,,Miesto įvaizdis – tai mes. Mes esame praeities vaikai ir ateities tėvai. Aplinka, kurioje gyvename, mus disciplinuoja ir visais laikais stengdavomės ją padaryti švaresnę, jaukesnę, savą, nes visados įsivaizduodavome ateities kartą – vaikus, su kuriais toje aplinkoje gyvensim, – sako dizaineris Vilius Puronas. – Kai šnekame apie miesto įvaizdį, aš matau du pagrindinius jo naudotojus. Pirmas – tai mes patys su savo kasdienybe, meile gimtajam kraštui. Antras – tai atvykstantys žmonės, turistai, kurie išneštų žinią apie mus, po pasaulį keliaudami pasakotų, ką įdomaus čia pamatė, kad yra toks kraštas Lietuva, o joje – pasaulio centras Šiauliai.“

Sulauksime naujų knygų
1947 m. Panevėžyje gimusiam Šiaulių patriotui Viliui Puronui sausio vienuoliktąją sueis 74-eri. Skaičiais ir faktais žaisti mėgstantis kraštotyrininkas, kultūros istorikas-mėgėjas, lektorius, rašytojas nusprendė pagaliau imtis tvarkyti savo archyvą.

„Visą savo kūrybinį gyvenimą pabandžiau sustumti į el. paveikslyną, sudėlioti vaizdines knygas. Sudėti, kas paleista į gyvenimą ir kas paliko tik planuose. Esu urbanistinis dizaineris. Dizainas – tai esmės projektavimas, procesas. Nemažai toje srityje padaryta. Be to, daug turiu eilėraščių prikūręs įvairiomis progomis. Esu ir kompozitorius, parašiau himnus Panevėžiui bei Šiauliams. Mano sukurtas Jotvingių kryžiaus riterių ordino himnas giedamas ir užsienyje.

Antroji knygos dalis ar knyga bus „Kuo mes, lietuviai, už kitas tautas įdomesni“. Kalbu ne apie sanskritą, ne apie moterų pavardes: -ienės, -ūtės, -aitės ir pan. Yra daugybė mažai žinomų ar pamirštų dalykų, kuo mes galime būti įdomūs pasaulyje, pavyzdžiui, koks ryšys tarp mitinės pabaisos Bazilisko, Aitvaro, mūsų tautinės rūtos ir viduramžių Lietuvos galybės? Kaip mūsų valdovai sugebėjo be karų išplėsti žemės ribas tarp dviejų jūrų… Be mistinių dalykų, tautinės rūtos galia suvaldyto Aitvaro – Bazilisko – čia neapseita...“ – sako „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ ir daugybės kitų unikalių knygų autorius.

Elektroninėmis knygomis jis neapsiribos: „Kompiuteriai, mobilieji kažkada pasidarys primityvai, o knyga – amžių patikrinta – bus visada.“

Kraštotyrininkas, įdomybių ieškotojas
Pasak V. Purono, miesto įvaizdį kuria jo žmonės. Todėl skuba paminėti tuos asmenis, apie kuriuos mažai žinome, pamėto detalių, kurių reikšmes ne kiekvienas sugebėtų susieti.

„Kai pradedi žiūrėti į praeitį, išsižioji iš nuostabos. Mes turime tiek įdomių dalykų, kuriais galime „spekuliuoti“. Tai ne mūsų kūryba, bet mes ją turime. Ji duota ne Europos pinigais, už kuriuos kažkas turės susimokėti.

Kaip visada, pradedu iš toliau, nuo miesto  apylinkių. Apie Kryžių kalną šį kartą nekalbėsiu. Jį žino visi. Anksčiau kildavo klausimas: kas svarbiau – Kryžių kalnas prie Šiaulių ar Šiauliai prie Kryžių kalno.

