Sofijos Jankauskienės, gimusios 1920 metų sausio 23 dieną, senole nepavadinsi. Daili, žvitri moteris pasitinka svečius savo 100-ojo gimtadienio rytą. Saulė žaidžia langų stikluose, o šimtametė žvaliai sukinėjasi spragsint fotoaparatams, energingai spaudžia ranką atvykėliams, dalijasi savo patirtimis.

Pralingavo tas gyvenimas, žiūriu – jau senatvė
S. Jankauskienės vaikystė prabėgo Ignalinos rajone, vaizdingoje Mielagėnų apylinkėje, Dubiškės kaime, labai gražiame vienkiemyje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 40 ha žemės, augino 9 vaikus: 6 dukras ir 3 sūnus.

„Tėvams ūkyje reikėjo padėti, visokius darbus dirbau, karves ganiau, – pasakoja moteris. – Paskui mokymosi laikas, studijos, savarankiškas gyvenimas. Jaunystė – žinoma, gražus metas, vėliau juoko mažai buvo, rimtų įvykių daugiau. Kai meilės prasidėjo, duktė atsirado. Žiūri, kaip išsilaikyti. Visokių sunkumų buvo, bet gerai išėjo.“

Dukra Gražina Cikanavičienė, pas kurią jau penkerius metus gyvena, papildo, kad tėvų meilės istorija labai graži. Susipažino Eržvilke, tėtis  dirbęs mokytoju, dalyvavęs rezistencinėje veikloje, sovietų 10 metų ištremtas į Sibirą. Mama jo grįžtančio sulaukė, tada susituokė. „Esu vėlyvas vaikas, mama mane pagimdė 36 metų būdama, – sako dukra. – Gyvenome Raudonėje, paskui – Jonavoje. Tėtis – irgi ilgaamžis, Sibirą ištvėrė, 91 metų sulaukė.“

Sofijos tėvai taip pat tremties neišvengė, buvo išbuožinti. Ji bandė parsigabenti artimuosius iš Sibiro, bet prisiglausti nebuvo kur, sodyboje apgyvendinti svetimi, o dar „geri“ kaimynai pasistengė – teko jiems atgal į Sibirą sugrįžti. Tėvas ir brolis mirė tremtyje. Kitas brolis partizanavo, susisprogdino bunkeryje. Vienas iš brolių dar visai jaunas žuvo medžioklėje. Taip susiklostė, kad visi broliai ir tėvas anksti Anapilin iškeliavo.

S. Jankauskienė 40 metų Jonavoje dirbo odontologe. „Tarnyba yra svarbus dalykas. Ne tik dėl to, kad uždirbtum. Save kasdien priverti ką nors sužinoti, kad galėtum gerų dalykų padaryti. Kol dirbi, gyveni“, – svarsto moteris. Vyrui mirus ji kelerius metus slaugė aklą, vėžiu sergančią savo seserį, šiai labai susilpnėjus apsigyveno abi Šiauliuose pas Gražiną. Sesuo po pusmečio mirė. 

„Gyvenimas ilgas. Pirma rūpesčiai savo gyvenimą pastatyti, paskui kiti rūpesčiai, bet buvo – praėjo. Anksčiau buvo vyras, o kai likau viena, Gražina kamuojasi su manimi, – porina šimtametė. – Diena tokia, diena kitokia, pralingavo tas gyvenimas, žiūriu – jau senatvė. Laimė, kad dukra tokia gera. Ji turi tarnybą, butą, ir aš pas ją glaudžiuosi. Išveda mane pasivaikščioti, kad neužsisėdėčiau.“

Jei dirbi – turi gyvenimą
Šimtametė moteris sveikata nesiskundžia, dantys sveiki, ligoninėje tik prieš kelerius metus pabuvojo. Gal kiek lengviau, kad namie – net du gydytojai, dėl smulkmenų nereikia kitų medikų ieškoti.  

