Šiaulietį Lietuvos regbio federacijos prezidentą Irmantą Kukulskį regbis supa nuo pirmųjų gyvenimo dienų: jo tėvas – legendinis šalies regbininkas, treneris  Sigitas Kukulskis. Irmantas buvo puikus žaidėjas, komandos kapitonas, vėliau – šalies rinktinės vyriausiasis treneris, jos vadovas, paskui dirbo Lietuvos regbio federacijos (LRF) generaliniu sekretoriumi, pernai tapo jos prezidentu.  Šiemet, kai Lietuvos regbis švenčia 60-metį, o Šiaulius galima laikyti regbio sostine, birželį kalbinome regbio veteraną Sigitą Kukulskį, šįsyk domimės,  kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais gyvena Irmantas Kukulskis.

– Ramus gyvenimas, kaip suprantu, ne jums skirtas. Iš aktyvaus sporto ištrūkęs visa galva pasinėrėte į organizacinę veiklą.  Į regbio pasaulį jus tikriausiai atvedė tėvas Sigitas Kukulskis.  Ir veržlumą, atkaklumą siekiant užsibrėžtų tikslų tikriausiai išugdė sportininko patirtis, o gal genai, šeimos pavyzdys?
– Viskam savas laikas. Mano amžius regbio aikštelėje dar tiktų, bet nebeturiu galimybių, laikas atėjo man truputėlį kitus dalykus daryti. Nors nebežaidžiu regbio, bet sporto neužmirštu. Visa šeima – ir vaikai, ir žmona – po truputėlį sportiški. Stengiamės judėti.  

Savo mamai esu dėkingas už motinišką rūpestį, su kuriuo mane išaugino. Neturėjau nei brolių, nei seserų, meilės ir dėmesio netrūko. Bet mano gyvenimo procesuose giliau įsirėžė bendravimas su tėčiu, jo pavyzdys. Stovyklose, treniruotėse – visur su tėčiu.

Tačiau apie sporto pradžią jei šnekame, tai tėtis nelabai norėjo, kad regbį žaisčiau. Turbūt matė mane kitame sporte. Tuo laiku buvo populiarios graikų-romėnų imtynės, pradėjau treniruotis. Paauglys būdamas sportavau abi šakas, tačiau treniruočių nemažai – nebespėjau. Teko rinktis. Likau regbyje. Iš pradžių žaidžiau jaunučių, jaunių komandoje, paskui rinktinė, teko rinktinę treniruoti. Po rinktinės gavau pasiūlymą darbuotis federacijoje.

Taigi regbyje esu nuo vaikystės, o rimčiau – 20-25 metus. Įdomus, azartiškas laikas, daug įvairių patirčių, bet nesureikšminu. Turbūt 13 metų esu organizaciniame darbe, patinka, kad galima kurti, galvoti. Nors žaidi komandoje, kaip sportininkas sieki labiau individualaus rezultato. Kaip organizatorius žiūri, kaip veikia kitos organizacijos, kokias sistemas naudoja, ieškai, apmąstai, ką gali pritaikyti, ką tobulinti. Irgi įdomu. Sportinis azartas išlieka.

– Iš jūsų, kaip federacijos prezidento, tikimasi stipraus proveržio, permainų. Jūs – žodžio žmogus, pažadus linkęs tesėti, bet sunkumai turbūt neišvengiami?
– Federacijos veikloje ne naujokas – generaliniu sekretoriumi buvau. Gal anksčiau nebuvo naudojami tam tikri efektyvūs metodai. Mes daug ką keitėme, kai kurios iniciatyvos mano, bet iš esmės tai komandinis darbas. Niekas nenutinka šiaip sau. Tiek sporte, tiek organizacijoje. Sėkmė –vienadienis dalykas – man nelabai egzistuoja. Kad rezultatą pasiektum, kuriamos tam tikros sistemos. Federacijoje padaryta pokyčių, bet negalime sakyti, kad jau padarėme viską. Vertiname savikritiškai, galvojame , ką dar galime tobulinti, padaryti daugiau.

Smagu, kad šiandien regbiui pakankamai dėmesio. Pažiūrėkime į istoriją. Nuo 1973 m. iki nepriklausomybės regbis buvo gana populiarus ir geras sąlygas turėjo. O paskui  – sudėtingas metas. Mes – ištvermingi, nesiskundžiame, bet drąsiai galiu sakyti, tuos 30 metų rengėmės po medžiais. Ant medžių rūbus pasikabindavome ir eidavome sportuoti. Be jokių patogumų, persirengimo kambarių. Bet rezultatai kalba už save. Šiaulių regbio komandos čempionų pozicijos neužleidžia nuo 1996 m. Vieną kartą tik  buvo pralošta. Mūsų  miestas turi geras, stiprias regbio tradicijas.

