Lietuvos visuomenė sparčiai sensta. Jau 2050 m. kas antras Lietuvos gyventojas bus „sidabrinės“ ekonomikos dalyvis. Tai reiškia, kad teks susidurti su didelėmis socialinės ir sveikatos apsaugos politikos problemomis.

Nebebus kam dirbti
Vyriausybės strateginės analizės centro Vyresniosios politikos analitikės Indrės Pusevaitės teigimu, jeigu 1990 m. kas trečias Lietuvos gyventojas buvo jaunesnis negu 33 metų, tai jau po trisdešimties metų kas antras lietuvis bus vyresnis negu 50 metų.

Jeigu dabar šimtui darbingo amžiaus gyventojų apytiksliai tenka trisdešimt pensinio amžiaus gyventojų, tai jau po trisdešimties metų šis skaičius išaugs iki penkiasdešimt šešių ir tai reiškia, kad dešimčiai darbingo amžiaus gyventojų teks beveik šeši pensinio amžiaus gyventojai.

„Šį senėjimo procesą Lietuvoje labai didele dalimi nulėmė ankstesni laikotarpiai, kai stebėta aukšta jauniausių, paprastai daugiausiai vaikų susilaukiančių gyventojų dalies emigracija į užsienį, tačiau dėl mažėjančio gimstamumo ir augančios gyvenimo trukmės visuomenių senėjimas pastebimas visose išsivysčiusiose valstybėse ir artimiausiu metu šitos tendencijos pasikeitimo laukti nereikėtų, jam reikėtų tiesiog ruoštis“, – vykusioje nuotolinėje spaudos konferencijoje kalbėjo I. Pusevaitė.

Anot jos, nors bendrai gyvenimo trukmė Lietuvoje ilgėja, tačiau sveiko gyvenimo trukmė – ne. Europos mastu pastebima kiek kitokia tendencija: ilgėjant gyvenimo trukmei, lygiagrečiai auga ir gyvenimo, kurį žmonės nugyveno nevaržomi ligų, dalis. Lietuvoje tuo tarpu ši dalis per pastaruosius porą metų sumažėjo. Jeigu šiuo metu vidutiniškai gyvename septyniasdešimt šešerius metus, tai iš jų net penkiasdešimt aštuonerius metus praleidžiame varžomi ligų, tuo tarpu Europos Sąjungos mastu sveiko gyvenimo trukmė siekia beveik šešiasdešimt ketverius metus.

Skuba save nuvertinti  
Kitas prastą mūsų sveikatos būklę iliustruojantis rodiklis yra subjektyvus žmonių savo sveikatos vertinimas. Analitikės teigimu, Lietuvoje būdami penkiasdešimties-šešiasdešimt ketverių metų savo sveikatą gerai vertina tik trečdalis gyventojų. Jeigu žiūrėtumėme tarp šešiasdešimt penkerių metų ir dar vyresnių, tokių dalis yra tik aštuoni proc. Europos mastu šis rodiklis yra aukštesnis bent penkis kartus.

„Gyvenimo trukmės skirtumą Lietuvoje ir kitose ES valstybėse lemia daugybė aplinkybių: bendra gyvenimo, darbo sąlygų kokybė, tačiau manome, kad svarbus problemos dėmuo taip pat yra mažas naudojimasis prevencine medicina. Prevencinės medicinos programos pasieka apie nuo keturiasdešimt penkių iki šešiasdešimties proc. tikslinių savo auditorijų“, – išskyrė I. Pusevaitė.

