Medis kaip žmogus. Auga, stiebiasi, savo šakomis siekia apglėbti, pridengti, suteikti pavėsį. Viską mato ir viską prisimena: rankų šilumą, žvilgsnį, žodžius. Šiaulių respublikinės ligoninės Psichiatrijos klinikos kieme kamienas prie kamieno glaudžiasi brandūs beržai, topoliai, eglės ir savo šnarėjimu pasakoja apie žmones, kurie juos sodino, kad ligoniai jaustų pavėsį, juos gydančių medikų rūpestį. Medžiai tebesaugo ir šios gydymo įstaigos įkūrėjo rankų prisilietimą.

Psichiatras Arvydas Šimkūnas jį pažinojusių žmonių prisimenamas su pagarba ir meile, o  keturiolika metų (1973–1987), kai jis vadovavo Šiaulių psichoneurologiniam dispanseriui, ligoninės darbuotojų vadinami aukso amžiumi.

Bendramokslių desantas Šiauliuose
Būrelis gydytojų psichiatrų, drauge studijavusių psichiatriją Kauno medicinos institute, atvyko dirbti psichiatrais į polikliniką. Netrukus duris atvėrė naujai pastatytas Šiaulių psichoneurologinis dispanseris, kuriame pradėjo darbo praktiką jauni gydytojai.  Dispanserio vadovu paskirtas gydytojas psichiatras A. Šimkūnas. Jauni gydytojai tryško meile gyvenimui ir darbui, mokėsi vieni iš kitų. Bandysime iš buvusių kolegų prisiminimų sudėlioti vieno iš psichiatrijos kūrėjų Šiauliuose, psichoterapijos pradininko paveikslą.

Pasitikėjo žmonėmis
Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro gydytoja psichiatrė Eugenija Nekrašienė Šiauliuose pradėjo dirbti atsidarius Psichoneurologiniam dispanseriui, 1973 metais: „Buvome trys gydytojai: vyriausias gydytojas Arvydas Šimkūnas ir du skyrių vedėjai. Geriausi prisiminimai liko. Tada buvo daug entuziazmo, geranoriškumo, visapusiško supratimo. Kartu su Arvydu mokėmės Kauno medicinos institute. Paskutiniais metais net vienoje grupėje. Internatūroje taip pat drauge. Jis šiek tiek vyresnis, po armijos. Inteligentiškas vyras, taktiškas, mandagus, labai tvarkingas. Kai atvykome į Šiaulius, jau žinojome, kad Arvydas bus vyriausiasis gydytojas. Nors jaunas, bet mokėjo ramiai išspręsti nesutarimus. Pamenu, visais atvejais jis nieko nesiūlė primygtinai. Leido rinktis. Tai rodo toleranciją, pagarbą žmogui.

Šiauliuose Arvydas pirmasis giliai  domėjosi psichoterapija ir pats psichoterapiškai veikdavo žmones, mokėjo suburti kolektyvą. Ramiai reaguodavo į nepasitenkinimą, išklausydavo ir bekalbant rasdavosi sprendimas. Buvo sukurta gera atmosfera. A. Šimkūnas ne humoristas, bet turėjo subtilų humoro jausmą, mokėjo nuimti įtampą. Jo dėka gavome pasitikėjimą savimi, dirbome be baimės, be įtampos. Mokėjo žmones pažinti, įvertinti, parodyti pasitikėjimą ir su kiekvienu individualiai kalbėtis. Pagarbius tarpusavio santykius suformavo.  Nebuvo didelės subordinacijos, nuoširdžiai dirbo visi. Retas vadovas šitaip moka.“

Gydytojos teigimu, A. Šimkūnas skatino naujoves, psichiatriją padarė viešesnę: „Iškišome iš rūsio galvas – žmonės mažiau bebijojo kreiptis pagalbos. Jis išlaisvino ir ligonius ir gydytojus. Ne prievarta, o savo pavyzdžiu, geru žodžiu ugdė pareigą, supratingumą. Pasitikėjimas skatino dirbti.“

