Akį patraukė neįprastos darybos straipsnio pavadinimas „Jaunuoliai patys nenori dirbti?“ („Šiaulių naujienos“, 2016-02-11). Tas klausiamasis sakinys – be klausiamojo žodžio. Jis išryškina autorės Dianos Janušaitės teiravimosi intenciją – skaitytojų prašoma pritarimo ar paneigimo. Svarstomoji problema apibrėžta pirmu sakiniu: „Šiuo metu du trečdaliai jaunuolių (nuo 15 iki 24 metų) yra neaktyvūs darbo rinkoje – nei dirba, nei ieško darbo.“ Jaunimas tiesiog nebenori dirbti. Liaudiškai sakant, jaunimas imasi šuns autus skalbti.

Toliau viena po kitos rikiuojamos ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto – pirmojo ir vienintelio Lietuvoje privataus –  dr. Nerijaus Mačiulio, nuo 2010 m. banko vyriausiojo ekonomisto,  išvardytos penkios tokio nenoro priežastys.

Galėtų nuo ketverių / penkerių metų
Anot dr. N. Mačiulio, gelbėjimosi ratu, sprendžiant jaunimo nenoro įsidarbinti / dirbti problemą, galėtų būti paankstintas vaikų nukreipimas į pirmą klasę: „Lietuvoje moksleiviai mokyklą pradeda lankyti vėliau, nei galėtų, tai yra, septynerių metų“. Siūlomoji išeitis  – mokyklą pradėti lankyti ketverių / penkerių metų – kirstųsi su psichologų E. H. Eriksono, J. Piaže, Z. Froido  ir kt. moksliškai išgvildentomis vaiko raidos teorijomis. Toks pradinės mokyklos modelis žalotų vaikų fizinį, motorinį, kognityvinį ir kalbinį vystymąsi.

Gal vyr. ekonomistas, formuluodamas pirmąją priežastį, galvoje turėjo Europos Komisijos 2009 m. dokumentą „Ankstyvasis vaikų ugdymas ir rūpyba Europoje: socialinio ir kultūrinio nelygiateisiškumo problemų sprendimas“? Jame nurodytas 2009–2010 m. prioritetas – „užtikrinti visuotines vienodas galimybes naudotis ikimokyklinio ugdymo įstaigų paslaugomis ir stiprinti šių paslaugų kokybę bei paramą šių įstaigų darbuotojams“. Pabrėžiama, kad tinkamai organizuotas ikimokyklinis ugdymas itin palengvina vėlesnį vaikų mokymąsi, teigiamai veikia jų pasiekimus mokykloje ir paspartina socialinį prisitaikymą.

Taigi, ikimokyklinis ir pradinis ugdymas nėra tas pat. ES planuotas prioritetų vajus ėjo praėjo, ikimokyklinio ugdymo problemos pas mus kokios buvo, atrodo, beveik tokios pat ir liko – vietų šio tipo ugdymo įstaigose nepadaugėjo, atskirtis nesumažėjo, poveikio jaunimo įsidarbinimui neregėsime.

„... per ilgai atostogauja“
Trumpinti atostogas?! Skamba lyg pasityčiojimas iš pervargusio moksleivio. Šis teiginys, jų žargonu kalbant, per žiaurus: mokymo(si) krūviai neaprėpiami, tvarkaraštyje būna net aštuntoji pamoka įrašyta, o kur dar namų darbai, kur neformalusis ugdymas sporto treniruotėse, būreliuose...  

Prieš kurį laiką iškėlus idėją – vasaros atostogas trumpinti ir ilginti mokslo metus, daugiau negu 82 proc. mokinių tėvų stojo piestu. Moksleivių atostogų pertvarkai Lietuvoje koją kiša iki kaulų geluonies įsitvirtinusi tradicija.

Ar problema tėvų sąmonėje buvo išgvildenta iki galo? Gal iš tiesų protingiau būtų mažinti vaikus smaugiantį kasdienį mokymosi krūvį ir fizinį bei psichologinį pervargimą, sutinkant nuimti keletą savaičių nuo ilgų vasaros? Tada mokiniai ne taip pervargtų, sumažėtų įtampa, liktų daugiau laiko normaliems mokymosi įgūdžiams įsigyti ir įtvirtinti. Be to, po ilgų vasaros atostogų beveik mėnesio prireikia praėjusiais mokslo metais išmoktai medžiagai prisiminti, turėtiems įgūdžiams atkurti. Ir dar kelių savaičių – pačiam sau prisiversti normaliai mokytis. Beprasmiškai prarandamas laikas.
Tų kelių svarbiausių argumentų lyg ir pakaktų, kad 13 savaičių trunkančios moksleivių  vasaros atostogos būtų sutrumpintos iki 6–7. Kai kuriose ES šalyse taip ir yra. Kad ir Vokietijoje – mokslo metai baigiasi  liepos 22 d., o naujieji  prasideda rugpjūčio 24 d. Tiesa, toks sprendimas ne visada susietas su nerimu dėl moksleivių fizinės ir psichinės sveikatos. Pvz., Britų gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono manymu, liepą ir rugpjūtį besitęsiančios atostogos žaloja moksleivių švietimą, todėl jie gerokai atsilieka nuo bendraamžių Tolimuosiuose Rytuose. 2014 m. tyrimo duomenimis, pagal gamtamokslinį 15-mečių raštingumą pasaulyje pirmauja Šanchajus, Honkongas, Singapūras, Japonija, Suomija...; pagal skaitymo ir  teksto suvokimo gebėjimus – Šanchajus, Honkongas, Singapūras, Japonija, Pietų Korėja, Suomija ir t. t.

