„Neseniai perskaičiau vieno jauno tėčio mintis: „Kai leidžiu su vaiku visą dieną, tai dvigubai mažiau nuveikiu. Kaip būtų nuostabu, jei visi gyvenime turėtume dvigubai mažiau reikalų...  Pastebėjote, kad kai vaikai auga, jie nori būti su mumis, bet mes juos nuvedame į darželį. O kai užauga, mes norime būti su jais, bet jie tam nebeturi laiko.“ Jaunuolio įžvalga pataikė tiesiai į širdį,–  atviravo šiaulietė Lidija. – Prisiminiau, kaip susiraukdavau, kai tėvas vakare „įsibraudavo“ į „mūsų šeimos“ kambarį žiūrėti televizoriaus. Po kelerių metų sekmadieniais pati belsdavausi į dukros ar sūnaus namus nešina cepelinais… Didelė laimė, jei esi tikras, kad tavęs laukia. Ypač jeigu laukia anūkai, anūkės.“

Apie šeimos ryšius kalbamės su psichologėmis Vaida Šarauskiene, Giedre Gutaute Klimiene, Donata Grakauskaite-Šličiene.

Nėra vieno recepto visiems
Šiaulių bendruomeniniuose namuose ir Šiaulių apygardos teisme konsultuojanti šeimas dėl pašlijusių santykių psichologė Vaida Šarauskienė pastebi, kad bendravimo patirtį mes atsinešame iš tėvų namų. Harmoningus santykius gebame sukurti, jeigu augame šeimoje, kurioje seneliai, tėvai ir vaikai sugeba pasiskirstyti vaidmenis, vieni kitus paremdami, praturtindami, o ne užgoždami. „Seneliai kaip šaknys reikalingi vaikams, anūkams. Labai svarbu turėti šeimoje kokybišką bendravimą. Jeigu nutrūksta ryšiai, žala abipusė. Seneliai išgyvena emocinį diskomfortą, anūkai praranda  stabilumą, saugumą, nukenčia jų tapatybės suvokimas, emocinė branda. Vaikystėje formuojasi šeimos modelis. Jei suaugęs asmuo atsineša vaikystės deficitą iš santykių šeimoje, jo santykis su savimi, su vaikais ir su vaikaičiais dažniausiai būna destrukcinis“, – teigia psichologė V. Šarauskienė.

Kartais bendravimas su seneliais negalimas dėl to, kad jie turi priklausomybių, tokiu atveju, gal atsiribojimas yra geresnė išeitis. Pasitaiko, kad vaikas pats nenori bendrauti su seneliu dėl to, kad nepakantus, moralizuojantis, despotiškas suaugusiojo elgesys jį atstumia. Kiekvienu konkrečiu atveju, pasak psichologės, problemos sprendimas yra individualus.

Nestatykime sienų
Priežastys kiekvienoje šeimoje skirtingos. Šiuo metu labai dažnai bendravimo sunkumų patiria emigravusių šeimų atžalos. Telefonas, internetas negali tobulai užtikrinti artimo ryšio.

Teko girdėti ne vieną močiutę skundžiantis, kad su mažesniuoju anūkėliu sunku pasišnekėti, nes jis maivosi, kraiposi arba slepia veiduką ir visai nebendrauja. Kitos moters paauglys vaikaitis į visus klausimus atsako tik „taip“ arba „ne“ ir pasakęs „ok“ atsijungia.

Tokio elgesio nereikia vertinti kaip nemeilės, veikiau tai nesąmoninga gynyba. Tačiau tėvai, pasak psichologės V. Šarauskienės, gali organizuoti  atostogų keliones vaikams arba seneliams, pasikviesti tėvus ar patys su šeima atvykti per šventes, kad ryšys atgytų.

Šiaulietė Ida pasakojo, kad pakaitomis su žento seneliais važiuodavo anūkų prižiūrėti į Jungtinę Karalystę, kol šie negalėjo lankyti darželio. Tas „sugaištas“ laikas atsipirko, dabar jau mokinukai vaikaičiai dažnai skambina telefonu, pasakoja savo rūpesčius.

Šeimos psichologė G. Gutautė Klimienė pabrėžė, kad suaugusieji, dažniausiai vaiko tėvai, turi prisiimti atsakomybę, kad nuotoliniam bendravimui būtų sukurtas laikas ir tinkama aplinka. Jei vaikai maži, galima įsitaisyti prie kompiuterio ekrano kartu su žaislais, piešiniais, dalytis bendros veiklos įspūdžiais. Vaikai tada natūraliai užmezga kontaktą su toli gyvenančiais seneliais ar kitais giminaičiais.  

Psichologės V. Šarauskienės teigimu, sunkiau tokius dalykus organizuoti išsiskyrusiose šeimose, jei bent vienas iš tėvų neturi pozityvaus nusiteikimo. Pasitaiko, kad tėtis arba mama draudžia bendrauti su seneliais, juos žemina, menkina vaiko akyse. Šitaip savo nuoskaudas sukrauna į vaiko širdelę, sudarydami prielaidas destrukciniam vaiko elgesiui formuotis.