Demokratiškas vadovas
Ona Keserauskaitė, Psichiatrijos skyriaus administratorė, tebedirba klinikoje nuo pačios pradžios. „Pirmieji kūrėme psichikos ligų gydymo įstaigą. Visi jauni, iki 30. Vyriausiasis gydytojas Arvydas Šimkūnas – pirmas vadovas demokratas. Šaunus. Energingas, kartu talkas darėm, sodinome medžius, tvarkėme aplinką, – pasakoja O. Keserauskaitė. – Medikų šventėse mūsų komanda geriausia būdavo. Vyr. gydytojas visur drauge su mumis, ir dviračiais kartu važiuodavome. Smagus buvo. Malonus žmogus: mėgo pašnekinti, išklausydavo kiekvieną, apie save papasakodavo. Neatsimenu, kad būtų ką nors apibaręs, „ant kilimėlio“ nekvietė. Visų šilti atsiliepimai. Nereikėjo eiti kaip pas viršininką, jei reikia drąsiai prieik, sakyk, reikalas bus sutvarkytas.“  

Medikei veteranei įsiminė humaniškas A. Šimkūno požiūris į ligonius. Ir ligoniai jį mėgę. A. Šimkūnas mylėjo savo darbą, mokėjo gerbti visus, kas šalia.

Jautėmės saugūs
Gydytoja psichiatrė Danguolė Akramienė prisimena: „Dar studijų metais pastebėjau: padorus, kolegiškas, vyras, turintis subtilų humoro jausmą. Jo komandoje buvo ramu ir saugu dirbti. Buvome jauni, gimdėme vaikus, turėjome įvairių rūpesčių, tačiau visada galėjome pasitarti, gauti emocinę paramą. Draugiški santykiai padėjo jaustis saugiai.“

Pasak D. Akramienės, A. Šimkūno darbo praktikoje labai svarbu humaniškas, pagarbus požiūris į pacientą, kad jam padėtų. Jis pirmasis Šiauliuose ir Šiaulių krašte taikė psichoterapiją, hipnozę. Kaip vadovas, skatino naujoves, pasirūpino, kad dispanseryje ligoniai gautų visas paslaugas. V. Kvaselis taikė akupunktūrą neurozėmis sergantiems. Ligoniams sudarytos sąlygos įvairius darbelius daryti. Dirbo odontologas, terapeutas, buvo fizioterapijos, rentgeno kabinetai.

Atsidavimas darbui – didžioji jo gyvenimo dalis
Medicinos psichologė-psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė Viktorija Vaišvilaitė su A. Šimkūnu susipažino Leningrade, specializacijos kursuose. Nustebino, kad įstaigos vadovą domina psichoterapija. Gaila, kad galimybės ribotos, o žinios jo buvo gilios. Darė viską, kad žmogui padėtų.

Kurį laiką A. Šimkūnas dirbo psichosomatinio profilio skyriuje, kuriam vadovavo V. Stulpinas. „Jis vyresnis, bet viduje tokio paaugliškumo turėjo, – sakė dr. V. Vaišvilaitė. – Jo humoro, autoironijos su niekuo nesumaišysi. Santykiai įdomūs susiklostė. Mokėmės vieni iš kitų. Jam viskas buvo įdomu, dalyvavo mokymuose su užsieniečiais. Dirbant su pacientais, stebino jo ramybė, kantrumas. Aš nebeištveriu, o jis neišmušamas iš vėžių. Pacientai jį mielai rinkdavosi. Nors progresavo liga, bet dirbo iki paskutinių dienų.“

Naujų psichoterapijos metodų pradininkas
Gydytojas psichiatras Petras Volkovas iki šiol tebedirba Psichiatrijos klinikoje. Studijavo vienoje grupėje su A. Šimkūnu. Jis pasakoja, kad Arvydas rašė tiriamuosius darbus studentų mokslinėje draugijoje. Dirbdamas kėlė kvalifikaciją Sankt Peterburge. rengė mokslinę disertaciją, tačiau liga mokslinę veiklą nutraukė. P. Volkovas pabrėžė, kad A. Šimkūnas vienas iš pirmųjų Lietuvoje ir tikrai pirmasis Šiauliuose pradėjo taikyti hipnozę pacientų gydymui, hipnotariumą dispanseryje įrengė. Psichoterapeutas buvo puikus ir žmogus nekonfliktiškas, bet vadovas reiklus, labai stipri asmenybė.

P. Volkovas su džiugesiu prisimena ir šventes, kuriose vadovas bendravo su visais kaip lygus, dalyvavo saviveiklos apžiūrose, žiemos ir vasaros sporto šventėse, varžybose.