Pasirodo, dabar Švedijoje ar kitur, kai paklausia, kur Šiauliai, užtenka pasakyti – ten, kur „Lapė“. Taigi dabar Šiauliai yra miestas prie „Geležinės lapės“. Bet apie ją vėliau. Yra kitų įdomių dalykėlių.“

Šiauliai garsūs ne vien tuo, kad 1716 m. čia sudeginta paskutinė ragana. Pasak V. Purono, nedaug kas žino, kad Kurtuvėnų miškai XIX šimtmečio vidury Motiejaus Valančiaus keistu aspektu aprašyti. Juose atsiradusi šunų ir kačių neapykanta, kuri po visą pasaulį pasklido. Taigi posakį „sugyvena kaip šuo su kate“ galėtume drąsiai savintis.

Kita tautosakos grožybė „kaip Pilypas iš kanapių“, pasirodo, turi istorinį pamatą. „Lenkijos viduramžių enciklopedijose radau, kad buvo toks deputatas bajoras Pilypas iš Kanapiškių kaimo, kuris Seimelyje vis išsišokdavęs, ginčytis mėgėjas. Išsiaiškinau, kad kaimas buvo toje vietoje, kur paskui plytėjo Šapyro pievos, dabartinė parko teritorija“, – sako kraštotyrininkas.

Negalime pamiršti palaimintojo kunigo Ignaco Štacho. Jo XIX a. pradėtą kovą su girtuokliavimu tęsė M. Valančius. Blaivybės apaštalo kapas Šiauliuose legendomis apipintas. Humoro nestokojantis pašnekovas juokauja, kad siuntė moterėles prie I. Štacho kapo melstis, kai M. Gorbačiovas Šiauliuose lankėsi. Dėl to netrukus Sovietų sąjunga subyrėjusi.

V. Puronas atkakliai laikosi minties, kad Šiauliai – riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos, nors Šiaulių istorikai tai neigia. Būti miestu „ant rubežiaus“ nieko žeminančio nėra. Jis kalbantis ne apie administracinę, o apie etnografinę ribą. Tilžės gatvė pasirinkta, kad žmonėms ir ypač vaikams būtų lengviau įsiminti. O muzikos festivalis „Ant rubežiaus“ Šiaulius dar labiau išgarsina.

Mes didžiuojamės, kad turime prie laikrodžio datą „1236“. Pasak V. Purono, tuo nei Vilnius, nei Berlynas pasigirti negali. O kuo dar Šiauliai galėtų garsėti pasaulyje?

Žemaičio garlėkis – aviacijos pradžia
V. Puronas pažymėjo, kad privalu nepamiršti Aleksandro Griškevičiaus – aviacijos pradininko Lietuvoje, savo laiku sėdėjusio Šiaulių miesto rotušės sekretoriaus kėdėje.

Manoma, kad skridimo aparatų projektus A. Griškevičius kūrė 1843–1855 metais, kai gyveno bei dirbo Šiauliuose ir Kaune. Svarbiausias iš jų – „Žemaičio garlėkis“, jungęs lėktuvą, plasnoklį ir oro balioną. Kraštotyrininko teigimu, jo studijuotuose lenkų mokslininkų darbuose sutariama, kad A. Griškevičiaus pirmasis pakilimas į orą „viename iš Kauno gubernijos miestų“ turėtų būti tapatinamas su mūsų Šiauliais.

Senuose šiauliškių atsiminimuose  pasakojama apie XIX amžiaus viduryje Prūdelio vietoje plytėjusį Padirsės slėnį ir pliką Limanto kalną, prie kurio dabar Ch. Frenkelio skulptūra stovi. Pasak V. Purono, apie 1855 metus A. Griškevičius, norėdamas nustebinti atvykstantį Kauno gubernatorių, nuo šio kalno pakilo savo pagamintu „Žemaičio garlėkiu“. Deja, skrydis nebuvo labai sėkmingas – pasibaidę arkliai gerokai išgąsdino garbingąjį svečią, o besileidžiant užkliuvusi skraidyklė pirmajam Lietuvos aviatoriui sulaužė koją.

