Skaudi ir nemaloni tiesa, kad ne visi žmonės yra laimingi. Atrodo, kad sėkmingai baigėme mokyklą, įgijome aukštąjį išsilavinimą, net susiradome darbą, bet vis tiek jaučiamės įstrigę rutinoje. Kaip viską pakeisti ir susigrąžinti meilę gyvenimui? Psichologai atsako, kad pagrindinė klaida, kurią žmonės daro – visko nori per daug, tačiau per mažai stengiasi, kad tai gautų. Nereikėtų galvoti, kad kiti mums yra kažką skolingi ir laukti, kol mums viską atneš ant lėkštutės. Taip pat būtina nustoti savęs gailėtis. Žodžiu, kelyje į laimę svarbiausia mažiau miegoti, valgyti, bet daugiau dirbti galva. Pamąstyti, ko mes iš tiesų norime ir ką reikėtų padaryti, kad tai gautume. O po to suimti save į rankas ir dirbti, dirbti, dirbti.

Turto nereikėtų tapatinti su laime
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis „Šiaulių naujienoms“ sako, kad Lietuva, ypač iš Skandinavijos šalių, labiausiai išsiskiria nelaimingų žmonių skaičiumi. Pavyzdžiui, Danijoje gyventojų, kurie pesimistiškai žvelgia į ateitį ir mano, kad vėliau gyventi nebus geriau, yra iki trijų procentų, tuo tarpu pas mus – 18 proc. Praėjusiais metais Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad klestinčių žmonių, manančių, kad ateitis bus tokia pat sėkminga, yra 9 proc. Teigiančių, kad reikia labai stengtis, jog išlaikytum gerovės lygį  – 37 proc. Nelaimingų, bet besiviliančių, kad kiti metai bus geresni – 35 proc. Apibendrintai galima teigti, kad kas penktas žmogus pas mus nelaimingas. Kokios viso to priežastys ir kaip tai pakeisti? Psichologas atsako, kad savo laimės nereikėtų sieti su turto turėjimu, taip pat nelaukti, kol kiti viską padarys už mus.

Neretai svajonės lieka svajonėmis, nes mes sau užsibrėžiame pernelyg didelius tikslus. Vargu ar atsirastų žmogus, kuris nenorėtų tapti pelningai dirbančios įmonės savininku ar net oligarchu. Matyt, tokius norus mums įperša televizijoje šmėžuojantys populiarieji veidai arba žurnalai, skelbiantys, kad būsime laimingi tik tuomet, jeigu daug uždirbsime, gražiai rengsimės ir turėsime dailią figūrą. Vis dėlto jeigu tai gali pasiekti kiti, tad kodėl negalime ir mes? Priežastis paprasta – daug lengviau savęs gailėtis, skųstis, kad nieko neturime ir nesistengti to pakeisti. Laikas suvokti, kad nieko savaime nenutinka, reikia pačiam daug dirbti ir savo svajonės siekti. Be to, verta pamąstyti, ar mes iš tiesų norime tapti milijonieriais? Galbūt šie norai yra ne mūsų, bet įpiršti kitų. „Savo gerovę sieti su turto turėjimu buvo itin populiaru XX a., šiandien šis metodas yra atgyvenęs, bet pastebimas valstybės vadovų ir atskirų žmonių gyvenime. Vis dar yra tokių, kurie siekia tik vieno matmens, viliasi, kad jis atneš laimę“, – pastebi G. Navaitis.

Aukštasis išsilavinimas – ne išeitis?
Lietuvoje įprasta savo laimę sieti su išsilavinimu. Esą laimingesnis bus tas, kuris baigs aukštąją mokyklą, nes tik aukštesnę kvalifikaciją įgijęs asmuo yra labiau vertinamas darbdavių. Psichologas sako, kad taip mąstyti natūralu. Pavyzdžiui, Europos Komisija aiškina, kad šiuo metu Europoje ketvirtadalis darbo vietų reikalauja aukštojo išsilavinimo. 2020 m. tokių darbo vietų gali būti trečdalis. Be to, visi puikiai žino, kad krizės metu pirmiausia darbo netenka žemo išsilavinimo žmonės. Todėl noras mokytis aukštojoje mokykloje yra visiškai suprantamas. „Tyrimo rezultatai rodo, kad žmogus, įgijęs aukštąją išsilavinimą, turi daugiau šansų būti laimingas negu tas, kuris nebaigė vidurinės. Aišku, jokiu būdu negalima teigti, kad vidurinės nebaigęs asmuo gyvenime nieko nepasieks, tačiau tokia tikimybė išlieka“, – svarsto profesorius. Vis dėlto egzistuoja ir kita nuomonė, kad reikia mažiau mokytis ir sunkiau dirbti. Esą mokyklose įgyjamos žinios su realybe turi mažai ką bendro. Todėl geriausias būdas ko nors išmokti – mokytis iš savo klaidų. Tik ką nors darydami, bandydami ir klysdami daugiau gyvenime pasieksime. Pasaulyje yra milijonai žmonių, kurie turi aukštojo išsilavinimo diplomus, yra vaikščiojančiosios enciklopedijos, kurios nemoka tų žinių pritaikyti realybėje. Todėl galbūt svarbu nelaukti, kol baigsis studijos universitete, bet imtis darbo dar besimokant mokykloje.

