Senstant visuomenei ir ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, imamasi atitinkamų priemonių bei ilginamas pensinis amžius. Žinoma, šiuo atžvilgiu galima rasti ir išimčių. Kai kuriose šalyse į pensiją galima išeiti kur kas anksčiau nei, pavyzdžiui, Lietuvoje. Tai kaip žinoti, kuris pasirinkimas geresnis ir ką daryti, kad sulaukus senatvės būtų galima gyventi oriai?

Kelia pensinio amžiaus kartelę
Naujausiais Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), apimančios 37 pasaulio valstybes, duomenimis, 2018 m. vidutinis jos šalių narių pensinis amžius buvo 63,5 m. moterims ir 64,2 m. vyrams.

„Šiuo metu Lietuva atitinka pasaulines tendencijas: senatvės pensijos amžiaus riba moterims yra 63 m. 4 mėn., o vyrams 64 m. 2 mėn., tačiau jau 2027 metais tiek vyrams, tiek moterims, šis slenkstis sieks 65 metus“, – pasakoja Aistė Paliukaitė, UAB „Luminor investicijų valdymas“ pensijų produkto vadovė.

Kitose Baltijos šalyse pensinis amžius padidės dar greičiau. Latviai ir estai atitinkamai iki 2025 m. ir 2026 m. pensinio amžiaus kartelę kels iki 65-erių. Oficiali pensinio amžiaus Latvijoje riba siekia 63 m. 6 mėn., Estijoje – 63 m. 9 mėn.

Pasak A. Paliukaitės, suprantama, kad išsivysčiusios šalys kelia pensinio amžiaus kartelę norėdamos sumažinti didžiulę naštą, krentančią ant darbingo amžiaus žmonių pečių.

„Jei šiuo metu Lietuvoje vyresnių nei 55 m. žmonių skaičius yra apie 35 proc., po trisdešimties metų jis pakils iki 45 proc. Tuo pat metu demografinės senatvės koeficientas kasmet vis didėja. Pernai šimtui vaikų iki 14 metų teko 132 vyresni nei 65 metų žmonės, rodo Statistikos departamento duomenys. Išsivysčiusiose valstybėse vis gerėjant medicinos technologijoms ir mažėjant gimstamumui, jų vyriausybės neturi kitos išeities, kaip tik kelti pensinio amžiaus kartelę“, – sako A. Paliukaitė.

Europiečiai linkę didinti pensinį amžių
Vieną efektyviausių pensijų sistemų turinčioje Danijoje pensinis amžius jau 2022 m. kils iki 67 metų, tą patį 2024 m. padarys ir geriausia šalimi pensininkams tituluojami Nyderlandai. Šiuo metu Danijoje pensinis amžius siekia 65 m., Nyderlanduose – 66 m. 4 mėn.

Jungtinės Karalystės užmojai apima dar tolimesnę ateitį. Jau šiandien pensinio amžiaus kartelė čia užkelta iki 66 m., nuo 2028 m. ji padidės iki 67 metų, o 2037 m. sieks 68 m.

Už šešerių metų pensinio amžiaus slenkstis 67 m. sieks ir Vokietijoje bei Ispanijoje. Abiejose valstybėse šiandien senatvės pensiją gauna asmenys, sulaukę kiek daugiau nei 65 m.

Didžiausią pensinį amžių visoje Europoje šiuo metu turi Islandija – jis 67 m. siekia jau šiandien. Įdomu tai, kad šioje šalyje daroma išimtis jūreiviams, kurie į pensiją gali išeiti sulaukę šešiasdešimties. Kol kas Islandija kelti turimos ribos neplanuoja.

Nors bene visos Europos šalys pensinio amžiaus ribą didina, galima rasti ir išimčių. Dar visai neseniai Norvegijoje pensinis amžius siekė 67 m., tačiau įvykdžius lankstumo pensijos sistemai suteikusią reformą, į pensiją šalies gyventojai gali išeiti nuo 62 iki 75 metų.

„Ši sistema susilaukė daugybės pagyrimų, nes ji daugiausiai naudos duoda tiems, kurie kelionę darbo rinkoje baigia vėliau. Tad taip norvegai yra skatinami dirbti ilgiau, o už tai valstybė jiems atsidėkoja papildomai. Tokiu būdu kovojama su neigiamomis augančios vidutinės gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo pasekmėmis, socialinės apsaugos sistema tampa mažiau apkrauta“, – sako A. Paliukaitė.

Pensinis amžius už Europos ribų žemesnis
Žvelgiant už Europos ribų, galima pastebėti ir gerokai žemiau nuleistų pensinio amžiaus slenksčių.