Šiuo metu sąlygos smarkiai pasikeitusios. Vis dėlto neteisinga formuojama nuomonė, kad regbininkai viską gauna nemokamai. Mes, kaip ir kitos sporto rūšys, miesto Savivaldybei mokame nuomos mokestį. Esame visi mėgėjai, sportuojame po darbų, po studijų. Trenerių atlyginimai labai nedideli.  Iš kitos pusės, tai rodo, kad ne pinigai lemia, o entuziazmas ir meilė sportui. Jeigu neliktų  jokio finansavimo, regbis egzistuotų, komandos žaistų. Džiaugiuosi, kad žmonės tai daro entuziastingai, iš širdies, o ne iš finansinių paskatų. Mes kalbame ne apie vienadienį projektą, apie tradicijas kalbame, meilę šiai sporto šakai. Vertybės žmogaus gyvenime labai svarbios.

Materialus požiūris, mano supratimu, žmogų truputėlį veda iš kelio. Augant ekonomikai, keičiantis visuomenei, net geresnes treniruočių sąlygas turint nėra lengva jaunimą išlaikyti. Mes anksčiau nuo pat ryto augome krepšinio, futnbolo aikštelėse. Dabar jaunimas nebe toks, sunkiau jį motyvuoti, pritraukti.  

Daugelyje sričių Šiauliai tampa donoru, gabesnieji, ambicingieji išvažiuoja į didesnius miestus, į užsienį. Šiaulių regbininkai  irgi panašiai įsitvirtina kitose komandose. Tačiau pakankamai gerai dirba sistema, kuri užaugina pamainą. Regbis – toks sportas, kad mums nereikia, jog sportininkas atitiktų tam tikrus gabaritus, ūgio, svorio standartus. Tinka visi. Tai geroji pusė.

– Esate numatę, kad iki  2024 metų regbis bus tarp penkių populiariausių Lietuvos sporto šakų. Tikiu, kad nuosekliai dirbdami tai pasieksite.  Dar vienas iš jūsų tikslų federacijos veikloje – bendruomeniškumo stiprinimas. Šioje srityje jau nemaži pokyčiai Šiauliuose, ypač „Vairo“ klube. Papasakokite.
– Du niuansai, kuriuos verta atskirti. Yra sporto komanda ir yra klubas. Komanda gali būti vienadienė – susibūrė, sužaidė sezoną, o kitą sezoną jau nėra. Tokiais atvejais gilų ryšį sukurti sudėtinga. Klubas yra ilgalaikis procesas, su savo tradicijomis apima įvairaus amžiaus žmones – nuo vaikų iki veteranų, vienija daugiau nei 600 narių. Sportininkas esi ar tik prijaučiantis, gali ateiti, praleisti laisvalaikį, realizuoti save. Klubai turės ateitį. Kada bendruomenė ar miesto gyventojai galės ne tik stebėti sportuojančius iš tribūnos, bet ir turės galimybę dalyvauti procese,  tada yra  perspektyva, naudinga sportui ir bendruomenei.

Regbio sporto klubas „Vairas“ neturėjo pastato. Tėvukas buvo įsirengęs tik nedidelę salę bendrabučio  rūsyje.  Mes augome ten. Nebuvo ir regbio stadiono. O  komandos kokios... Be to, tėtis daugybę „gatvės vaikų“ pakvietė sportuoti, išgelbėjo nuo pražūties. Išaugino nebūtinai sportininkus, siekė, kad jie gerais žmonėmis subręstų.  Mums irgi svarbu būti socialiai atsakingiems. Siekiau, kad po vienu stogu galėtume priglausti ne tik žaidėjus, bet ir socialiai pažeidžiamus žmones, ypač vaikus.

Gavome panaudai buvusio darželio patalpas su kiauru stogu, su senais langais, be kanalizacijos, be vandentiekio, be šilumos, nes buvo susproginėję visi vamzdžiai. Pradėjome po trupurtį remontuoti, jau apie 70 proc. sutvarkėme. Mane šiek tiek išprotėjusiu laiko, bet svarbiausia tai, ką norime padaryti. Pastatai turi dirbti žmonėms, negali stovėti tušti. Šie namai bus skirti bendruomenei. Šalia vaikų įsikurs senjorai, sporto salė skirta visiems norintiems pasportuoti. Turėsime stadioną, paplūdimio tinklinio aikštelę.

