Lietuvos pedagogų atstovai 1,5 metų derėjosi su LR Vyriausybe, reikalaudami atkreipti dėmesį į Lietuvos vaikų ugdymo problemas ir padidinti švietimo finansavimą. Bet panašu, kad ši Vyriausybė nei supranta, ko siekia švietimiečiai, nei kalbasi su jais, nei girdi, kas jai sakoma… Nuo pirmadienio, tai yra, vasario 22 d., prasidėsiančiame nacionaliniame neterminuotame švietimo darbuotojų streike ketina dalyvauti mokytojai iš 15 švietimo įstaigų: Šiaulių mieste – 12, Šiaulių rajone – 3. Iš viso ketina streikuoti per 300 švietimo darbuotojų.

Nedirba savo darbo, bet tinginystę primeta pedagogų atstovams
Dar vasario 15-ąją mokytojai iš visos Lietuvos vyko į Vilnių (20 šiauliečių atstovų taip pat) ir V. Kudirkos aikštėje vykusiame mitinge paskutinį kartą bandė Vyriausybės atstovams paaiškinti, kad būtina keisti situaciją švietimo sistemoje. Tačiau po mitingo premjero atstovas, Vyriausybės kanclerio pavaduotojas R. Vaitkus mokytojus dar kartą pažemino teigdamas, kad esą patys mokytojai pasitraukė iš derybų, kad būsimas jų streikas – neteisėtas, todėl mokyklų direktoriai bus baudžiami ir t. t. Nepagrįstiems kaltinimams švietimo profesinės sąjungos ketina nepasiduoti ir dėl neprofesionalaus R. Vaitkaus elgesio planuoja kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją.

Kol premjeras žiniasklaidai „buria“, kad finansavimas švietimui yra ženkliai padidėjęs, Lietuvos pedagogų atstovai mano, kad A. Butkevičius vargu ar susigaudo švietimo ir jo finansavimo sistemoje. Teiginys, kad didžiausia problema yra mokinių skaičiaus mažėjimas, parodo visišką valdžios neįgalumą. Taip mano Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė. „Juk iš karto kyla klausimas – jei mokinių skaičius mažėja, nejaugi kaltas yra pedagogas? Nepagimdė vaikų? Mokinių skaičiaus mažėjimas tuo pačiu yra ir emigracijos problema. Tai Vyriausybė turėtų spręsti, kaip tuos pinigus skirstyti ir ką daryti, nes dėl mažėjančio vaikų skaičiaus nekaltas nei mokytojas, nei mokyklų vadovai, nei savivaldybės“, – sako R. Jasmontienė.

Jeigu imtumėme vartyti derybinių posėdžių protokolus – iš karto pamatytume, kad būtent mokytojai ir profsąjungos pirštu baksnoja į problemas, kurias turėtų spręsti Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija. Užuot kibus į darbus, šie nuolat atidėliojami, stumiami ir laukiama kadencijos pabaigos, – gal kita Vyriausybė kažką darys. O mokytojai kenčia jau šeštus metus ir konkrečių sprendimų nemato.

Dauguma pedagogų vargsta tykiai – nenori prarasti darbo
Būti tykiai – tai prisitaikyti, nereikšti savo nuomonės, nestreikuoti, kad tik išgyventum, neprarastum darbo vietos. Apie orumą ir savigarbą geriau pamiršti. R. Jasmontienė sako, kad nestreikuojantys mokytojai taip pat aiškina, jog turi didelį krūvį, didesnę algą, tačiau nutyli, jog padidinta įtampa perpildytose klasėse, dvigubas pamokų krūvis, krūva papildomų neapmokamų darbų, kad tik išgyventum, – nėra normalu. „Mokytojo darbo krūvis turėtų būti toks, kad 36 val. darbo savaitė mokytojui užtikrintų padorų atlyginimą, o ne „arimą“ dvigubu krūviu savo laiko, sveikatos ir nervų sąskaita, lakstant per kelias mokyklas ar griebiantis papildomų darbų“, – teigia R. Jasmontienė.

Statistika neguodžia: mokytojai kur kas dažniau serga baisiomis onkologinėmis, nervų ligomis nei kitų profesijų atstovai. Pedagogai bijo streikuoti, pasipriešinti neteisingai sistemai, spaudimui, suka akis į šoną, sakydami, kad tiesiog nori turėti darbą. Tai rodo jų vidinį nesaugumą, nepasitikėjimą, psichologinį išsekimą, pervargimą. Baisu, kai tai įprasta mokytojo būsena. „Bėda, kad vis dar atsiranda įstaigų vadovų, nesuprantančių šakinio nacionalinio streiko tikslų, bandančių leisti – neleisti streikuoti, į streikuojančius žiūrinčių su panieka. Toks požiūris į problemas nepadeda rasti sprendimų. O kad Lietuvos švietimo problemos „noksta“ ir jas būtina nedelsiant spręsti, – supranta vis daugiau tėvų, ekonomistų, mokslininkų“, – mano R. Jasmontienė.

Mokytojų  atlyginimų pakėlimui nuo žirklių minimumo iki vidurkio būtų pakakę apie 20 mln. eurų. Bet prioritetas – šarvuočiai už 500 mln. Perkame ginklus švietimo sąskaita. Ar protinga, ar toliaregiška tokia valstybės politika? Juk nuspausti gaiduką ar sviesti granatą į taikinį daug proto ir išsilavinimo nereikia.

 
Straipsnių peržiūros
94489850
Į viršų