Psichologė G. Gutautė Klimienė su kolege sutinka tik iš dalies. Be abejo, vaiką traumuoja mylimų žmonių priešiški santykiai. Jeigu nuolat gyvena pykčio, neapykantos pritvinkusioje aplinkoje, gali tai atsiliepti  vaiko asmenybei. Kiek – labai individualu, nes kai kurie vaikai palyginti greitai adaptuojasi. Didžiausia atsakomybė tenka tam, su kuriuo lieka vaikai. Dėl vaiko naudingiau bendravimą organizuoti, remtis vaiko interesais, o ne savo ambicijomis.  Jei seneliai parodys dėmesį atviruku ar maža smulkmenėle, mama ar tėtis paskatins, o nedraus bendrauti su kitos pusės giminaičiais, vaikas turės daugiau saugumo, atramos, didesnė tikimybė jam išaugti savimi pasitikinčia asmenybe.

Šiaulietis Romas apgailestauja, kad iširo sūnaus šeima, bet švyti pasikalbėjęs su jau suaugusiu bendravardžiu anūku. Malonu prisiminti keliones, pasivaikščiojimus ir pokalbius, patirtus prieš 20 metų. Dar įdomiau šias nuotraukas aptarinėti su palestiniete jo žmona, kuriai labai graži Lietuva, įdomi šeimos istorija. Tiki, kad kai vėl apsilankys pas anūką Čikagoje, turės apie ką pasikalbėti.

Abipusė terapija
Iš esmės buvimas kartu, bendravimas abiem pusėms, tiksliau visoms trims pusėms yra svarbus. Ne veltui piešiami giminės medžiai. Tapatumo paieškoms svarbu sužinoti giminės istoriją, kas buvo seneliai ir proseneliai. Tėvai ne visada turi tam laiko ir pakankamai žinių, o seneliai – kaip kraičio skrynios – gali ir nori savo žinojimu, patirtimi, jaunystės prisiminimais ir nuotraukomis dalytis.  

„Malonu, kai po atostogų vaikai grįžta iš senelių laimingi, – dalijasi konsultacijų patirtimi psichologė V. Šarauskienė. – Buvimas su jais veikia kaip terapija. Bendra veikla, įspūdžiai yra neįkainojama vertybė.“ Buvimas drauge naudingas tiek seneliams, tiek anūkams.

Žinoma, bendravimo malonumas nenukrenta iš dangaus. Tenka nemažai pasistengti. Būtina domėtis anūkams aktualiomis temomis: su mažaisiais užteks būti kartu žaidime, nebijoti atsisėsti ant grindų, pasikapstyti smėlyje, išmanyti apie lėlių madas, populiarių filmukų herojus ir panašiai.

Vyresniųjų atvirumą pasieksi savo atvirumu. Prisimenu aštuoniasdešimtmetę kaimynę, kuriai merginos mielai pasakodavo apie savo meiles nemeiles, o septyniasdešimt penkerių senelis iš kitos gatvės su paaugliais pamėtydavo kamuolį į krepšį. Siekdami bendrauti su užsienyje gyvenančiais anūkais seneliai priversti modernėti – tenka įvaldyti komunikacines technologijas, mokytis kalbų. Psichologei V. Šarauskienei ne kartą teko girdėti paauglius džiaugiantis, kad močiutė ar senelis parašė į facebook'ą įdomią žinutę, atsiuntė „vau paveikslėlį“. Taip kompensuojamas nebuvimas kartu, išsaugomas emocinis ryšys.

Padėjėjai ar konkurentai?
Suaugę vaikai leisdami savo tėvams pabūti su anūkais nušauna du zuikius. Suteikia jiems didelį džiaugsmą, o sau – galimybę atsipalaiduoti, atnaujinti tarpusavio santykius. Išėję į teatrą ar pasivaikščioti ir saugiai palikę vaikus su seneliais gali būti ramūs. Be to, pozityvus tėvų ir vaikų sutarimas auklėjimo klausimais yra augantiems pavyzdys – geroji bendravimo patirtis.  

Tačiau kartais neišvengiama klaidų. Neretai konsultacijose tėvai skundžiasi, kad po atostogų pas senelius nebesusitvarko su vaikais. Grįžę vaikai nebesuvokia elgesio ribų, nes pas senelius taisyklės daug liberalesnės. Daug kas sako, kad seneliai tam ir yra, kad vaikus palepintų. Tačiau V. Šarauskienės nuomone, reikėtų pasistengti laikytis bendrų šeimos susitarimų.

Dar prasčiau, pasak psichologės V. Šarauskienės, kai senelis ar močiutė pažeidžia intymią šeimos erdvę. Įkyriai savo suaugusiems vaikams moralizuoja, kad jie nemoka auklėti, ne taip vaikus rengia, netinkamu maistu maitina ir pan. Paveikia taip, kad anūkas, anūkė pripažįsta ne tėvų, o senelių autoritetą, net apsigyvena pas senelius. Seneliai  nepalieka vietos tėvams kvėpuoti savarankiškai, užgožia emocinį tėvų vaidmenį.

