„Kiekviena diena lyg maratonas: vis bėgam ir bėgam. Reikia skubėti… Reikia griebti rieškučiomis, kol galime… Kada paskutinį kartą žiūrėjote į dangų pro siūbuojančias smilgas? Jos mums kužda didelę išmintį. Įsiklausykime, išgirskime ir vėl pasaulį patirkim...“ Stabtelti, suklusti, lėtai įsiskaityti į knygoje pateiktus tekstukus ir pamąstyti, iš naujo su savimi susipažinti kviečia psichologės-psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės-Šličienės knyga „39 dovanos“. Labai gali būti, kad pajusite padovanoję sau  gražių atradimų.

Pirmoji knyga –  pažinčiai su savimi
Kuršėnus rugsėjo vidury pasiekė džiugi žinia. Pasirodė kuršėniškės psichologės-psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės-Šličienės parengta knyga „39 dovanos“. Knygos viršelio ir puikių iliustracijų autorė – Kuršėnų meno mokyklos dailės specialybės absolventė Rasa Griciūtė, mokytojų Dalios Jokubauskienės ir Indiros Zebčiukienės mokinė, pasirinkusi šį projektą kaip baigiamąjį diplominį darbą. Tekstus koregavo Raimonda Rumbinaitė, maketavo Sigita Dobiliauskaitė.

D. Grakauskaitė-Šličienė yra profesionali psichologė-psichoterapeutė. Apmąstydama savąją psichologinės pagalbos patirtį ji ne kartą įsitikino, kad literatūros kūrinys gali paveikti skaitytojo jausmus ir daug pasakyti apie jį patį. Dalyvavimas biblioterapijos mokymuose sustiprino supratimą, kaip padėti žmogui ieškoti  savosios ir kūrinyje gyvenančio žmogaus patirties panašumų, kaip įsiklausyti į savo sielą.

Klaipėdos universiteto docentė, edukologijos mokslų daktarė, Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė teigia, kad ši knyga  yra parašyta vadovaujantis biblioterapijos principais, moko skaityti lėtai, užduotimis nukreipia dėmesį į skaitančiojo gyvenimą, į vidinį pasaulį. Ji skirta jauniems žmonėms, siekiantiems save geriau pažinti ir vystyti kūrybinius literatūrinius gebėjimus. Knyga gali būti įdomi psichologui, pedagogui, bibliotekininkui, norinčiam savo veiklą praturtinti biblioterapijos metodais.

Apie savo darbą skaitytojams pasakoja pačios autorės. Sužaisime pavadinimo skaičiais – 39.

Rasa: „Skaityti tekstus, bandyti jų prasmę atkurti piešinyje – dovana“
Penkiolikmetei Rasai Griciūtei – tai pirmas toks iššūkis: jai patikėta iliustruoti knygą ir tenka duoti pirmąjį interviu spaudai. Taigi 3 klausimai jaunajai dailininkei.

– Žaismingos švelniai plazdenančios iliustracijos sudomina ir  pakelia nuotaiką. Kuriant jas turbūt neišvengiamai teko perskaityti tekstus, bendrauti su jų autore. Kaip sekėsi?
– Piešiu nuo pat mažumės, Meno mokykloje mokiausi 7 metus. Esu išbandžiusi daug įvairių piešimo technikų, bet mėgstamiausia  – akvarelė. Žavėjausi Sigutės Ach iliustracijomis. Patiko šios dailininkės piešinių lengvumas, skaidrumas, spalvų tarpusavio suliejimas.

Slapta svajonė išsipildė netikėtai. Kai pradėjome ruoštis baigiamiesiems darbams, mokytojai pasiūlė iliustruoti knygą, nes pagalvojo, kad mano piešimo stilius tinka. Su psichologe Donata nebuvau pažįstama, tačiau bendraudamos  pajutome viena kitai malonius jausmus.

Tekstai labai prasmingi, verčia susimąstyti, įsigilinti. Išmokau perskaičiusi atsirinkti, ką galima pavaizduoti. Norėjau padėti skaitytojui mintį atskleisti ir kad būtų malonu. Padariau 30 iliustracijų, viršelį ir knygos nugarėlę. Knygą skaitys žmonės, kurie norės užsiimti dvasios tobulinimo praktikomis, todėl iliustracijos negali būti sunkios, perkrautos. Tarsi bakstelėjimas, lengvai, neįpareigojančiai.

Man pačiai tas darbas – kaip įdomios teksto suvokimo pratybos.

– Sulaukus penkiolikos iliustruoti  knygą, kurią skaitys ir bendraamžiai ir vyresni. Tai daug ar mažai?
– Skaityti tekstus, bandyti jų prasmę atkurti piešinyje, man buvo savita dovana. Knygą skaitantis gaus psichologės Donatos ir mano dovaną, o visas kūrinys yra dovana mano mokyklai ir ugdžiusiems mokytojams. Drauge tai yra dovana tėveliams, kurie džiaugiasi mano sėkme.

