Negalią turintys asmenys žino, kaip gali būti nepatogu naudotis viešuoju transportu. Kaip apmaudu, kai nėra galimybės patekti į autobusą, taksi automobilį ir neturėti galimybės gyventi aktyvaus socialinio gyvenimo. Kada ši problema pagaliau bus išspręsta? Kada teikiamos vežimo paslaugos bus pritaikytos individualių poreikių turintiems žmonėms?

Pasigedo supratingumo
Verslininkė, aktorė, renginių vedėja Aistė Krušinskaitė juokavo, kad automobilių vairuotojams jau yra pravedusi ne vieną paskaitą, kaip elgtis su negalią turinčiais asmenimis, kaip teisingai išardyti, sudėti neįgaliųjų vėžimėlį. Tačiau, anot jos, to neužtenka. Kiekvienam vairuotojui turėtų būti pravesti profesionalūs mokymai, nes visos negalios yra skirtingos, o ir vėžimėlių yra daug bei įvairių.

„Man galbūt yra paprasčiau, nes aš esu pakankamai judri, turiu sveikas rankas, o ir mano vežimėlis nėra didelis. Tačiau pagalvoju apie tuos asmenis, kurių atvejai yra sunkūs, kuriuos sunku pakelti ir įsodinti, kurie patys negali pajudinti ne tik kojų, bet ir rankų. Negali nuvažiuoti pas tėvus, nes jeigu atsiranda kam juos įsodinti į automobilį ir paleisti prie laiptinės, vėliau nebūna kam jų užnešti laiptais į viršų“, – apgailestavo A. Krušinskaitė.

Vis dėlto ji sakė pastebinti ir tam tikrų teigiamų pokyčių. Pasidžiaugė asistavimo paslauga, kai vairuotojai pasitinka turinčius negalią žmones, nuveda juos prie automobilio, padeda įlipti ir išlipti, o atvykus į pageidautą vietą, palieka juos ten, kur jiems reikia.

„Aš jaučiuosi daug ramiau su pavežėjais, kurie yra apmokyti, žino kaip elgtis ir su mumis bendrauti, nes visus tuos niuansus sužiūrėti tikrai būtina“, – kalbėjo verslininkė.

Gėda prašyti pagalbos
Regos negalią turinti lingvistė, menininkė, keliautoja Ugnė Žilytė pasakojo, kad per savo gyvenimą taip yra patyrusi nemažai nepatogumų. Pašnekovės patirtis su pavežėjais prasidėjo nuo 11 klasės, kai niekas nebegalėjo jos nuvežti į už 7 kilometrų esančią mokyklą.

„Tada labai nervindavo, kad dispečerinės pamiršdavo vairuotojams pasakyti, kad aš su regos negalia“, – nelinksmą praeitį prisiminė pašnekovė.

Tam tikrų nesklandumų ji neišvengė ir vėliau atsiradus „Uberiui“: „Pamiršdavau prirašyti, kad esu neregė ir kai kas nors atvažiuodavo, skambindavo man, pranešdavo, kad laukia, tekdavo aiškinti, kad pati prie automobilio neprieisiu, jog man reikia pagalbos.“ Galiausiai moteris įsigudrino prie savo vardo skliausteliuose prirašyti, kad turi regos negalią: „Dabar nebeliko jokių problemų. Vairuotojai supranta, kad aš nematau ir prie jų neprieisiu.“

U. Žilytė pasakojo, kad tai ne vienintelė problema, su kuria jai teko susidurti: „Esu ne į tą mašiną įlipusi. Atsimenu, atsidariau mašinos duris, o ten sėdintis užsienietis pradėjo šaukti: „no, no no“, tada galvojau, ar negali tiesiog ramiai pasakyti, kad ne ta mašina.“

Reziumuodama ji patikino, kad asistento paslauga yra labai reikalinga. Taip pat svarbu, kad einat link mašinos, vairuotojai nebijotų paimti už rankos, diktuotų kryptis ir nurodytų esamas kliūtis.

Pasirašė Memorandumą
Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė patikino, kad problemos, kurias patiria negalią turintys asmenys yra matomos. Tai įrodo ir žinia, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, jai pavaldžios įstaigos, žmonių su negalia organizacijos pasirašė Memorandumą dėl transporto priemonių ir transporto fizinės ir informacinės infrastruktūros pritaikymo individualių poreikių turintiems žmonėms.

Memorandumo tikslas – atkreipti dėmesį į Lietuvos kelių, geležinkelių, oro, vidaus vandenų ir jūrų transporto fizinės ir informacinės infrastruktūros, transporto priemonių ir paslaugų prieinamumo individualių poreikių turintiems žmonėms problemas ir siekti užtikrinti šių paslaugų teikimą.

„Tai seniai reikalingas žingsnis, kuriuo valstybė pasižadėjo imtis realių pokyčių, ištaisyti susisiekimo trūkumus, atsiradusius ilgą laiką ignoruojant negalią turinčius asmenis“, – sakė M. Ošmianskienė.