Šeimos psichologė G. Gutautė Klimienė atkreipė dėmesį, kad seneliai kartais nuvertina savo suaugusius vaikus, neišlaiko pagarbos, tolerancijos ribų. Antra vertus, gali būti, kad jų anūkų tėvai taip ir liko „nesuaugę“. Pritrūkus pagarbos vieni kitiems labiausiai nukenčia mažiausieji. Nes šeimoje, kurioje verda įtampos, sunkiau formuotis savarankiškai asmenybei. Bendravimas su seneliais praturtina anūkų pasaulio vaizdą, įvairina mąstymą, bet seneliams privalu išlaikyti savo vaidmens ribas.

Pasak psichologės V. Šarauskienės, senelių valdingumas kiek sunkiau įveikiamas, kai visos trys kartos gyvena po vienu stogu, bet tai neabsoliuti taisyklė. Kai kas atriboti vaidmenų nemoka net atskiruose miestuose gyvendami: „Kariauti dėl anūkų meilės, tampant savo vaikų-anūkų tėvų konkurentais, ne išeitis. Sekmadienių močiute gal geriau būti negu „šeimos valdove“.

Meilės ir patyrimo mokyklėlė
„Kokias asmenines audras beišgyventume, – pirmoje vietoje turi būti vaikas, – teigia psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė. – Atribotas nuo senelių vaikas praranda mylinčius žmones. Tenka girdėti suaugusius apgailestaujant, kad neatsimena savo senelių, per anksti jie Anapilin iškeliavo. Taigi senelių nebuvimas – minus 4 mylintys žmonės. Ar norime taip savo vaikus nuskriausti? Kuo daugiau mylinčių žmonių vaiką supa, tuo jis laimingesnis.“

Dauguma senelių jau nebedirba, jiems nedega kur nors neatidėliotinai lėkti ir jie gali ramiai daug laiko skirti anūkams: skaityti knygeles, žaisti, kalbėtis. Seneliai perduoda vidinę ramybę.

Antra, šiuo metu vaikams kuriamos madingos patyriminės mokyklėlės, o su seneliais mokomasi natūraliai. Anūkėliai gali išmokti buitinių darbų, kurių jauni jų tėvai nebesugeba ar net neturi poreikio atlikti. Su seneliu anūkas  išmoks apkaupti bulvę, stebės, kaip ant jos lapų apsigyvena kolorado vabalas, drauge taisys mašiną, su močiute išmoks įsiūti sagą, raitys virtinukus ir pan.

Trečia, kas jei ne seneliai vaikus palepins? Maksimaliai meilės patirti galime tik šeimoje. Nei mokykla, nei darbas nebelepins. Suaugęs pats turės ką nors mylėti ir lepinti. Jei pats meilės dozės negavęs, alkanas meilės – kuo gali dalytis?

Psichologės D. Grakauskaitės-Šličienės įsitikinimu, didžiausią klaidą daro tos šeimos, kuriose vengiama su vaikais lankyti ligotus, negalių išvargintus senelius. Baimės zona sukuriama, tarsi senas ar neįgalus žmogus būtų koks zombis.

„Teko matyti filmuką, kuriame trejų-ketverių metukų mažylis šaukšteliu maitina senelę, gal prosenelę. Kaip gražu – vaikas mokomas  meilės, rūpesčio vienas kitam“, – žavisi psichologė.   Gulintis ant patalo, neįgalus žmogus nenustoja turėti širdies. Net Alzhaimerio liga sergantis, visa pamiršęs, mielus dalykus atsimena, galima su juo apie vaikystę gražiai kalbėtis. Ir mokyklose siekiama integracijos, nebegalime gyventi skirstydami, negalime neįgalius kažkur iškaišioti, tarsi jų nėra.

„Senatvė yra gyvenimo dalis. Tai mes, suaugę, greičiau vertiname seno žmogaus negražumą ar kvapą. O ką daro vaikas? Jis ropščiasi pas ligonį į lovą. Ir kas nutiks, jei vaikas prie to seno žmogaus prisiglaus? – svarsto psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė. – Seną žmogų reikia prižiūrėti, nuprausti ir jis bus gražus. Kokia graži senatvė menininkų nuotraukose… Senatvė nėra kažkas, ką nuo vaikų reikėtų slėpti. Vaikas turi matyti, kaip jo tėvai rūpinasi savo tėvais. Tai didžiulė meilės mokykla.“

Nuotraukos (1957 m.) anūkai – jau visi seneliai. Gal 12 jų anūkų gyvena Šiauliuose.
Asmeninės nuotr.

Giminės medį nupiešti nelengva, nes kai kurie vaikai senelių vardų nežino.
Asmeninės nuotr.