Chaimo Frenkelio viloje pristatytas Jūratės Sobutienės ir Sauliaus Pučinsko filmas „Atminties tiltais. Šiaulių žydų istorijos metraštininkas Leiba Lipšicas“. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, kruopščiai aprašė, išsaugojo Šiaulių žydų istoriją, atgaivino tradicijas, buvo vienas iš žydų bendruomenės kūrėjų.

Savo darbu pasistatė paminklą
Pilnutėlėje Ch. Frenkelio kino salėje gausiai susirinkusiems žiūrovams apie filmo sukūrimo priežastis, tikslus pasakojo viena iš jo autorių Jūratė Sobutienė.

Įžanginį žodį tarė „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Jis sakė gerai pažinojęs L. Lipšicą, ypač glaudžiai teko bendradarbiauti nuo 1991 metų. L. Lipšicas dienų dienas praleisdavo „Aušros“ muziejuje, beveik kaip neetatinis darbuotojas, surinko istorinę medžiagą apie Šiaulių žydų gyvenimą prieškariu, surašė Šiaulių geto istoriją, jo darbai sugulė į 24 tomus ir testamentu padovanoti „Aušros“ muziejui.  Pasak R. Balzos, su L. Lipšicu jie drauge apvažiavo žydų kultūrai ir istorijai svarbias Šiaulių apskrities vietas – sinagogas, kapines, žudynių vietas Joniškyje, Žagarėje, Kužiuose, Mažosios Lovos miške ir kt.

„Buvo žmogus – enciklopedija: turėjo puikią atmintį, žinojo kiekvieną namą mieste, kur kas gyveno – vardijo visus, kurie buvo išžudyti, ir tuos, kurie žudė, pasakojo gyvai ir įdomiai, kiekvienu klausimu turėjo aiškią nuomonę, – sakė R. Balza. – L. Lipšico dėka pavyko surasti Ch. Frenkelio gimines: pasirodo, jis palaikė kontaktus, susirašinėjo su žmonėmis, gyvenančiais Pietų Afrikoje, Kanadoje ir kitur. Tokie žmonės nusipelno filmo, gal ir daugiau. Galima sakyti, kad savo darbais Leiba Lipšicas pasistatė sau paminklą.“

Šiaulių metraštininkas
Filmo kūrėja J. Sobutienė „Šiaulių naujienoms“ sakė jautusi pareigą įamžinti atmintį žmogaus, kuris daug nusipelnė Šiaulių miesto istorijai ir buvo neeilinė asmenybė. Pasak jos, Sauliui Pučinskui žydų pasaulis arčiau pažįstamas, jis yra kūręs filmų šia tema.

Pati J. Sobutienė Leibą Lipšicą pirmąsyk pamatė dar mokydamasi mokykloje. Jis buvo pakviestas kaip žmogus, išgyvenęs konclagerio siaubą, papasakoti mokiniams. Kitas susitikimas įvyko jau dirbant Šiaulių apskrities televizijoje. Buvo pakviesta kurti reportažą, kai mieste lankėsi svečiai iš Pietų Afrikos. Tada ją suintrigavo L. Lipšico klausimas: jis teiravosi, ar perskaitė knygą apie Velso istoriją. Nusistebėjo, kaip išsilavinusi moteris neskaito knygų vokiečių kalba. (Beje, tą pačią nuostabą ir man teko išgirsti iš paties L. Lipšico maždaug 2000-2001 m.) Tada J. Sobutienė supratusi, kad turi reikalą su eruditu – bet ko nepašnekėsi.

Artimiau bendrauti neteko, labiau pažįstama buvo su sūnumi Rimu, anūkais. Bet nepavyko išklausti, koks buvęs tėvas. Iš kitų žmonių pasakojimų suprato, kad  L. Lipšicas buvo kairiųjų pažiūrų, bet sugebėjo bendrauti su kitaip manančiais, dauguma jo draugų buvo lietuviai. L. Lipšicas skaitė ir rašė keliomis kalbomis, suprasdavo hebrajiškus užrašus.  
17 metų, kai šio įspūdingo žmogaus nebėra, todėl filmui panaudojo Didždvario gimnazijos moksleivių filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuotas autentiškas L. Lipšico šnekėjimas, tai, kaip smulkiai jis pasakoja apie Šiaulių getą, jo ribas.

Didžiausias L. Lipšico nuopelnas – „Aušros“ muziejui paliktas archyvas „Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis 1941–1944 m.“ Nedidelė jo dalis saugoma Gaono muziejuje. Išliko labai gražūs laiškai artimiesiems. Jų ištraukas filme skaito aktorius Vladas Baranauskas, savo prisiminimus pasakoja jį pažinoję žmonės ir sūnus Rimas.