Mokyklai taip pat dovanojau išdidintą iliustraciją „Ne“. Tai dalelė ir mano augimo, nes ne kartą esu pajutusi, kad sakyti „ne“ yra sunku, bet šito mokytis būtina.  

Meno mokyklos baigimas ir knygos iliustravimas – tai didelis pasiekimas. Esu labai dėkinga psichologei Donatai ir mokytojai Indirai už pasitikėjimą.  

– Kokią įsivaizduoji savo ateitį?
– Tikslios profesijos nesu pasirinkusi, bet nuo meno nutolti neketinu. Manau, kad atsiras galimybių gyvenime  panaudoti tai, ko išmokau. Norėčiau kūrybiško darbo. O ši patirtis labai įdomi.

Donata: „Noras paliesti jautriausias žmogaus sielos stygas“
D. Grakauskaitės-Šličienės patarimų, psichologinių įžvalgų, nuoširdžių padrąsinimų dažnai perskaitome mūsų laikraštyje, socialiniuose tinkluose. Žinojome, kad brandinama knyga, bet kad ji  tokia koncentruota ir šilta, maloniai nustebino. Prasmingi tekstai, įdomios užduotys, subtili pagalba joms įveikti. Jauti autorės pasitikėjimą skaitytoju ir troškimą kilstelti laipteliu aukštyn su pojūčiu – aš galiu.

Pagal žaidimo taisykles 9 klausimai knygos autorei Donatai.

–  Kada nusprendėte tapti psichologe?
– Mokyklos laikais būdavo visokių minčių. Lūžis įvyko, kai Kuršėnų jaunimo centre buvo kuriama Jaunimo pagalbos linija. Mokymus vedė psichologijos, psichiatrijos korifėjai, tokie kaip R. Udrienė, dr. V. Vaišvilaitė. Labai sudomino kursai, savanoriavimo patirtis nulėmė pasirinkimą.  Nesigailėjau nė minutės. Gerai, kad ir dabar skatinama savanorystė.  12 klasėje sunku be to apsispręsti. Būtina save išbandyti.

– Psichologas yra išklausantis ar patariantis žmogus?
– Paprastai žmonės ateina  patarimo, bet iš tikrųjų jiems reikia išklausymo ir atjautos. Patarimų daug vieni kitiems dalija draugės, kaimynai, giminės.

Psichologas ne tas žmogus, kuris pasakytų, ar skirtis su žmona. Negaliu ir konsultuoti artimo žmogaus, nes nebūsi objektyvus. Artimajam tik draugišką emocinę paramą galiu suteikti,  rekomenduoti kitą specialistą.

– Kuo skiriasi psichologas ir psichoterapeutas?
– Psichoterapeutas žinių lygiu skiriasi. Psichologas paviršinius, labiau  diagnostikos dalykus aptaria,  Psichoterapeutas sprendžia  gilumines problemas.  Didžioji mano darbo dalis su suaugusiais, neplanavau su vaikais dirbti. Pradžia buvo  priklausomybių centre. Kai pradėjau poliklinikoje – nori nenori su bendruomene ryšiai užsimezga. O globos namuose dauguma mano pacientų – vaikai. Taigi  per viduriuką dabar – ir su vaikais dirbu, ir suaugusius konsultuoju.

Jei gyvenimas suskaldytas, po kelių seansų susijungia, į  vientisą dėlionę išsidėlioja. Stebėdama žmonių akis ir jausmus, nuolat ieškau, kas ypač jautriai paveikia, padeda pačiam atrasti, kur jo dabartinė detalė yra šiuo metu.

– Kaip ir kada jūsų kelyje atsirado biblioterapija?
– Pati kasdien skaitau gana daug. Kuo blogiau, tuo daugiau skaitau. Skaitymas padeda atsigauti, susidėlioti savo mintis. Skaitymo poveikiu susidomėjau  dar studentavimo laikais.

Keistoka mokymosi sistema buvo universitete: per vieną dieną gali 3 ar net 6 egzaminus išlaikyti, o po to visą mėnesį – atostogos. Reikėjo rasti būdų sau, kaip pasiruošti egzaminui per 1 naktį. Atradau, kad po 45 min. įtempto mokymosi galiu atsijungti skaitydama patinkančią knygą 15 min. Aiškų rezultatą pamačiau.  Per tas 15 min. laisvo skaitymo pasikrauni energijos, pailsi.