Tas patalpas pritaikėme ir neįgaliesiems. Norime, kad vaikai suprastų, jog neįgalus žmogus yra lygiai toks pat. Noriu, kad vaikai išmoktų rūpintis neįgaliuoju, silpnesniu už sve, kad gerbtų ir bendrautų. Man atrodo, tai – svarbi žmogiškoji vertybė, kuri formuoja jauno žmogaus matymą ir supratimą. Vaiko nenupirksi, natūralus jausmas turi išaugti.

Šiandien mes jau esame beveik antrojoje šio projekto pusėje, per 3-4 metus indėją įgyvendinsime. Su „gatvės vaikais“ dirbame, juos  prižiūrime jau trečius metus. Besiformuojančiai asmenybei, ypač  sunkios šeimos vaikui, labai svarbu matyti pavyzdį, sportuojančius žmones, bendruomenę, kuri gali įtraukti  į pozityvias veiklas jį ar net visą  šeimą.  Nesakau, kad tik sportas gali tuo pavyzdžiu tapti. Gali būti meno, kultūros dalykai. Turime globaliai pažiūrėti.

Tokia idėja man kilo prieš trejus metus. Matyt, dėl to, kad tėtis turėjo labai daug „gatvės vaikų“ ir dabar vadinamame Taškente dar turi. Aš tuėjau labai gerą pavyzdį. Komandoje niekada nebuvau skiriamas į priekį, nebuvau  labiau už kitus pagirtas. Dabar suprantu jo logiką. Tėvo pavyzdžio paskatintas sukūriau vaikų dienos namus „TikTu“. 25 vaikais iš gatvės rūpinamės, daugiau fiziškai ir finansiškai nepajėgtume. Čia yra erdvė vaikams sportuoti ir leisti laiką: ruošti namų darbus ar užsiimti menine veikla. Nenorime, kad tai būtų vienos sporto šakos ar tik sporto centras, norime, kad čia jaustųsi kaip namuose.

– Juk tam aukojate labai daug  laiko, energijos, gal net savo šeimai dėmesio skiriate mažiau. Kam to reikia? Galėtumėte atostogaudamas taškytis su vaikais egzotiškuose paplūdimiuose.
– Manau, yra pats laikas, kai tau 40, atiduoti truputėlį savęs. Viskas laikina, mes nieko nenusinešime ten aukštai. Jei yra galimybė kam nors padėti, reikia to imtis. Nenoriu savo gyvenimo nugyventi prie televizoriaus koją ant kojos susidėjęs. Nematau savęs tame paveikslėlyje. Mano logikoje svarbiausia yra išliekamoji vertė. Ką tai reiškia? Man svarbu, kad  tai, kas sukurta, veiks ir tada, kai manęs nebebus. Kiekvienas ateiname į gyvenimą su tam tikra misija. Padarei ar nepadarei – kitas klausimas. Mano manymu, kas liks po mūsų – yra svarbu.

Kitas  mūsų projektas – senjorų namai. Man labai sunku matyti žmones, kurie visą gyvenimą atidavė darbui ir negali nusipirkti maisto produktų. Stovi prie parduotuvės lentynos ir skaičiuoja paskutinius centus. Labai sunku matyti. Orientuojamės į  vienišą ir sunkiai gyvenantį senjorą, kuriam suteiksime galimybę ne tik pavalgyti, bet ir įdomiai praleisti dieną. Rengiame šiam tikslui patalpą. Šiuo metu senjorų namų įrengimas netoli pabaigos. Veiklas pradėsime rudenį.  Manau, kad žiemos sezonas sunkiausias vienišiems, o dirbsime visus metus, čia jie ras bendraminčių, mėgstamų užsiėmimų.

Dar viena vizija – vasaros namai. Užmiestyje, netoli Sauginių, yra apleistas mokyklos pastatas. Po 3-4 metų jis  bus pritaikytas stovyklai, apie 30 vaikų apgyvendinsime. Jie čia galės ne tik pramogauti, bet ir auginti agurkus, pomidorus. Tiesiog atsipūsti nuo sunkios šeimos aplinkos, kad ugdytųsi praktiškų įgūdžių, patikėtų galintys  kabintis į gyvenimą. Norisi suteiki viltį ir supratimą, kad viskas priklauso ne tik nuo kitų, bet ir nuo jo paties.

