisi, kodėl jie nėra įgyvendinami iki šiol.
Pagrindinė viltis – investicijos
Ekonomistas „Šiaulių naujienoms“ sako, kad nors augančiai ekonomikai investicijų reikia kaip oro, pagal jų lygį esame vieni iš ES autsaiderių. Todėl valstybė turėtų būti suinteresuota pritraukti kuo daugiau investicijų.
Viena iš efektyviausių priemonių tai padaryti būtų lengvatos reinvestuojamam pelnui grąžinimas. Žodžiu, verslas neturėtų būti apmokestinamas už tai, kad investuoja.
Specialisto teigimu, užsienio investicijos neabejotinai prisideda prie atlyginimo augimo. Kai įmonės daugiau investuoja, jos didina paklausą darbuotojams, sparčiau auga ir pradeda labiau konkuruoti dėl darbuotojų su kitomis įmonėmis. Įvyksta konkurencinis procesas ir dėl to didėja atlyginimai.
Vidaus investicijos taip pat turi didelę reikšmę, nes esminis dalykas, kuris kelia atlyginimus, yra našumo augimas. Kai įmonės tampa našesnės, jos būna efektyvesnės, pagamina daugiau produktų ir dėl to didėja jų pelnas. Tad natūralu, kad tokiose įmonėse sparčiau auga darbuotojų atlyginimai.
„Kuo daugiau įmonės investuos į naują įrangą, į naujus investicinius projektus, į žmogiškąjį kapitalą ir panašius dalykus, tuo jos bus našesnės, ir tuo įmonių darbuotojai daugiau uždirbs“, – pabrėžia R. Grajauskas.
Jeigu viskas taip paprasta, kodėl mes nepritraukiame pakankamai investicijų? Ekonomistas atsako, kad viskas dėl to, jog verslininkams Lietuvoje ne visada apsimoka investuoti. Pavyzdžiui, vertinant vietines investicijas, matyti, kad estai investuoja daugiau. Pašnekovas svarsto, kad galbūt pagrindinė to priežastis – neapmokestinamas reinvestuojamas pelnas. Kitaip tariant, estams nereikia mokėti už tai, kad investuoja, todėl jiems tai labiau apsimoka.
Lietuvoje investuoti neapsimoka?
Žinoma, pas mus taip pat yra taikomos įvairios lengvatos vykdant tam tikrus investicinius projektus. Tačiau ekonomistas tokias lengvatas laiko labiau „popierinėmis“. Anot jo, reali situacija yra tokia, kad lengvatas reglamentuojantys teisės aktai yra sunkiai suprantami. Be to, stengiantis viską įgyvendinti iškyla daug biurokratinių sunkumų.
Kita problemos pusė yra ta, kad šiuo metu Lietuvoje galioja per maži mokesčiai dividendams, kurie yra apmokestinami standartiniu 15 proc. tarifu. Todėl didelė dalis įmonių savininkų mieliau išsimoka dividendus, nei įmonės uždirbtą pelną skiria investicijoms. Dėl šio disbalanso Lietuva yra viena iš labiausiai vartojančių valstybių ES.
Taip pat visoje ES pirmaujame pagal gyventojų pajamų dalį gaunamą iš turto. Tik atotrūkio tarp reinvestuojamo pelno ir dividendų apmokestinimo didinimas paskatintų įmones pirmenybę teikti investicijoms, o ne dividendams.
„Į ilgalaikio turto įsigijimą investuojami pinigai turėtų būti neapmokestinami. Tada mes didintumėme patrauklumą investicijoms. Tai būtų vienareikšmiškai naudinga tiek valstybei, tiek jos piliečiams. Tuomet įmonės daugiau investuotų, greičiau plėstųsi, daugiau uždirbtų, sumokėtų kitų mokesčių ir t. t.“, – akcentuoja pašnekovas.
Taip pat būtų naudinga mažinti darbo jėgos apmokestinimą bei įvesti „Sodros“ įmokų lubas. Tai ne tik leistų pritraukti daugiau užsienio investicijų, bet ir didintų Lietuvos įmonių konkurencingumą užsienyje. Kadangi kontraktai su darbuotojais yra sudaromi bruto atlyginimo pagrindu, skirtumas, atsiradęs dėl mažesnio tarifo, iš karto atsidurtų darbuotojo kišenėje.
Svarbiausia ne kiekybė, bet kokybė
Lietuvos visuomenė sparčiai sensta. Ilgainiui sumažės darbingo amžiaus žmonių ir pensininkų nebebus kam jų išlaikyti. Todėl būtų racionalu keisti imigracijos politiką. Reikėtų pritraukti daugiau jaunų imigrantų iš mums kultūriškai artimų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos. Turtingesnės Vakarų valstybės turtingomis tapo iš dalies dėl to, kad sugebėjo pritraukti jaunų talentų iš užsienio. Norėdama neprarasti ekonominio dinamiškumo ir užtikrinti stabilų pajamų augimą šiuo keliu turėtų eiti ir Lietuva.