Tuomet biblioterapijos termino nebuvo, domėjausi skaitymo, rašymo terapija.  Kasdienybė sukosi, o kelio ženklai vis dažniau nukreipdavo į biblioterapijos pasaulį.  

Oficialiai pirmasis žingsnis biblioterapijos  keliu buvo 2007 metų žiemą, kai teko galimybė sudalyvauti mokymuose, kuriuose jaučiausi gavus įrankį pasiekti skaudančią žmogaus širdį.  

– Jūsų knygoje trumpi įvairių autorių, skirtingo laikmečio  kūriniai. Kaip juos atsirenkate?
– Mėgstančiam skaityti, besidominčiam galiu rekomenduoti, ką paskaityti. Bet knygai reikia daug laiko. Kažkada teko girdėti pasakojimą, kad kūdikėlio siela keletą metų sklando šalia savo būsimų tėvų. Jiems apie save pasakoja tėvų sapnuose. Taip nutiko ir su šia knyga.

Idėja apie knygą sklandė jau keletą metų. Kartais sapnuodavau, kartais svajodavau... Kasdieniniame darbe vis dažniau mačiau, kaip žmonės desperatiškai ieško savipagalbos būdų, kaip noras pažinti save suskaldo kompleksų ir surambėjusių žaizdų uolas. Mačiau eilėraščio, patarlės, pasakojimo daromą poveikį sveikimo procese. Kaupėsi žinios, kūriniai.  Didėjantis kūrinių aplankas su priekaištu primindavo apie savo norą paliesti jautriausias žmogaus sielos stygas... Ir vieną dieną  atėjo ta mintis, kad jau laikas. Jau laikas mėlynam segtuvui pasiekti kiekvieno, norinčio pažinti save, rankas, gydyti jautriausias sielos žaizdas, padėti kiekvienam eiti savo autentiškumo keliu.

Į knygą sugulė užsiėmimuose išbandyti trumpi kūriniai – eilėraštis, pasakėčia, patarlė ar pasaka – kondensuotas minčių užtaisas, tinkamas visokiam žmogui.

Maži vaikai dar nepajėgūs būtų savarankiškai užduočių atlikti. Nuo paauglystės amžiaus  –  visiems tinka. Ją galima skaityti dvejopai. Galima kaip burtus atsiversti puslapį, kuris pats pasakys, kuriuo keliu jums eiti. Galima ir nuosekliai skaityti kas savaitę po vieną skyrelį. Įsigilinus, apmąsčius tai bus psichoterapija.

– O gal jau mintyse rezgasi antra knyga?
–  Mintis bręsta apie romaną, bet dar nedrąsu. Žinau, ką rašyti, bet atvėrus kompiuterį galvoje atsiranda tuštuma – dar ne laikas. Galvoju apie panašią knygelę vaikams.

– Kaip atradote Rasą, žavių iliustracijų autorę?
– Norite tikėkite, norite ne – bet kartais viskas susiklosto taip, kad kitaip ir būti negali. Ieškojau  knygos viršelio. Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų kažkas šilto, jaukaus.

Prisiminiau Sigitos Ach iliustracijas, norėjosi ko nors panašaus. Mano vaikai mokosi Kuršėnų meno mokykloje, tad kilo mintis kreiptis į ją. Džiaugiuosi, kad direktorius Ramūnas Snarskis ir mokytojai iškart sutiko padėti. Kai Rasos piešinius pamačiau – o, tai buvo nuostabu. Įvyko tai, kas turėjo įvykti. Nuostabus vaikas. Kai labai reikia, atsiranda žmogus, kurio laukei.

–  Pandemija pakišo koją knygos pristatymui. Tai, ko gero, liūdina?
– Liūdžiu, nes buvo surengiama graži šventė, gaila, kad atidėta. Labai dėkinga jos organizatoriams Eimantui Aušbikavičiui,  Raimondai Rumbinaitei, kuri ir mano tekstus redagavo. Bet pristatymo šventė  būtinai įvyks, kai infekcijos pavojus atslūgs.

– Knygoje 39 trumpi tekstai su įvairiomis užduotimis. Vis dėlto pavadinimas, iš pažiūros toks paprastas, įtariu, kažką slepia?
– Oi, čia ilga istorija. 39 – tai mano metai. Dovana – mano vardas Donata reiškia Dievo dovana.

Tad šioji knyga  – per 39 metus sukauptos vidines dovanos,  kurias aš dovanoju savo skaitytojams.

D. Grakauskaitė-Šličienė: ,,Svarbu ieškoti atsakymų į paprasčiausius klausimus. Klausimai žadina vidines dvasines galias.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

R. Griciūtė: „Man šis darbas didelė, brangi dovana.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Knyga.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

R. Griciūtė pristato savo darbus Kuršėnų meno mokykloje.
Ramūno SNARSKIO nuotr.