Kraštotyrininkas atkapstė žinių, kad 1844 metais Šiaulių magistratas į Sankt Peterburgo mokslų akademiją buvo išsiuntęs rankraštį „Skraidymo menas“, kurį parašė A. Griškevičius ir  šis faktas patekęs į spaudą. Anot V. Purono, pats reikšmingiausias jo darbas – 1851 m. Kaune išspausdinta knyga „Žemaičio garlėkis. Laisvos minties apybraiža“, joje  A. Griškevičius įvairiais aspektais nagrinėja kai kurias oreivystės bei aviacijos problemas.

A. Griškevičius apie 1862 metus iš Šiaulių persikėlė į žmonos gimtinę Viekšnius, ten po metų mirė. Viekšniuose yra įrengtas jo memorialinis muziejus. V. Purono teigimu, neverta tuščiai kuklintis, nes kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą.

Pasauliui verta priminti, kad Šiauliuose  A. Griškevičius į orą pakilo net 50 metų anksčiau už garsiuosius brolius Raitus – oficialiai pripažintus aviacijos pradininkus. Mūsų ambicijos su aerodromu skatina to nepamiršti.

Kaip Šiauliai pakenkė kavalerijai
„Šiauliuose buvo sunaikinta viso pasaulio kavalerija“, – iš karto nesuprasi, rimtai ar juokais dėsto Vilius Puronas. – 1904 m. Lietuvos bajoras Pšemislovas Neveravičius  Šiauliuose užpatentavo aštuonratės važiuoklės idėją. Savamokslis konstruktorius pirmasis pasaulyje sumeistravo laiką pralenkusį savaeigį vežimą su aštuoniais ratais, dukart didesnį už įprastai traukiamą arklių, tačiau galintį važiuoti dviem vyrams sukant išcentrinio rato rankenas. Daug kas iš tos idėjos šaipėsi, o pažiūrėkim, kiek pasaulyje naudojama karinių aštuonračių šarvuočių. Kavalerija iš esmės jais pakeista. O mums svarbu, kad Šiauliuose užpatentuota.“

Pasak V. Purono, ir šiandien keturių ašių važiuoklės prototipu naudojasi visų aštuonračių mašinų gamintojai: nuo kariškų transporterių iki astronautų mėnuleigių. Be to, V. Purono teigimu, kai šnekame apie amerikiečių aparatą Marse, taip pat negalime užmiršti, kad šiaulietis P. Neveravičius ir triratės važiuoklės idėją buvo iškėlęs.

P. Neveravičius buvo vienas pirmųjų Lietuvos išradėjų, gavęs Rusijos imperijos (1907 m.), Lietuvos patentus (1930 m.), tačiau finansavimo stoka ir kitos aplinkybės neleido iki galo įgyvendinti projekto. Manoma, kad jis savo aštuonratį išbandė 1907 m., o Šiauliuose pademonstravo 1910 m. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą net buvo įkurta Aštuonratės važiuoklės draugija.

Technikos istorija besidomintis dizaineris V. Puronas, archyvuose atradęs Nemakščių apylinkėse 1865–1936 m. gyvenusį Lietuvos bajorą, genialų konstruktorių P. Neveravičių, atkreipia dėmesį, kad išradimo patentavimo istorija susijusi su Šiauliais.

 Apgailestaudamas dėl tarpukario Lietuvos funcionierių  trumparegiškumo, stebisi, kodėl miestas ir dabar nesugeba iš to pasidaryti sau „piaro“. O Nemakščiuose 2007 m. atkurta Aštuonratės važiuoklės draugija, keistuoliu laikyto išradėjo brėžiniai saugomi Nemakščių muziejuje, demonstruojamas pagal juos atkurtas aštuonratis vežimas. „Kodėl  Šiauliams ši istorija nelabai rūpi, atsakymo patys paieškokime“, – šypteli dizaineris.