Viskas priklauso nuo mąstymo
Anot G. Navaičio, tapti laimingiems mums trukdo ir noras nuolat savęs gailėtis. Reikia suprasti, kad kiti mums nieko nėra skolingi. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo geriau bus mums patiems. Psichologo teigimu, mąstymas, kad gerovė ateina savaime, daro įtaką žmogaus savijautai. Žodžiu, tuomet žmogus arba jaučiasi valdomas kitų jėgų, arba mano, kad pats gali keisti savo gyvenimą. Pastebėjimus apie laimę būtų galima susieti su visiems žinomu faktu, kad Lietuvoje rinkimuose balsuoja iki 55 proc. rinkėjų. Vadinasi, visada galime pasakyti, kad mano balsas nieko nelems ir šis pasakymas yra teisingas. Vienas balsas galbūt iš tiesų nieko nelemia, bet galime mąstyti ir kitaip. Pavyzdžiui, manyti, kad vienas mano balsas, sudėjus su kitų balsais, gali kažką lemti. Kokią nuostatą pasirinkti, nusprendžiame mes patys. Arba tikime, kad darome įtaką tokiems dalykams, kaip valstybės valdymas, arba galvojame, kad nuo mūsų niekas nepriklauso ir esame niekam nereikalingi. Kiekvienas turime teisę laikytis tos nuomonės, kuri mums yra palankesnė. G. Navaitis „Šiaulių naujienų“ skaitytojams siūlo atlikti paprastą eksperimentą. Perskaityti sakinį, kad gyvenimas yra gražus, ir palaukti, kol kažkokia mintis ateis mums į galvą. Iš esmės jos gali būti dvi. Galime pritarti minčiai, kad gyvenimas iš tiesų nuostabus, arba sakyti, kad tai visiška nesąmonė. Abu teiginiai nėra šimtu procentų teisingi, bet jie parodo, kokią mąstymo kryptį mes pasirenkame. Būtent čia ir slypi atsakymas, kodėl mes ne visada jaučiamės laimingi.

Nieko nekeisti yra lengviau
Kodėl lietuviai tokie nelaimingi, klausėme ir šiauliečių. Štai, Monikos nuomone, mes svajojame apie prabangų ir komfortišką gyvenimą, aukštesnį visuomenės statusą, siekiame valdžios, bet užmirštame, kad visa tai maitina tik fizinį kūną. Tokį mąstymą reikėtų pakeisti ir savo gyvenimo tikslą sieti su vidine prigimtimi. „Pritariu minčiai, kad mes pernelyg orientuojamės į materialinius pasiekimus ir vadovaujamės visuomenės primestomis, o ne asmeninėmis normomis apie tai, kas yra teisinga ir siektina. Reikia ieškoti savo paskirties ir klausti savęs, ką geriausio galiu gauti bei kaip to pasiekti“, – sako ji.

Lina svarsto, kad jaustumėmės laimingesni, jeigu dirbtumėme mums labiau patinkantį darbą, jeigu daugiau bendrautumėme su aplinkiniais.

„Mums tereikia gerų tarpusavio santykių ir darbo, kuris mums patiktų. Tik darydami tai, kas mums labiausiai patinka, galime pamiršti kasdienybę. Manau, kad nelaimingiausi yra tie, kurie dirba tik dėl pinigų ir neturi draugų“, – savo nuomonę išsako šiaulietė.

Darius pastebi, kad nesame laimingi dėl klaidingo įsitikinimo, jog nesame verti laimės. „Vyrauja klaidingas mąstymas, kad mes nesame laimės verti arba kad laimė yra trumpalaikė ir už kiekvieną jos minutę reikės sumokėti tiek pat minučių nelaimės. Galbūt gyvenimas iš tiesų nėra rožėmis klotas, bet mes vis tiek neturėtumėme pasiduoti, tiesiog privalome eiti pirmyn“, – pataria vaikinas. Vis dėlto ne visi mano, kad viskas priklauso tik nuo mūsų. Kai kurie šiauliečiai atsakydami, kodėl nesijaučia laimingi, akcentuoja, kad tokie jie  negali būti, kai aplink badas, skurdas, smurtas, stichinės nelaimės ir pan. Galbūt ir jų pasisakymuose yra tiesos, tačiau nereikėtų pamiršti, kad mes turime pasirinkimą: galime nuolat dėl to skųstis arba imtis darbų ir situaciją keisti.

Kas penktas žmogus Lietuvoje nesijaučia laimingas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.