„Valgau viską, apetitą gerą turiu. Tik mėsos nebenoriu – šonai pučiasi ir galva svaigsta nuo jos“, – sako moteris. Ji mėgsta miltinius ir bulvinius patiekalus, pieną. Alkoholio niekada, net per šventes neparagauja. Dukra Gražina sako, kad mama valgiui neišranki, pusryčiams dažniausiai sumuštinį su sūriu suvalgo, pietums – varškėčių ar pan. Mama kantri, nekaprizinga, daug priežiūros nereikalauja, pati apsirengia, nusiprausia.

Televizorių šimtametė žiūri retai, patinka tik viena laida – „Duokim garo“. Užtat knygos yra jos hobis. Neseniai perskaitė A. Zurbos „Aušrų migla“. A. Čekuolio beveik visas knygas skaitė, nes įdomu, nori daug sužinoti. Apie mamos smalsumą dukra pateikia keistoką pavyzdį: prieš 9 metus mama sakiusi, kad negali numirti, kol Šveicarijoje nebaigtas statyti dalelių greitintuvas. Labai rūpi sužinoti, kaip jos skaidysis, kokią energiją skleis.  

Knygose S. Jankauskienei įdomu, kaip rašytojas išves mintį, kaip nukreips veikėją į gera. Gero darymas užima laiko ir pastangų. Jei ką gero padaro žmogus – ne tuščiai gyvena. Ji įsitikinusi – tik per darbą žmogus gauna gerus vaisius, neįkrenta niekas iš dangaus. Kaip pats pajėgia, pats susitvarko.

„Skaitydama pati save noriu priversti siekti. Apsnūdimas, neveiklumas žmogaus gyvenimą sugadina. Laiminga senatvė, nes blogoms mintims galvoje vietos nelieka“, – tokia S. Jankauskienės  filosofija.

Nors apie svajones paklausta šimtametė tik nusijuokia, bet dukra pasakoja, kad mamai viskas įdomu. S. Jankauskienė turi du anūkus ir 2 proanūkius. Vyresnysis su šeima gyvena JAV, jaunėlis su žmona kanadiete apsistojo Vilniuje. Pasak dukros, būdama 85 mama gavo dovanų kelialapį ir su anūku skrido į į Gran Kanariją. Prieš kelionę jos drausti niekas nenorėjo, sakė, kad tokie seni neskraido. O S. Jankauskienė kelione susižavėjo, jai labai patiko vienai po kurortą vaikščioti, su vietiniais vokiškai pasikalbėdavo.  

Prieš porą metų S. Jankauskienė dar į apžvalgos bokštus įlipdavo, pernai su dukra Latvijoje, Nidoje lankėsi. „Energinga, žvali, nereikli. Smagu su ja, – sako dukra, mamos geriausia drauge vadinama. – Kasdien išeiname pasivaikščioti, bent po kilometrą pamažu nužingsniuojame.“

Savivaldybės atstovų pasveikinta, jubiliejine juosta apjuosta, šimtametė linkėjo šiauliečiams:

„Linkiu, kad visi turėtų tarnybas geras, uždirbtų, kad galėtų lengvai ir darniai savo šeimose gyventi. Darbas yra pagrindas. Jei dirbi, turi gyvenimą. Jei ne, susimaišo viskas, blogai būna. Jei valdiško darbo neturi, pats prisigalvok. Jei laisvas, eik pasivaikščioti. Sėdėti nereikia. Iš to sėdėjimo negerų minčių prisikaupia. “

Šiauliuose, sausio 6 dienos duomenimis, gyvena 15 asmenų, sulaukusių šimto ir daugiau metų. Iš jų tik 2 vyrai: Romanas Leščinskas ir Petras Gedminas. Seniausios dvi šiaulietės yra gimusios 1916 metais.

S. Jankauskienė: „Laiminga senatvė, nes blogoms mintims galvoje vietos nelieka.“
Autorės nuotr.