Nuo Šiaulių iki Marso – 1 centas
Apie Marsą užsiminus, negalima nuošaly palikti Viktoro Baranausko, kurio vaikystė, jaunystė prabėgo Šiauliuose. Amerikoje jis tapo Viktoru Deividu Breneriu. Pasaulyje jis žinomas, kaip vieno JAV cento monetos autorius. Garsioji moneta sukurta ir plačiai tebetiražuojama nuo 1909 metų. Ji tapo brangiausia vieno cento vertės moneta Visatoje, nes vienas jos egzempliorius nuo 2012 m. yra JAV marsaeigyje „Curiosity“. Šią monetą mokslininkai naudoja kaip vaizdo objektyvų kalibravimo priemonę.

„Kai tokius dalykus papasakoji atvažiavusiems žmonėms, Šiauliai įgyja visai įdomių spalvų, tampa žinomi pasaulyje“, – sako dizaineris, kuriam labai svarbus miesto prestižas, tik...

V. Puronas su skulptoriumi V. Tallat-Kelpša sukūrė meninį akcentą „1 JAV centas“. Tai didelė bronzinė monetos kopija su Linkolno atvaizdu bei 1909 metų numizmatine specifika, įkomponuota nerūdijančio plieno dekoratyvinėje „C“ raidėje. Jos skersmuo 145 cm, storis – 8,5 cm. Bendras viso kūrinio aukštis – 300 cm, plotis – 323 cm. Dar įspūdingiau atrodo, kad yra galimybė palyginti: kūrinio apačioje įmontuota tikra moneta atrodo visai miniatiūrinė.

Kūrinys pripažintas Lietuvos rekordu ir tokio dydžio monetos, V. Purono teigimu, pasaulyje antros nėra. Tačiau Šiaulių mieste šiam kūriniui vietos neatsirado, kaip beje, ir daugeliui V. Purono rekordų.

„Vis dėlto šiauliečiai ne iš kelmo spirti, – mosteli ranka V. Puronas. – Mes pirmieji ir vieninteliai buvome išleidę žemaitiškus litus. Vieninteliai turime mieste Centų kambarį. Lietuviškų centų.“

Pramonės įdomybių parkas mirė negimęs
13 Lietuvos rekordų autorius, nestokojantis originalių idėjų, turėjo viziją, kaip apleistoje Ch. Frenkelio fabriko teritorijoje įkurti Pramonės įdomybių parką. Su pramonininkais buvo aptarta, kad kiekvienas sukurtų ką nors, kas reklamuotų jų įmonę, Šiauliuose gaminamą produkciją.

Dizaineris suprojektavo ištisą procesą, kuriame susijungia pramogos, edukacija, turizmas ir verslas. Numatytas viliojantis voratinklis iš čia gaminamų žvejybinių tinklų, galimybė išbandyti milžinišką būgną, užgroti už Vilniaus vamzdį įspūdingesniais vargonais, jaunavedžiai fotografuotųsi susėdę ant šiaulietiškos gamybos kėdžių. Būtų atsiradę vietos ugnį spjaudančiam ir dainuojančiam įvairiomis kalbomis Baziliskui, ekskursijas vedžiotų šauni Robotukė.

Bet Šiauliams to nereikia. 2016 m. ši pramonės miesto reklamos idėja atmesta.

Vidutinybių plokštumos
„Dabar kalbėsiu kaip senis. Jauni mus durniais laiko, mes juos – mažiau išmanančiais. Bet jie tik spėja, kad mes kvaili, o mes žinome, nes patys kažkada buvome jauni“, – mėgstamą posakį pakartoja maištingasis dizaineris.

Pasak jo, Šiauliai įdomūs savo urbanistika: „Rytų Europoje 1769 metais mes vieni iš pirmųjų Vilniaus gatvę užstatėme 53 namais. Senoji Vilniaus gatvė – A. Tyzenhauzo laikų fabrikų gatvė. Nuo seno šioje Vilniaus gatvės atkarpoje steigėsi įstaigos, parduotuvės – istoriškai susiklostė prekybinis miesto centras. 1974-1975 metais pirmasis Sovietų sąjungoje pėsčiųjų bulvaras atsirado taip pat Šiauliuose, trečiasis pagal senumą bulvaras Europoje. Vėliau mūsų pavyzdžiu sekė Laisvės alėja  Kaune bei Arbatas Maskvoje.“