Kita probleminė sritis – vyresnių gyventojų motyvacija mokytis ir įgyti darbo rinkoje aktualius įgūdžius. Jeigu trisdešimties-keturiasdešimt devynerių metų grupėje per pastaruosius metus mokėsi septyniasdešimt proc. gyventojų, tai vyresnių penkiasdešimties-penkiasdešimt devynerių metų grupėje – jau tik penkiasdešimt proc. ir toliau su amžiumi šis skaičius tik dar labiau mažėja. „Manome, kad tai yra ypač rimta problema, nes galimybės ilgai išlikti visaverčiais darbo rinkos dalyviais yra kaip tik tose profesijose, ekonomikos sektoriuose, kurie yra labai imlūs žinioms, reikalauja aukštos kvalifikacijos ir nuolatinio jos tobulinimo“, – akcentavo analitikė.

Tai kodėl vyresnio amžiaus žmonės nesimoko? Galbūt taip yra, nes penkiasdešimties ir vyresni asmenys prasčiau vertina savo kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbos mokėjimo, bendro gebėjimo mokytis kompetencijas. Be to, vyresnio amžiaus gyventojai kaip nesimokymo priežastį dažniausiai nurodo savo amžių. Kitaip tariant, galvoja, kad jiems mokytis jau yra per vėlu.

Kita nesimokymo priežastis yra finansiniai suvaržymai. Tai reiškia, kad didelė dalis gyventojų tiesiog neturi iš ko susimokėti už studijas ar kursus. Taip pat egzistuoja pasiūlos apribojimai, dažnai gyventojai neranda aktualių programų pakankamai nedideliu atstumu.

Dar viena aktuali problema, kad vyresni gyventojai yra daug mažiau skatinami mokytis iš išorės. Tai yra per pastaruosius metus pasiūlymų mokytis iš darbdavio ar kito šaltinio sulaukė tik 1 iš 10 vyresnio amžiaus gyventojų, tuo tarpu tarp jaunesnių ši dalis yra bent jau dvigubai didesnė.

Pokyčiai nieko gero nežada
Nepaisant įvardytų sveikatos ir kompetencijų apribojimų, istoriškai užimtumas vyresnio amžiaus grupėje augo ir tai, anot specialistės, galima sieti su pensinio amžiaus vėlinimu ir tokiomis aplinkybėmis, kurios neleidžia žmonėms nedirbti. Tai yra gan kuklios socialinės garantijos, pensijos ir santaupos.

„Bendrai matome, kad šešiasdešimt penkerių-šešiasdešimt devynerių metų amžiaus grupėje dirbančiųjų dalis Lietuvoje yra santykinai aukšta. Dirbti pasilieka net ketvirtadalis gyventojų, tačiau paraleliai egzistuoja probleminė grupė žmonių, kuri iš darbo rinkos pasitraukia dar gerokai prieš pensiją. Statistiškai užimtas sparčiai mažėti pradeda jau nuo penkiasdešimt penkerių metų amžiaus. Iš dalies tai lemia pačių gyventojų apsisprendimas nedirbti dėl nepalankių ar nepatrauklių darbo sąlygų ar sveikatos ir kompetencijų stoka“, – kalbėjo I. Pusevaitė.

Net jeigu jie pasilieka dirbti, matyti, kad vyresnių gyventojų atlyginimai dar iki pensijos likus dešimtmečiui jau pradeda mažėti ir tuomet po pensinio amžiaus atlyginimai krenta labai greitai, maždaug penktadaliu kas metus. Tai iš dalies galima sieti su savanorišku darbo krūvio mažinimu, perėjimu dirbti į tuos sektorius, kuriuose atlyginimai apskritai yra mažesni. Kita vertus, iš kitų tyrimų žinoma, kad čia gali būti ir diskriminacinis aspektas.

„Atlikę analizę matome, kad šiuo metu valstybė neturi horizontalios, per įvairias viešosios politikos sritis integruotos programos, kuri leistų susidoroti su artėjančiais iššūkiais ir pasinaudoti galimybėmis. Įvairių priemonių yra, tačiau jos visos išskaidytos į labai įvairaus lygmens, svarbos ir trukmės programas, taip pat išskaidytas ir finansavimas. Mes manome, kad mūsų, kaip valstybės, labai didelis interesas būtų pasirengti tokią strategiją ir ją įgyvendinti“, – išeitį pateikė analitikė.