„Pavyzdžiui, mažiausias pasaulyje pensinis amžius yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur jis siekia vos 49 m. Visgi šis amžius taikomas tik pačioje valstybėje gyvenantiems piliečiams – emigrantai, norintys gauti pensiją, privalo sulaukti 60 m.“, – pastebi A. Paliukaitė.

Kiek mažesnį pensinį amžių galima sutikti ir daugelyje Azijos bei Afrikos šalių. Egipte, Kamerūne, Indijoje, Šri Lankoje jis siekia 60 m., o, pavyzdžiui, Irane, Vietname moterų pensiniam amžiui kartelė yra dar žemesnė ir siekia 55 m.

Kitose aukštu ekonomikos lygiu ir ilga gyvenimo trukme pasižyminčiose valstybėse pensinis amžius aukštesnis. Pavyzdžiui, Australijoje jis šiandien siekia 66 m. ir dar 2023 m. liepą kils iki 67 m. JAV pensijų sistema panaši į Norvegijos – šioje valstybėje taip pat galima gauti tam tikras išmokas nuo 62 m., tačiau į pilną pensiją pretenduoja tik daugiau nei 66 m. sulaukę amerikiečiai.

Didesnė pensinio amžiaus riba dažnai koreliuoja su ilga gyvenimo trukme bei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau Libija ir Pietų Korėja – išimtys iš taisyklės.

„Pietų Korėjoje pensinio amžiaus kartelė užkelta vos iki 60 m., tačiau šalies gyventojai vidutiniškai darbo rinką palieka net 72 m. To priežastis – ne tik aukšta vidutinė gyvenimo trukmė, bet ir vienas didžiausių senyvo amžiaus žmonių skurdo lygių tarp EBPO šalių. Tai reiškia, kad korėjiečiams net pasiekus pensinį amžių reikia papildomai dirbti, kad užsitikrintų finansinį saugumą“, – sako A. Paliukaitė.

Tuo metu Libijoje gyvenimo trukmė siekia daugiau nei 72 m., tačiau čia pensinė amžiaus riba – aukščiausia pasaulyje ir siekia 70 m.

Ekspertė pažymi, kad Lietuvoje šiandien vidutiniškai 65-erių sulaukę vyrai dar gyvena 14,5 metų, o moterys – net 19,7 metų. Tad net jeigu ateityje pensinis amžius bus dar labiau ilginamas, vis vien pensijoje praleisime daug laiko. Todėl anot specialistės, siekiant šiuos metus nugyventi patogiai, rūpintis savo ateitimi reikia ir individualiai, ir jau dabar.

„Norint išėjus į pensiją jaustis patogiai ir pernelyg nekeisti kasdienių įpročių, asmens pensija turėtų siekti ne mažiau nei 70–80 proc. iki tol buvusių pajamų. Valstybės senatvės pensija užtikrina tik apie 30–40 proc. dabartinio žmogaus atlygio. Kaupiant antros pakopos pensijų fonde, ši suma paauga iki 40–50 proc. atlyginimo. Likusią dalį turėtų užtikrinti taupymas trečiojoje pakopoje. Visgi kaupiant pensijų fonduose visada reikia atsižvelgti į investavimo riziką, nes investicijų vertė gali ir kilti, ir kristi“, – teigia A. Paliukaitė.

Linkstama atidėlioti
Tado Gudaičio, „Swedbank investicijų valdymo“ direktoriaus, teigimu, kasmet į II pakopos pensijų sistemą automatiškai įtraukiama kelios dešimtys tūkstančių darbingo amžiaus šalies gyventojų. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, nauji dalyviai turi galimybę nukelti kaupimo pradžią 3 metams. Ir nors kelis dešimtmečius trunkančiame kaupimo procese tai neatrodo kaip labai ilgas laiko tarpas, tačiau ilgalaikė tokio sprendimo kaina daugeliui gali tapti nemaloniu siurprizu.

Prieš kelerius metus įgyvendinus II pakopos pensijų reformą buvo numatytas automatinis visų darbingo amžiaus gyventojų įtraukimas į šią sistemą. Automatinis įtraukimas kartojamas kas 3 metus, kol potencialiam pensijų fondų dalyviui sukanka 40 metų. Kiekvienam naujai į kaupimą II pensijų pakopoje įtrauktam gyventojui numatyta galimybė jį nukelti bent trejų metų laikotarpiui.

Kuo žmogus jaunesnis, tuo toks pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patrauklesnis: iki išėjimo į pensiją dar likę bent trys dešimtmečiai, be to, jauno ir patirties dar nespėjusio sukaupti darbuotojo pajamos neprilygsta labiau patyrusio specialisto pajamoms.