Daugelis atsimena smagius bulvaro meninius akcentus – milžinišką kopūstą, pūstaskruosčius paršiukus prie mėsos parduotuvės, kurioje beveik nebūdavo… mėsos, vėžiu gąsdinantį „Kastyčio“ pakelį ir kt. V. Purono teigimu, bulvare suprojektuotos ir įgyvendintos daugiausiai mieste pagamintos mažosios architektūros formos, pergolės su arkiniais vartais, muzikalūs šviestuvai, spaudos kioskai, pavėsinės, skelbimų vitrina ir stendai, kelių tipų ergonomiški suoliukai, ažūriniai metalo gaminiai, šaligatvio plytelės, atraminės sienelės ir kita sudarė vieningą architektūrinio kūrinio visumą. Į kūrybos procesą įtraukti ir studentai, ir miesto pramonininkai.

Dabar rekonstruojama Vilniaus gatvės dalis, pasak V. Purono, buvo suprojektuota atsitiktinių žmogėnų iš kito miesto. Ir vis tiek buvo numatyta palikti šviestuvus, „kurių pasaulyje niekur nėra, nes mes pirmieji kurdami pėsčiųjų zoną buvome numatę ir mirguliavimus, ir visokius kitokius dalykus. Pamatai, kad to išskirtinumo nebereikia, nusprendus ne specialistams, sėdintiems valdžios kėdėse“.

Išbetonuoti plokštumą nesudėtinga ir pigu, o kas miestui iš to? Ką mes paliksime po savęs? V. Puronas teigia, jog naujoji bulvaro dalis nesprendžia nei vizualinės funkcijos, nei kultūros proceso, o tai yra šitos miesto zonos esmė.

„Man, kaip seniui, labai gerai matosi skirtumas, – svarsto V. Puronas. – Anksčiau mus slėgė kitatautis, kitavalstis, bet mums tai buvo spyris į užpakalį, postūmis į priekį. Tiek prie Muravjovo koriko, tiek sovietiniais laikais principas panašus: viena šnekėdami, kita darydami dirbome Lietuvai, sugebėjome tą „sovietinę karvutę melžti“. Dabar kitas reikalas – kova dėl darbo vietos ir atlyginimo. Į valdžią sueina žmonės, kurie kitur netinka. Matai tikslą – „babkės“. Tai objektyvus dėsnis. Visur panašiai – kasmet Šiaulius nubarsto „menas“, kuris kažkur netrukus dingsta. Bet tai jau būtų kita tema. Daugelis zirzia dėl centrinės Šiaulių miesto aikštės sprendinio. O ko zirsti? Tai ne tik autorystės, tai epochos kalba. Verkiat dėl „raudų“ sienos? Šiauliai parodo tą lygmenį, kuris palieka ateičiai. Skaudu netekus universiteto? Negaliu pirštu besti nė į vieną, nešnekėsiu ir apie pramonininkų mylimą, bet kažkodėl sunykusią dizaino katedrą.“

Pasak V. Purono, plytelėmis – atvežtinėmis – išklojama visur. Šalia mokyklų ne intelekto zonos kuriamos, o sportinės plokštumos. Gerai išugdytų sportininkų jose nelabai matyti. O plokštumos tarsi gerai atrodo. Tuščios, tvoromis aptvertos plokštumos...

„Šiomis dienomis Savivaldybėje bus šnekama apie miesto įvaizdžio kūrimą. Iš patirties žinau, kad norėdamas rezultato turi pateikti schemą, kryptį, tikslą suformuluoti. Duodamas užduotį turi žinoti, kas miestui reikalinga. Jei svarbiausias kriterijus – kas pigiau padarys, sulauki chaoso. Vidutinybė baisi, nes ji visad teisi, – nelinksmai apibendrina dizaineris.– Jeigu vidutinybė stipri, tai ji turėtų nešti atsakomybę. Liūdna miesto įvaizdžio specifika – ne specialistai sprendžia jo likimą. Juk Europa pinigus išmeta ne tam, kad miestui būtų nauda, o kad pirktume ir šviestuvus, ir plyteles, ir visa kita. Miesto pramonei, Lietuvos pramonei iš to jokios naudos.“