Žinoma, tai nereiškia, kad mes turėtumėte atverti duris visiems užsieniečiams. Patartina kviesti tik tuos specialistus, kurių mums iš tiesų reikia. Pavyzdžiui, mums trūksta IT specialistų ir inžinierių.
„Turime kviesti jaunus žmones iš užsienio, idealiu atveju ką tik baigusius mokyklą, studijuoti į savo universitetus, kad imigrantai čia atvažiuotų ir mokytųsi, integruotųsi į mūsų visuomenę bei po to kurtų darbo vietas. Tačiau svarbiausia, kad tai būtų išsilavinę ir mąstantys žmonės, nes tik kūrybingi ir kvalifikuoti asmenys gali įmonėms ką nors pasiūlyti“, – pataria R. Grajauskas.
Anot jo, pas mus tam tikrų sričių specialistų trūksta ne dėl to, kad mūsų žmonės yra kvailesni, tiesiog reikia keisti švietimo politiką. Švietimo sistema pamažu juda į priekį, bet pernelyg lėtai ir inertiškai. Reikėtų daug greičiau ir lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius.
Sulauktumėme daugiau tiesioginės naudos, jeigu jau darželiuose vaikai būtų mokomi tapti smalsūs ir kūrybingi. Jeigu mokykloje būtų labiau lavinamas analitinis mąstymas, suteikiami verslumo pagrindai. Jeigu auštosiose mokyklose teorija būtų aktyviau derinama su praktika. Žodžiu, švietimo sistema turėtų būti labiau orientuota ne į kiekybę, bet kokybę.
Atrodo, kad pasiūlymų, kaip padidinti darbuotojams algas yra, tačiau kodėl tai nevirsta realybe? R. Grajausko nuomone, taip yra, nes politikams trūksta išprusimo: „Politikai nesivadovauja ekspertų patarimais. Turi tam tikras apygardas, kuriose veikia lobistinės grupės ir daro ne tai, ką reikia, bet tai, kas jiems yra palankiau. Tai rodo, kad mūsų politikų profesionalumas yra žemas.“
Verslininkai siūlymams pritaria
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pritaria ekonomisto išsakytoms mintims: „Specialistų verslui iš tiesų trūksta. Pigios nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis vis dar išlieka, bet didelę pridėtinę vertę kuria būtent kvalifikuoti darbuotojai. Todėl žinoma, kad reikia efektyvinti švietimo sistemą. Diplomų kiekis šiuo atveju tikrai negarantuoja aukštojo mokslo kokybės.“
Taip pat jis pritaria siūlymui grąžinti lengvatą reinvestuojamam pelnui. Jeigu įmonės akcininkai pelno neišnaudoja asmeniniams tikslams ir pelną palieka įmonei, kad ši įsigytų geresnius įrenginius ar investuotų į rinkodarą ir pan., tuomet tai turėtų būti neapmokestinama.
Verslininkas teigiamai vertina ir siūlymą mažinti darbo jėgos apmokestinimą bei įvesti „Sodros“ įmokų lubas. Anot jo, jeigu egzistuoja išmokų lubos, tai turėtų egzistuoti ir įmokų lubos: „Sodros“ mokestis tampa rimtu stabdžiu samdant aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Lubų įvedimas tikrai būtų progresyvus žingsnis didinant gerai apmokamų darbo vietų skaičių.“
V.Sutkaus teigimu, lankstesni darbo santykiai leistų sparčiau mažinti nedarbą, didintų konkurenciją dėl darbuotojų ir tokiu būdų sudarytų sąlygas spartesniam atlyginimų augimui. Todėl reikėtų keisti darbo įstatymus.
V. Sutkaus nuomone, gerai, kad šiuo metu yra tobulinamas Darbo kodeksas. Jis atneš daugiau lankstumo tariantis dėl darbo santykių, atsiras daugiau naujų darbo sutarčių formų, bus lengviau susitarti dėl darbo laiko ir pan.
Taip pat jis nemato priežasčių, kodėl nebūtų galima dažniau įdarbinti jaunų, kvalifikuotų užsienio specialistų. Jeigu valstybė pakeistų tam tikrus įstatymus, tą padaryti būtų lengviau. Mes turime lietuvių, kurie savo laiku išvyko gyventi į užsienį, ten baigė mokslus, įgijo praktikos gerose užsienio kompanijose. Tie žmonės taip pat galėtų grįžti į Lietuvą ir čia dirbti.
„Nesakau, kad užsieniečiai savaime yra gėris, o lietuviai – blogis. Taip iš tiesų nėra, tačiau jeigu įmonės turi poreikį įdarbinti specialistus, kurių nėra Lietuvoje, bet jų galima rasti užsienyje, tuomet turėtų būti palengvintos sąlygos įdarbinti užsieniečius“, – sako V. Sutkus.
Atlyginimai Lietuvoje nuo vakarietiškų skiriasi keturis ar net penkis kartus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