Taigi, vaikų dienos namai veikia,  netrukus atsidarys senjorų namai, manau, kad vasaros namai taip pat bus. Kodėl man tai svarbu, įdomu? Man rūpi, kad sukurtume sistemiškumą, nuosekliai jauną žmogų inegruotume į bendruomenę.  Kol kas sistema tik priglaudžia  vaiką, o kai sueina 18, išstumia jį nepasiruošusį, nesuprantantį, kaip toliau gyventi.

Užauginame dar vieną socialinį prašytoją. Tai didžiausia klaida. Mes turime integruoti iki darbo specifikos supratimo, atsakomybės už savo pasirinkimus, kad siektų tikslo, įsikabintų, nenueitų klystkeliais.  Jeigu galime prisidėti, kad išgelbėtume gal ir ne tūkstančius žmonių, gal tik dešimt ar penkiolika – tai jau pergalė.

Kol kas dar negaliu pasigirti, tik treti metai veiklos. Dar reikia daug apmąstyti, kaip pasiekti integracijos. Vis dėlto džiugina, kad vis daugiau žmonių bręstame savanorystei. Mes turime tik dvi socialines darbuotojas, visi kiti – savanoriai. Aš pats – savanoris ir mano žmona taip pat.  Džiugina, kai ateina žmogus ir pasisiūlo vesti kokią nors veiklą. Kai vaikams gali skirti dėmesio, savo laiko ir patirties – fantastika.

Mūsų pačių vaikai mato mus veikloje. Manau, stebi ir vertina. Tėvų pareiga – pirmiausia išauginti dorus žmones. Užsienio pliažuose vartydamasis, vargu ar vertybių parodysi.  Manau, mūsų vaikai supras, kad savanoriavimas, atsidavimas yra normalu.  Mano tėvo didžiausia svajonė buvo, kad vaikas išaugtų doras. Tiek savas, tiek svetimas. Išsimokslinimas – paskui, antroje eilėje. Jei tai įvyks ir mano gyvenime – didelis džiaugsmas.

– Kas, jūsų supratimu, yra laimė?
– Džiaugtis gyvenimu, gyventi. Mes bėgame kažkur, pamirštame džiaugtis akimirkomis. Laimė – tai gyventi, džiaugtis šeima, vertinti vienam kitą. Šeima yra toks dalykas, kurio nepamatuosi, tik žinai, kad be jos – neturėtum, kas stumia į priekį.

Net jei gyveni sunkiai, patiri materialių nepriteklių, būna akimirkų, kuriomis būtina pasidžiaugti.  Gali džiuginti gražus saulėlydis ar sulėtekis, rūkas virš miško. Nereikia į jokias turkijas važiuoti, kad tai pamatytum. Pas mus galybė nuostabių ežerų, puikių gamtos kampelių. Važiuoju automobiliu, stabteliu gražų vaizdą pamatęs, nufotografuoju. Ar tai yra laimė? Man – taip. Mes tikrai Lietuvoje esame laimingi. Tik reikia noro pamatyti, kiek puikių dalykų gali džiaugsmo suteikti. Aš esu be galo laimingas. Turiu nerealią žmoną, jaučiu jos palaikymą kiekviename žingsnyje – tada viskas labai lengva. Esu jai dėkingas. Živilė, sūnus Denas ir dukra Liepa – mano variklis ir didžiausia parama, be jų eiti į priekį neįmanoma.

– Ačiū, Irmantai,  už sugriautą stereotipą, kad sportininkui labiausiai rūpi pirmauti, nugalėti, pasirodyti šaunesniam už kitus. Jūs kalbate apie šiltus, žmogiškus dalykus ir negailite pastangų, kad nesavanaudiškos vizijos pildytųsi.

Irmantas su žmona Živile – abu savanoriai, laisvalaikį skiria vaikų dienos namams.
Asmeninio archyvo nuotr.

Irmantas: „Živilė, Denas ir Liepa – mano variklis ir didžiausia parama, be jų eiti į priekį neįmanoma.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Padėka NATO  kariškiams, dovanojusiems vaikų dienos namų vaikams sportinio inventoriaus.
Asmeninio archyvo nuotr.

I. Kukulskis: „Svarbu, kad tai, kas sukurta, veiks ir tada, kai manęs nebus.“
Asmeninio archyvo nuotr.