Šiauliai kaip paukštis feniksas
Būti pirmeiviu nėra lengva. „Mane daug kas pjauna dėl skardos lankstinių, kurių pasaulyje beveik nėra. Ir nėra ne todėl, kad tai kičas ar brokas, o todėl, kad šioje sferoje mes esame  pradininkai. Aš daugelio dalykų pradininkas. Mano kūriniams ir terminas sugalvotas puronizmas, – praslysta nuoskauda pašnekovo balse. – Daugybę dalykų matau giliau nei atrodo. Aš kaip dizaineris, sprendžiu esmę, o ne formą. Dabartiniai menininkai už nemažus pinigus kuria visokius performansus, tos „skulptūros“ po kelių dienų išnyksta. Mano darbai miestui nekainuoja nieko. Ar jie yra menas? Menas yra melas, bet teisesnis už tiesą. Kodėl Šiauliams prireikė „Lapės“? Gal kad pasidomėtų, kodėl Vilniui reikia vilko, kaip tai susiję su mūsų istorija“, – kalba provokuoti diskusiją mėgstantis dizaineris.

V. Puronas ant stalo paskleidžia pluoštą brėžinių. Viename iš jų skulptūra „Paukštis Feniksas“.

Nuo antikos laikų Feniksas siejamas su Saulės mitologija: jis kaskart atgimsta iš pelenų, kaip Šiauliai iš griuvėsių. Pasak V. Purono, nereikia užmiršti, kad 1634 m. pirmą lietuvišką pasaulietinio stiliaus eilėraštį lietuvių kalba parašė Petras Tarvainis, mūsų bažnyčios pašventinimo proga. Eilėraštis taip ir vadinosi – „Brangus paukštis Feniksas“. Gal mistinis sutapimas, bet Šiauliai save Saulės miestu tituluoja. Feniksas įprasmintų Šiaulių miesto, kultūros ir kalbos atgimimą.

Prisikėlimo aikštės apšvietimui dizaineris siūlė vienai studentei toptelėjusią žėrinčio grindinio idėją. Nuo Katedros bokšto matytume Šaulio žvaigždyną. Astrologinio Šaulio strėlė nukreipta į galaktikos centrą. Šaulys simbolizuotų miesto stiprybę, įprasmintų miesto vardą. „Tada kalbėtume apie miesto įvaizdį ir ambicijas, tokio vaizdo mums pavydėtų iš Miuncheno atvažiavę, – apibendrina dizaineris. – Bet pažiūrėsime, kokį receptą atveš dabartinės epochos miesto įvaizdžio kūrėjai. Mes gyvename ateičiai.“

Šiemet per „Šiaulių dienų“ šventę nevyriausybininkai dizainerį, kraštotyrininką Vilių Puroną įvardydami „širdžių garbės piliečiu“ apdovanojo „Šiaurės Lietuvos žvaigžde“ už visuomeninę veiklą, kilnią savanorystę, mecenavimą. Ceremonija įvyko Talkšos ežero pakrantėje prie V. Purono sukurtos ir miestui dovanotos „Geležinės lapės“.

Jotvingių kryžiaus riterių ordino riteris V. Puronas pristato „Geležinę knygą“.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

V. Puronas prie rekordinio dydžio „1 JAV cento“, kuriam mieste  neatsiranda vietos.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

A. Griškevičiaus skrydis. S. Kazlausko pieš., 2006 m.
V. Purono archyvo nuotr.

Skraidyklės brėžinys iš A. Griškevičiaus knygelės „Žemaičio garlėkis“, 1851 m.
V. Purono archyvo nuotr.

Paukščio Fenikso idėją pasiūlė V. Puronas.
V. Purono archyvo nuotr.

Miesto įvaizdžio akcentai, vertesni už Mikimauzus.
V. Purono archyvo nuotr.