Talentingas vadovas, psichoterapeutas ir… žvejys
Nusipelnęs sveikatos apsaugos darbuotojas, buvęs Priklausomybės ligų centro vadovas, gydytojas narkologas Elmantas Pranas Zevertas galėtų valandas pasakoti apie bendrai nuveiktus darbus, planus ir svajones.

„Bendravau su juo iki pat išėjimo Anapilin ir drąsiai galiu teigti, kad tokio vyriško, optimistiško, nesiskundžiančio sunkia liga žmogaus retai sutiksi. Mokėmės kartu KMI, vienu metu net tame pačiame fakultete, atvykome dirbti į Šiaulius 1972 metais. Arvydas paskirtas psichoneurologinio dispanserio vyr. gydytoju, užsiėmė jo statybomis ir dirbo psichoneurologu. Arvydo iniciatyva 1978 m. įkurtas 50 vietų narkologinis skyrius prie statybos tresto. Ligonius įtraukėme į darbo terapiją. Jie dirbo ir gydėsi. Skyrius plėtėsi kelis kartus perkeltas į kitas patalpas. Kartu susėdę svajojome, planavome įkurti narkologinį centrą. Pavyko1991 įkūrėme priklausomybių ligų centrą Daubos gatvėje. Įkūrėme pirmąjį priklausomybės ligomis sergančių klubą „Viltis“. Iš jo išaugo Anoniminių alkoholikų skyrius, kurių dabar jau keletas yra.

Galiu pasidžiaugti, kad Šimkūnas turėjo neeilinių vadovo sugebėjimų, tolerancijos kantrybės, patriotiškumo, rūpesčio ligoniais ir pareigos jausmo, daug įdėjo pastangų. Sutvarkė aplinką, mūsų sodinti medžiai tebežaliuoja, o jo pasodinta sidabrinė eglė po vyr. gydytojo kabineto langais jau praaugo net patį pastatą. Jis buvo surinkęs gerą komandą. Bet kuris darbuotojas galėjo drąsiai eiti į jo kabinetą ir problemos būdavo išspręstos.

Mūsų nereikėjo raginti, dalyvavome respublikinėse medikų šventėse, sporto varžybose, saviveikloje. Vyko žiemos ir vasaros spartakiados, įvairūs konkursai. suvažiuodavo medikai iš visos Lietuvos. Visų priekyje buvo vadas – vyr. gydytojas A. Šimkūnas. Motyvuodavo kitus, bet ir pats visur dalyvaudavo. Žaisdavo tinklinį, bėgdavo, traukdavo virvę. Vykdavo linksmos vakaronės. Medicinos mokyklos salėje būdavo parodos – medžioklės trofėjų, kulinarijos, rankdarbių. Nebuvo laiko liūdėti.

Mėgo A. Šimkūnas žuvauti. Ne kartą drauge žvejojome. Ne sykį esame stambių žuvų milžinų išmaudyti prie Virvytės ar kitur. Daug gražių prisiminimų išlikę.“

Nepaprasto intelekto pašnekovas
„Mūsų giminėje Arvydas – žmogus legenda,– sakė jo pusbrolis aktorius Almantas Šinkūnas. – Vyriausias iš pusbrolių ir daugiausiai pasiekęs. Buvau jaunas Nacionalinio, tada Akademinio, teatro aktorius. Atvykdavome į Šiaulius vasaros, pavasario gastrolių. Tai ne tik mane vieną, o visą trupę Arvydo šeima priimdavo. Su pagarba tada dar beveik vaikas žiūrėjau į ryškiausią giminės asmenį. O pasirodė – kad jis visai paprastas, šiltas, maloniai pabendraudavom. Paguldydavo mane kabinete, kur labai daug knygų, man buvo savotiškas sektinas pavyzdys. Ypatinga, kad nejausdavau jokio pamokymo, globėjiškumo. Bendravimo stilius kitoks nei buvo įprasta. Lygiaverčiai santykiai anais laikais – gana retas reiškinys.“

A. Šinkūnui įstrigo, kaip Arvydas aiškino pavardės kilmę, nors jų pavardės per klaidą vien raide skiriasi: „Šimkūnas – Šimo kūnas, reiškia Simono vaikai esame.“ Apie hipnozę įdomiai pasakojo. Jų buvę tik keli ekspertai, tyrinėjo, vienas kitą hipnotizuodami, savo genų pradžios ieškojo. Arvydas matęs protėvį didelėej menėje ant skobnių su kardu – kaip valdovą. „Keletas malonių valandų praleista, bet nepamirštama, – apibendrino savo pasakojimą aktorius A. Šinkūnas.