Lietuvos  15-mečių mokymo(si) rezultatai netenkina visuomenės lūkesčių – žemi; nedaug moksleivių, siekiančių aukščiausių rezultatų. Šiuo aspektu galima  įžvelgti nemažai 1988 m. pradėtos vykdyti švietimo reformos padarinių. Jau atvirai kalbama, kad esminiams pokyčiams atlikti nebuvo pasirengta, nepakako vien kilnių tikslų, gerų ketinimų ir besiveriančios pažinties su Europos šalių patirtimi. Vienas iš  nesėkmės pavyzdžių – atsisakymas pažymiais vertinti pradinukų pasiekimus. Šiandien ideografiniu (besišypsančiomis / susiraukusiomis saulutėmis, debesėliais ir kt.) bei kitų formų  vertinimu nepatenkinti ir mokiniai, ir mokytojai. Tik 14 proc. pedagogų bepritaria šiai sistemai, nedavusiai lauktų rezultatų, auginusiai vaikų dykinėjimą, tingulį, apatiškumą savo pagrindinei pareigai...

„... be reikalo ištęstos ir universitetinės studijos“
Ekonomistas dr. N. Mačiulis į skaitytojų galvas sudėliojo tokius faktus: beveik visose ES valstybėse bakalauro studijos trunkančios trejus metus, o Lietuvoje – ketverius: magistrantūros studijos ES – nuo metų iki pusantrų, o „Lietuvoje – beveik visur dvejus metus“. Remdamasi ta statistika, suku ir laužau galvą, bet niekaip nesuvedu galų su galais. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lietuvoje tinklalapyje išvardytos 6 bakalauro (mokomasi 4 metus) ir trys magistrantūros (mokslas tęsiasi 2 metus) studijų programos. Vadinasi, ISM universitete, kur dėstytojauja dr. N. Mačiulis, studijų trukmė tokia pat, kaip ir mūsiškė.

Būdamas neataušusios / sveikos galvos, supranti, kad tiek lietuviški, tiek norvegiški skaičiai 2, 3, 4 turi tą pačią reikšmę. Kas belieka daryti? Minėtus skaičius turėti galvoje ir dar savo galvą turėti.

„... renkasi aukštąjį, o ne profesinį išsilavinimą“
Dėl to nedera kaltinti jaunuolių. Leonido Donskio  žodžiais: „Jie yra ne tik sistemos, bet ir savo visuomenės bei laikotarpio aukos. Jei jau ore tvyro įsitikinimas, kad policininkas pagal apibrėžimą privalo turėti aukštojo mokslo baigimo diplomą, kad firmos sekretorė be universiteto diplomo daro gėdą firmai ar kad politikas-ne-magistras yra išvis-ne-politikas, anksčiau ar vėliau teks raškyti tokio įsitikinimo vaisius“ („Taip, bet...“, 2007).

Taigi, ką išsiugdėme, tą ir turime. Ir nėra ko čia stebėtis „vaisių“ kartumu / rūgštumu. Tik burnojimai turėtų būti siunčiami ne jaunimo ir ne mokytojų adresu.

„... studijos Lietuvoje retai suderinamos su dalyvavimu darbo rinkoje“
Nuo pat Nepriklausomybės pradžios švietimo sistemoje stebime nemažai „moderniosios barbarystės apraiškų, vadinamų reformomis ir racionalizacija“. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad mūsų universitetai daugiau ar mažiau jau funkcionuoja pagal verslo korporacijos modelį ir virsta paslaugų sferos institucijomis.