Atitinkamai gali skirtis ir įmokos nuo jų atlyginimų, pavyzdžiui, nuo 20-30 eurų šiuo metu iki 100 eurų ar didesnės įmokos po 5-10 metų. Taip gali susidaryti įspūdis, kad laikiną kaupimo sustabdymą nesunkiai bus galima padengti ateityje, kai bus patenkinti svarbesni šiandienos poreikiai ir išaugs gaunamos pajamos.

„Vis dėlto praktika rodo, kad „svarbesnių poreikių“ atsiranda nuolat, kuriuos norėsime patenkinti čia ir dabar vietoje kaupimo savo senatvei, kuri dar tolimoje ateityje. Tuo metu net ir didesnė vėliau į pensijų fondą pervedama suma gali nepadėti atsverti dėl kaupiamų palūkanų efekto susidarančio praradimo. Tad sprendimas atidėti kaupimą keleriems metams sumažina pensijai kaupiamą finansinį rezervą dviem atžvilgiais“, – sako T. Gudaitis.

Netenkama dalies lėšų
Šiuo metu vidutinį atlyginimą gaunančio gyventojo ir II pensijų pakopoje pradėjusio kaupti šalies gyventojo lėšos turėtų vidutiniškai padidėti apie 630 eurų. Apie 60 proc. šios sumos sudaro asmens tiesioginės įmokos nuo jo atlyginimo, likusius maždaug 40 proc. – paskata iš valstybės biudžeto ir investicinis lėšų prieaugis.

Sustabdęs kaupimą, pensijų fondo dalyvis per metus turėtų vidutiniškai apie 360 eurų daugiau pajamų, kurias galėtų nukreipti kitam tikslui. Tačiau iš karto būtų prarandama maždaug 270 eurų lėšų valstybės skatinamosios įmokos ir investicinės grąžos pavidalu. Tiesioginė trejų metų kaupimo pauzės kaina – apie 810 eurų.

„Verta pažymėti, kad iš valstybės biudžeto skiriama parama kaupiantiesiems II pensijų pakopoje priklauso nuo vidutinio darbo užmokesčio ir kasmet yra linkusi padidėti, atsižvelgiant į jo pokytį. Sustabdžius kaupimą šiuo metu, praradimai dėl negautų lėšų į II pensijų pakopą per trejus ateinančius metus greičiausiai bus dar šiek tiek didesni“, – akcentuoja ekspertas.

Suma mažėja tūkstančiais
Ilgalaikėje kaupimo pensijai perspektyvoje 810 eurų gali atrodyti kaip ne itin reikšminga suma. Pavyzdžiui, gaunant vidutinį atlyginimą ir kaupiant II pensijų pakopoje bent 30 metų su vidutine 6 proc. metine grąža, per visą laikotarpį, tikėtina, bus sukaupta apie 50 tūkst. eurų siekianti suma.

Tačiau kas atsitinka, jei kaupimą atidedame, o mūsų kaupimo laikotarpis sutrumpėja iki 27-erių metų? Skaičiavimai rodo, kad esant tokioms pačioms prielaidoms ir tik 3 metais trumpesniam laikotarpiui, sukaupta suma turėtų sudaryti apie 40 tūkst. eurų. Toks skirtumas susidaro dėl kaupiamojo palūkanų efekto, kuris lemia, kad net ir nedidelių sumų investicijos per ilgą laiką atneša reikšmingą finansinį efektą.

„Vadinasi, sustabdydami kaupimą trejiems metams, kol esame jauni, per šį laikotarpį gausime maždaug 1,1 tūkst. eurų daugiau pajamų, tačiau tiesiogiai neteksime daugiau kaip 810 eurų, o bendras praradimas per ilgą kaupimo laikotarpį gali sudaryti apie 10 tūkst. eurų“, – perspėja pašnekovas.

Aišku, kiekvieno kaupiančiojo situacija skirtinga ir kartais sprendimas atidėti kaupimą gali būti pagrįstas. Be to, kompensuoti ilgalaikius praradimus galima ir per papildomas įmokas į II pensijų pakopos fondus. Tiesa, šiuo atveju, norėdami kompensuoti praradimą, savo tiesiogines įmokas turėtume padidinti 40 proc., tai yra, vietoje 30 eurų mokėti 42 eurus per mėnesį ir tą daryti visą laikotarpį, kas bendrai „kainuotų“ apie 3,9 tūkst. eurų.

„Todėl pauzės kaina per pirmuosius du kaupimo pensijai dešimtmečius yra kur kas didesnė negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dėl to priimant sprendimą svarbu atsižvelgti ne tik į trumpalaikes, bet ir ilgalaikes finansines pasekmes bei šiandieninių sprendimų kainą mūsų ateities finansinei gerovei“, – sako T. Gudaitis.