Anot jos, šiandien žmonės su negalia valstybės akyse nebėra tik pašalpų ir paslaugų gavėjai. Į juos žiūrima, kaip į visaverčius žmones, turinčius tam tikrų teisių. Tam, kad tos teisės būtų užtikrintos, jog būtų panaikinti susisiekimo trūkumai, kurie iki šiol atskiria, izoliuoja, didina žmonių su negalia laisves judėti ir buvo pasirašytas Memorandumas.
Visgi tai tik pradžia, dar reikalinga atlikti nemažai darbų, kad užsibrėžti tikslai būtų pasiekti.

Pripažino problemos egzistavimą
Lietuvos Respublikos susisiekimo viceministrė Agnė Vaiciukevičiūtė taip pat pripažino, kad tų problemų tikrai esama. Ji priminė, kad Aukščiausioji audito institucija (Valstybės kontrolė) atliko valstybinį auditą, kurio tikslas buvo įvertinti, ar asmenims su negalia sudarytos galimybės savarankiškai gyventi, visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir integruotis į darbo rinką. Audito išvadoje konstatuota, kad viešojo transporto prieinamumas neužtikrinamas, nes  savivaldybėms nėra numatytų prieinamumo kriterijų, pagal kuriuos būtų įsigyjamos viešojo transporto priemonės ar vežimo paslaugos; vietinio susisiekimo parkas atnaujinamas lėtai; Susisiekimo ministerija neatlieka visų rūšių transporto prieinamumo stebėsenos.

Atlikus valstybinį auditą paaiškėjo, kad žmonės dažniausiai keliauja troleibusais ir autobusais, tačiau nepaisant to, turintiems negalią yra pritaikyta tik 19 proc. troleibusų ir tik 35 proc. autobusų. Kalbant apie geležinkelio, vidaus vandenų, oro transportą, padėtis yra geresnė, bet ir čia dar yra, kur tobulėti.

„Mūsų tikslas padaryti viską, kad pasižiūrėtumėme į problemą sistemiškai ir pradėtumėme judėti tinkama kryptimi, įgyvendinant tiek Europos, tiek Lietuvos įsipareigojimus ir iki 2026 metų turėti 40 proc. ar daugiau, negalią turintiems asmenims pritaikytų transporto priemonių“, – teigė A. Vaiciukevičiūtė.

Pažadėjo teigiamų pokyčių
Tuo tikslu ir buvo pasirašytas ir Memorandumas, kuriame numatytos transporto ir transporto infrastruktūros prieinamumo individualių poreikių turintiems žmonėms pritaikymo gairės.

Memorandume įsipareigojama užtikrinti, kad visos įsigyjamos naujos viešojo susisiekimo transporto priemonės – autobusai, troleibusai, traukiniai, keltai, pramoginiai laivai, kt. – ir jomis teikiamos vežimo paslaugos būtų pritaikytos individualių poreikių turintiems žmonėms, o įrengiami nauji ar rekonstruojami transporto infrastruktūros objektai ir jų aplinka būtų pritaikyti įvertinant šiuos poreikius. Taip pat skirti lėšų darnaus judumo ir eismo saugos priemonėms diegti pėsčiųjų ir dviračių takuose, žaliosioms eismo saugos priemonėms taikyti gatvėse.

Viceministrės teigimu, iki šių metų rugsėjo 30 d. planuojama parengti transporto sektoriaus pritaikymo individualių poreikių turintiems žmonėms planą, o iki metų pabaigos parengti teisės aktų pakeitimo projektus, kuriuose būtų įtvirtinti transporto priemonių ir transporto priemonėmis teikiamų paslaugų ir infrastruktūros pritaikymo individualių poreikių turintiems žmonėms prieinamumo kriterijai.

Iš viso Infrastruktūros pritaikymui individualių poreikių turintiems žmonėms iki 2027 metų planuojama skirti daugiau kaip 0,5 mlrd. eurų.

Pateikė naujų idėjų
VšĮ „Socialinis taksi“ direktorė Solveiga Ratkevičiūtė pridūrė, kad tam tikrų priemonių galima imtis ir kalbant apie pavežėjimo klausimą automobiliais bei iškėlė Nacionalinio žmonių su negalia mobilumo tinklo atsiradimo idėją: „Nusprendėme pradėti inicijuoti ir kurti nacionalinį žmonių su negalia mobilumo tinklą. Tai būtų inovatyvus ir atviras žmonėms su negalia nacionalinis tinklas, kuriame kiekvienam žmogui su negalia būtų suteikta nevaržoma teisė į savarankiškumą, mobilumą ir visavertį gyvenimą. Tai būtų tinklas, kuris vienytų paslaugos tiekėjus bei apjungtų turimus resursus, kad užtikrintų efektyvių kelionių organizavimą žmonėms su negalia.“

Jos nuomone, tai – vienintelis būdas čia ir dabar išspręsti transporto prieinamumo ir efektyvumo žmonėms su negalia, problemą.

Jos aiškinimu, paslaugos teikėjai ir klientai galėtų jungtis į vieną tinklą, kur paslaugą būtų galima užsakyti per IT sistemą arba skambučių centrą. Aišku, tam, kad visa tai veiktų, dar reikia paslaugų teikėjų, dialogo su valstybinėmis institucijomis, sprendimo dėl pavežėjimo su asistavimu paslaugų akreditavimo bei, žinoma, išnaudoti visas kitas greta esančias galimybes, inovatyviai sprendžiant žmonių su negalia problemas.