Lietuvos Socialinių tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Daiva Skučienė antrino, kad nors visuomenės senėjimas dažnai traktuojamas neigiamai, tačiau vyresnių žmonių išsilavinimas ir patirtis gali būti sėkmingai panaudojama tęsiant karjerą.

„Priešingai įsitikinimui, kad vyresni darbuotojai nėra tokie našūs ir imlūs naujovėms, tyrimai rodo, kad su amžiumi kaip tik didėja mąstymo greitis, greičiau identifikuojami ryšiai ir sprendžiamos problemos. Pensinį amžių pasiekęs asmuo dėl tolesnio darbo apsisprendžia įvertinęs savo sveikatą, ar yra reikalingas darbovietėje, dėl pajamų ar tiesiog lieka, kol neatleis. Finansinė pusė yra labai svarbi, nes taupyti neleidžia ribotos pajamos, o skurdo lygis Lietuvos šešiasdešimt penkerių metų ir vyresnių žmonių grupėje Lietuvoje yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje“, – teigė D. Skučienė.
Todėl, anot jos, pensijų sistema reikalinga kaip ekonominio saugumo garantija senatvėje.

Teks ieškoti antro šaltinio
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Tadas Gudaitis atkreipė dėmesį, kad „sidabrinės“ ekonomikos neišvengiamumas verčia kelti klausimą dėl finansinio apsirūpinimo pasiekus pensinį amžių: kiek saugumo galės suteikti valstybė, kiek darbdaviai ir kiek prie to reikia prisidėti asmeniškai.

„Lietuvoje pradeda formuotis vyresnio ir darbingo amžiaus gyventojų disbalansas. Jis apie 2050 metus pablogės dukart. Tuomet dešimčiai darbingo amžiaus gyventojų teks šeši vyresnio amžiaus žmonės. Esame šalis, kuri ES pensijoms skiriame vieną mažiausių bendrojo vidaus produkto (BVP) dalių, maždaug kas ketvirtas senjoras susiduria su skurdo grėsme. Pagal pastarąjį rodiklį esame silpniausių ES šalių trejetuke. Todėl svarbu, kad gyventojai užsitikrintų pajamas pensijai iš kelių šaltinių ir išnaudotų galimybes per visą darbinę karjerą periodiškai atsidėti lėšas savo pensijai, pasinaudojant ir valstybės paskatomis,“ – sakė T. Gudaitis.

Pasak LIPFA vadovo, turime suvokti, kad  atsakomybę dėl savo darbuotojų pensijos turi prisiimti ir darbdaviai. Kol kas svaresnio jų indėlio Lietuvoje pasigendama, lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis. Ignoruojant akivaizdžius demografinius pokyčius ir nesiimant priemonių, laukia tikrai dideli visuomenės senėjimo keliami iššūkiai ir valstybės mastu, ir asmeniškai.

„Sodros“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje senatvės pensijos mokamos 613,3 tūkst. gyventojų. Rugsėjo pabaigoje iš jų dar dirbo 69,9 tūkst. senjorų. Papildomam savarankiškam pensijų kaupimui skirtoje II pakopoje Lietuvoje dalyvauja 1,3 mln. gyventojų, o jų bendras turtas jau pasiekė 4 mlrd. eurų.

„Tai jau yra gera pradžia, todėl dabar svarbu nesustoti ir suprasti, kad turime kaupti daugiau ir savo pensiją užsitikrinti ne vien iš „Sodros“, bet ir kitų šaltinių, be to, stengtis tai įgyvendinti periodiškai bei nuolat“, – kalbėjo T. Gudaitis.

Dešimčiai darbingo amžiaus gyventojų teks beveik šeši pensinio amžiaus gyventojai.
Autorės nuotr.