„Ar mes dar turime mokslo ir švietimo politiką bei ateities projektą, ar viso labo tik sekame, kas vyksta Vakaruose ir uoliai perimame blogiausia, kas juose yra?“ – retoriškai klausia L. Donskis. Tikėtinas atsakymas – turime durstinį, kurio  gabalus susigraibėme / tebegraibstome iš kur pakliuvo nežiūrėdami į kokybę, į jų suderinamumą tarpusavyje. Tiesa, pastaruoju metu lyg ir pradedame budintis iš euforinio durstinėjimo, pripažindami: „Neretai reglamentai, perkelti iš Vakarų Europos šalių, negalėjo būti vienareikšmiškai taikomi ir tinkami mūsų šalyje.“

Ar tik Lietuvos jaunimas toks aptingęs?
Atsakymas į klausimą neigiamas. Mūsų šalyje stebimos visai Europai būdingos tendencijos: ir ten dalis jaunimo visiškai nieko nenori. 2013 m. statistikos  duomenimis, apie 24 proc. ES jaunų žmonių nedirbo. Dauguma jų darbo net neieškojo. Dalis nerado sau tinkamo. Daugiamečiame 2014–2020 m. ES biudžete numatyti 8 milijonai eurų jaunimo nedarbui mažinti. Kuriamos programos tai problemai spręsti. Bet ES šalyse sklandęs mitas – reikia dirbtinai kurti jaunimui darbo vietas, reikia padėti jiems susirasti jas – lauktų rezultatų gali ir neduoti. Gana savikritiškai „Londono žinios“ įvardijo tikrąją Britanijos jaunimo nedarbo priežastį – „Jie nenori dirbti ir šią veiklą mielai perleidžia užsieniečiams“.

„Mokykla turėtų užtikrinti...“
Straipsnyje, kurį reflektuoju, piešiama vizija pasitelkus šiuos priesakus: 1) „kad moksleiviai įgytų gebėjimus, kurių XXI a. reikia labiausiai“ (Kur tų reikėsiančių gebėjimų prognoziniai sąrašai? Ar mokykla / mokytojai patys juos turi susidaryti?); 2) „greitai darbuotojams teks konkuruoti su išmaniosiomis technologijomis, todėl svarbiausia įgyti kuo daugiau kognityvinių gebėjimų“ (Ar mokyklai šiandien ir artimiausiu laiku įveikiama našta – ruošti mokinius konkuruoti su išmaniosiomis technologijomis ateityje?); 3) „mokytojai turėtų labiau skatinti kūrybiškumą, gebėjimą identifikuoti problemas, ieškoti inovatyvių problemos sprendimo būdų“ (Orientacija panaši į probleminį mokymą, kuriuo keletą metų „sirgome“ sovietmečiu, kurį teko nesmagauti ir man pačiai, ir mano vadovaujamos mokyklos pedagogams.) Tų visų paieškų ir skatinimų rezultatas – „įgyti tokius gebėjimus, kurių kompiuteris galbūt dar ilgą laiką neturės“. Tai šiek tiek primena kažkurio  sovietinio penkmečio devizą „Ekonomikos srityje pavyti ir pralenkti Ameriką!“ – liaudyje virtusiu kandžiu anekdotu.

Ir vieni, ir kiti  neretai perlenkia lazdą
Pasak Gintaro Sarafino (ziniuradijas.lt), ne visi jauni bedarbiai nenori dirbti iš principo. Darbo rinkos ekspertų nuomone, darbdaviai, ieškodami darbuotojų, neretai perlenkia lazdą. Išaiškintas „neatitikimas tarp jaunuolių lūkesčių bei įsivaizdavimų ir tarp darbdavių norų ir galimybių“. Darbdaviai nori: 1) universiteto / kolegijų lygio diplomuotų specialistų, turinčių didelį žinių bagažą; 2) plataus akiračio asmenybių, ambicingai siekiančių aukštumų, kūrybiškų ir lanksčių, iniciatyvių ir savarankiškų, atsakingų ir tvarkingų, komunikabilių ir paklusnių, 3) turinčių nepriekaištingų praktinių / profesinių įgūdžių.

Į problemą žvelgiant iš retrospektyvos, anksčiau jaunuoliai savo darbo karjerą pradėdavo nuo žemiausios pakopos ir nuo palyginti mažo atlygio už atliekamą darbą. Šiuo metu dominuoja tendencija „ČIA ir DABAR, ir KUO DAUGIAU!“ Ji formuojasi realaus gyvenimo erdvėje: 1)  jaunuoliai žavisi bendraamžių iš turtingų šeimų gyvenimo stiliumi, 2) užhipnozuoti pasakojimų apie didelius atlyginimus užsienyje, 3) Lietuvoje pradedančio dirbti  žmogaus atlyginimą dažniausiai galima paskirstyti tik į dvi dalis – maistpinigius ir kelionpinigius iki darbo vietos. Dėl šių priežasčių kasmet apie 8 tūkstančiai universitetų ir kolegijų absolventų po studijų pirmiausia pasuka prie darbo biržos durų.