„Tai, ką žinojo vienas žmogus, mes dalijamės po kruopelytę, – kalbėjo J. Sobutienė. – Šis filmas turėtų padidinti mūsų žinojimą.“

Gyvenimo kelias
L. Lipšicas labai mėgo vaikščioti, pėsčiomis kasdien iš namų Rėkyvos gatvėje per geležinkelio tiltą eidavo į Žydų bendruomenės namus P. Višinskio gatvėje. Paklaustas, ar nesunku, šyptelėjo: „Aš iš   Dachau didesnę kelio dalį parėjau pėsčias.“

L. Lipšicas gimė 1925 m. liepos 14 d. Rygoje. Jo tėvas Morduchas Lipšicas buvo Chaimo Frenkelio odų perdirbimo fabriko vyriausiasis buhalteris ir prokuristas (gamybos vedėjas). Pasak Rimo Lipšico, praktiškai valdė fabriką, nes savininkas dažniau gyveno užsienyje, o Morduchu labai pasitikėjo.

Leibos motina Estera Rabinavičiūtė – mokytoja, privačios žydų progimnazijos direktorė. Pasak Rimo Lipšico, net namuose buvusi labai griežta. Leiba Lipšicas mokėsi žydų mokykloje, vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje, bet jos nebaigė, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Maždaug 2000–2001 metais paprašytas kužiečiams mokiniams papasakoti apie save, nelabai apsidžiaugė: „Linksmų dienų nebuvo, nes visą laiką gyvenome įtemptoje atmosferoje. Girdėjom apie sušaudymus, apie Kužių duobes. Žmonės spraudėsi į daržinaites, apsikalinėjo jas, nes gete ne tik ankšta, nebuvo kuo kvėpuoti, bet ir pavojai tykojo iš visų pusių. Nebeatsimenu linksmų dienų, kai užėjo vokiečiai“,– panašų pasakojimą nufilmavo ir Didždvario gimnazistai.

Ramus ir gražus šeimos gyvenimas buvo sujauktas, kai jis, šešiolikmetis, kartu su tėvais ir jaunesniu broliu 1941 m. rugpjūčio 15 d. pateko į Šiaulių getą. Čia šeima gyveno, dirbo Ch. Frenkelio odų perdirbimo fabrike iki 1944 m. liepos mėn. Dirbantys fabrike, Zoknių aerodrome, Linkaičių ginklų dirbtuvėse, Pavenčių cukraus fabrike žydai gavo pažymėjimus, galėjo ilgiau  išgyventi.

Vis dėlto Lipšicų šeima buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vėliau Leiba Lipšicas su tėvu pateko į Dachau, o mama ir brolis liko Štuthofe. Kai 1945 m. gegužės mėn. iš Dachau koncentracijos stovyklos Austrijos link varomus kalinius išvadavo amerikiečių kariai, L. Lipšico tėvas išlaisvinimu džiaugėsi neilgai – po mėnesio mirė, palaidotas Dachau. Leiba į namus Šiauliuose grįžo vienas, tada sužinojo, kad mama, brolis, kiti giminės žuvo.

Iš 5000 Šiaulių gete kalėjusių žydų gyvi išliko kiek daugiau nei 300. Žuvusieji užkasti Kužių, Bubių, Sutkūnų duobėse. Vaikų akcijos metu iš tėvų rankų išplėšti vaikai iki 12 metų ir negalintys dirbti suaugę nužudyti Rytų Prūsijoje.

Filme Rimas Lipšicas pasakoja, kad niekada nematė tėvo tokio prislėgto, kaip tąsyk, kai aplankė senelio kapą Dachau. Tada supratęs, kodėl tėvas nemėgsta pasakoti šeimai apie koncentracijos stovyklą.

Iš koncentracijos stovyklos L. Lipšicas išėjo sunkiai sergantis, sutrikusia nervų sistema. Pradėjęs sveikti įgijo mechaniko specialybę, 1961–1992 m. dirbo Šiaulių ir Panevėžio geležinkelio ruožų vyriausiuoju mechaniku, ėjo kitas pareigas.

Nepaisydamas sutrikdytos sveikatos, L. Lipšicas savo gyvenimą paskyrė žuvusių, nukentėjusių tautiečių atminimo puoselėjimui. Jis – vienas Šiaulių žydų bendruomenės, atkurtos 1989 m., steigėjų, jos metraštininkas, Šiaulių žydų istorijos ir kultūros tyrinėtojas. Jis dalijosi savo žiniomis, rūpinosi žydų paveldo išsaugojimu, informacijos rinkimu. Ne vienoje mokykloje pasakojo liūdną savo gyvenimo istoriją, nes jautė pareigą, kad jaunimas teisingai suprastų, kas yra Holokaustas. Daug mieliau kalbėjo apie tradicijas, šventes, aiškino jų prasmę, kvietė apsilankyti bendruomenės renginiuose. Ragino gerai mokytis, daug skaityti, kad plačiai atsivertų pasaulio grožis.