Dukra: ryškiausias mudviejų laikas grybaujant
Vaikystėje man atrodė, kad tėtis žino atsakymus į visus egzistuojančius klausimus ir viską moka (tik kasas prastai supina – greitai išsileidžia). Labai daug skaitė, mėgo kryžiažodžius, gerai žaidė šachmatais. Itin retai dainuodavo, bet jo tembras buvo gražus, pamenu, ypač mėgo Ūdrio ariją iš operos „Pilėnai“. Turėjo subtilų humoro jausmą. Nebuvo priklausomas nuo daiktų, tačiau stengdavosi pirkti tik kokybiškus, kad kuo ilgiau tarnautų, todėl labai juos saugojo ir prižiūrėjo.

Man tėtis buvo labai geras, teisingas, bet ir griežtas. Kai nuvildavau, dažnai net nieko nesakydavo, užtekdavo žvilgsnio. Tokio stengdavausi ateityje išvengti. Pasitikėjimą, palaikymą visada jaučiau, o ir pagyrų negailėdavo.

Kalbėdavomės kasdien, bent telefonu. Visada klausdavau patarimo, visada taip pat atsakydavo: „Na, o kaip Tu galvoji?“, tada išklausydavo ir leisdavo nuspręsti pačiai. Tą supratau tik gerokai vėliau, ilgą laiką atrodė, kad pataria.

Tėčiui išėjus, mama leido perskaityti krūvelę ilgai saugotų laiškų, kuriuos tėtis mamai rašė iš stažuočių Maskvoje ir Minske, dar man negimus. Jo žodžiai, jo frazės, jo stilius skaitant skambėjo taip gyvai, bet tuo pačiu išvydau tėtį ir tokį, kokio nepažinau, koks jis buvo su mylima moterimi. Jautrus.

Prisiminimų su tėčiu – labai daug, bet pats ryškiausias man tik mudviejų laikas grybaujant. Pamenu, ir kaip skarelę aprišdavo, ragą ant kaklo pakabindavo, kad pasiklydusi galėčiau ženklą duoti, kompasą nustatydavo, ir kaip per griovį pernešdavo, kaip grybų rūšis išmokė pažinti ir gamtą stebėti. Iki šiol taip saugau šiuos prisiminimus, kad visai nebeinu grybauti, noriu, kad liktų kažkas mano atmintyje tik mudviejų.

Pagerbtas atminimas
Šių metų sausį Arvydui Šimkūnui būtų suėję 70, o gruodį minime dešimtąsias jo netekties metines. Pernai jo įkurta RŠL Psichiatrijos klinika (Psichoneurologinis dispanseris) šventė veiklos 45-metį.  Per šitiek metų keitėsi gydymo metodai, pasikeitė ir pati gydymo įstaiga, tačiau jos įkūrėjo A. Šimkūno ir ilgamečio vadovo Eugenijaus Mikalajūno atmintį saugo skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos sukurti bareljefai.

Laimutė Onutė Mikelevičienė, vyresnioji slaugos administratorė, prisiminė, kad iškilių asmenybių atminimo įamžinimas bendruomenės nariams buvo pagarbos, troškimo išsaugoti ryšius   materializavimas: „Norėjosi, kad tie žmonės išliktų šalia. Dešimtimis nuotraukų siuntėme iš kasdienybės akimirkų ir renginių. Kai skulptorius V. Tallat-Kelpša atvyko su minkštaisiais bareljefais, mes turėjome pakoreguoti: gal antakis ne taip, gal lūpų linija kitokia. Ypatingas jausmas prie to prisiliesti. Pagarba skulptoriui, kuris atidžiai klausimus uždavinėjo, į kiekvieną pastebėjimą įsiklausė. Tie bareljefai – kaip gyvi. Kas rytą įeidami pasisveikinam.“

Gydytojai A. Šimkūnas ir V. Stulpinas su buvusio psichoterapijos skyriaus darbuotojomis
Asmeninio archyvo nuotr.