Svarbi ir psichologinė nuostata
Labai rimtų priežasčių, kodėl jaunuoliai nenori dirbti, reikia ieškoti ir šeimų gyvenimo bei auklėjimo būde. Sunkiausia yra lepinamo vaiko ateitis. Individualiosios psichologijos teoretiko Alfredo Adlerio tvirtinimu, lepinami vaikai užauga nudrąsintais jaunuoliais, kai tėvai per daug juos globoja, per daug stengiasi už juos viską padaryti, perdėtai saugo nuo paprasčiausių nesėkmių / nemalonumų, perdėtai draudžia pačiam ką nors bandyti / ieškoti, perdėtai kontroliuoja. Suprantama, tėvai šitaip elgiasi norėdami, kad vaikui būtų geriau, o šis per vidinę patirtį įsisąmonina – „Aš pats negaliu“. Neapdairiai formuojamas bejėgiškumo jausmas, galintis baigtis visišku paauglio / jaunuolio pasyvumu. Toks moksleivis fiziškai užsisklendžia ir nieko nebedaro. Mokykloje per atskirų dalykų pamokas savo nenorą mokytis / dirbti pamokoje argumentuoja: „Aš nenoriu, neįdomu, negaliu, nesuprantu!“ arba „Man nuobodu ir aš nieko nenoriu!“
Yra šeimų, kurių vaikai gabūs, talentingi, smalsūs, iniciatyvūs... Tėvai nei už juos dirba, nei kontroliuoja, bet kažkuriuo metu toks vaikas pasikeičia, tampa inertiškas, be interesų. Priežastis – per daug liberalus auklėjimas: niekas jo veikloje nedraudžiama, nėra jokių ribų, t. y. vaikas paliktas pats sau. Tada jis nesijaučia svarbus, mano esąs nuvertintas. Vaikai nori kalbėtis su tėvais, nori  girdėti jų nuomonę, gauti žinių ir patirties, tik žinoma, kad nebūtų moralizuojama, kritikuojama, primetama.

Pasak psichologės psichoterapeutės Rasos Bieliauskaitės (delfi.lt), jaunuolis, kuris nieko nenori, kuris nežino, ko norėti, kuris neleidžia sau norėti, kuris bijo norėti, kuris  netiki, kad gali norėti, kuris nėra tikras, kad iš to jo noro gali kažkas įdomaus, gero išeiti, – yra vienas iš sunkiausių psichologo klientų. Tokie jaunuoliai dažniausiai neturi tikslo keisti savo gyvenimo būdą – pradėti gyventi atskirai nuo tėvų, nes nei būstas, nei maistas nekainuoja, o ir kišenpinigių dar neretai iš jų gauna. Visai dingsta nuostata – aš galiu rasti darbą, galiu dirbti ir užsidirbti, galiu save išlaikyti.

Dar viena psichologinė bėda
Atrodo,  kad jauni bedarbiai, išlepinti ir / ar išpaikinti, yra  pasiturinčiai gyvenančių šeimų atžalos. Tiesą pasakius, ne visų jų materialinės sąlygos geros, bet motyvacijos dirbti nėra. Kur tokio nusiteikimo priežastį mato internautai?

* „Apie kokius čia darbus kalbama? Lietuvoje jau visiškai nebėra jokios gamybos. Liko tik  „Pirk – parduok“. Visi dirba tik prekybininkais, menedžeriais ir direktoriais“.

* „Nedirbti apsimoka. Iš dirbančio valdžia devynis kailius nulups mokesčiais, o nedirbantiems duoda, aprūpina viskuo, nors neištaigingiausiai, bet tikrai geriau, negu gali sau leisti dirbantis už minimumą. Buto įsigyti dirbančiam neįmanoma – bankas kilpą ant kaklo užnertų, o nedirbančiam, jeigu dar vaikų prisištampavęs, butas parūpinamas veltui. Pridėjus nemokamus komunalinius mokesčius, labdaras, maisto paketus ir kt., susidarytų kelios mėnesinės dirbančiojo už katino ašaras pajamos. Nedirbantys dažnai tampa asocialiais iš neturėjimo, kas veikti. Kas nenori būti asocialus, tas emigruoja“. Jurbarko laikraštyje „Mūsų laikas“ (2013-02-18) rašyta: „Užaugo ta karta žmonių, kurių didelė dalis, ypač jaunų, nieko nenori. Nei dirbti, nei mokytis. Jų tėvai sėkmingai gavo pašalpas ir dabar jie patys nori taip gyventi. Gal čia psichologinė bėda, kurią reikia Lietuvos mastu spręsti?“

Ir dar. Svarbu, kad būtų kam spręsti, kad nebūtų kaip toje patarlėje – šuo šunį, šuo šunį, šuns uodega viks.