Gyva atmintis
Filme apie L. Lipšicą pasakoja dizaineris kraštotyrininkas Vilius Puronas, „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė, Sara ir Simona Kerbelytės. Kiekvienas jų atskleidžia po skirtingą šios šviesios asmenybės kertelę.

V. Šiukščienė filme pasakojo, kad su L. Lipšicu ryšys užsimezgė kaip su prieškario ir karo laikų liudininku, kuris į Venclauskių namus, tuometinį muziejaus Istorijos skyrių, kaip į darbą kasdien ateidavo. Pažymėjo, kad jis buvo puikus pasakotojas. Jo archyvu, kuriame sukaupta informacija apie Šiaulių, Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, pramonę, prekybą, socialinį, ekonominį gyvenimą,  gausu atsiminimų įvairiomis kalbomis apie Holokaustą, gyvenimą getuose, koncentracijos stovyklose bei apie žydų gelbėtojus, domisi istorijos ir kultūros tyrinėtojai iš Amerikos, Izraelio, ne tik iš Lietuvos. Pasak V. Šiukščienės, L. Lipšicas jai kaip amžinojo žydo simbolis, tik jo ėjimas – ne prakeikimas, nes pats tokį kelią pasirinko.

V. Puronas susipažino su Leiba, kai buvo miesto taryboje atsakingas už tautines mažumas ir religines bendruomenes. Įsiminė L. Lipšico prisistatymas; „Esu antras žydas, kuris dirba geležinkelyje. Pirmasis – šlagbaumas.“ Nuo to karto, pasak V. Purono, bendrauti buvo lengva, vienas kitam tiko.

Apie L. Lipšico linksmumą, pomėgį pasakoti anekdotus, kalbėjo ir Sara Kerbelytė: „Šiluma užplūsta prisiminus šį žmogų, jo nuoširdumą. Gaila, kad anekdotai išdilo iš atminties.“ Pasak jos, kiekviena proga mokėjo nuotaiką praskaidrinti. Tačiau mokėjo ir užsiplieksti, net balsą pakelti. Greitai užsidegdavo ir atlėgdavo greitai.

Susitikimuose su mokiniais taip pat L. Lipšicas juokų įterpdavo. Girdėjau pasakojant ir filme perskaitytą pokštą, kai Lopata atvažiavo ponios profesorienės laidoti, o „velionė“ gyva ir sveika duris atidarė. Dar linksmesniais juokais „pasūdydavo“ pasakodamas apie žydų valgius, šventes ir tradicijas.

Simona Ražinskienė (Kerbelytė) „Šiaulių naujienoms“ sakė, kad jai teko laimė visai jaunutei 1990-1992 metais dirbti Žydų kultūros centre. Neretai net iki išnaktų užsisėdėdavo kalbėdamiesi. „Visai nejaučiau amžiaus skirtumo, taip įdomu buvo su juo šnekučiuotis“, – prisimena Simona.

Įstrigo jo pasakojimai apie senelį, kurio Simonai pamatyti neteko – gimė jau po senelio mirties. L. Lipšicas su jos seneliu kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Senelis buvęs fiziškai tvirtas vyras, tai padėjo jam išgyventi. „Vis dėlto gaila, kad per jauna buvau ir daugybės dalykų nesusivokiau paklausti“, – apgailestauja S. Ražinskienė.

Ryškiausia L. Lipšico charakterio savybė, pasak Simonos, – labai sąžiningas. Jokiu būdu negalėjo apeiti įstatymo. Kaip ir daugelis, nebuvo religingas, tačiau labai rūpinosi žydiškų tradicijų atgaivinimu. Į bendruomenės šventes susirinkdavo po 70–80 žmonių, atvykdavo rabinai iš Amerikos. Dora Kerbelienė taip pat tvirtino, kad L. Lipšicas buvo nepamirštamas žmogus, labai doras ir išmintingas, įdomus pašnekovas.

Pamoka jaunimui
Sania Kerbelis, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas, dėkojo filmo autoriams ir sakė, kad jis sukurtas pačiu laiku, kai minimos 75-osios Šiaulių geto likvidavimo metinės. Pasak S. Kerbelio, Leiba Lipšicas buvo tarsi tiltas tarp to, kas buvo, ir to, kas yra: „Dėka jo atkurta žydų bendruomenė, mes prisilietėme prie savo šaknų, gavome galimybę tęsti savo kultūros tradicijas.“

S. Kerbelis pabrėžė, kad holokaustą išgyvenusius tautiečius būdavo sunku prakalbinti, tad iš L. Lipšico surinktų dokumentų sužinota, kokius baisumus išgyveno žmonės koncentracijos stovyklose.

Šiuo metu, pasak S. Kerbelio, randasi bandymų sušvelninti, pateisinti tuos, kas prisidėjo prie getų kūrimo, žiaurumo, žudynių, todėl ypač svarbu, kad kuo daugiau jaunų žmonių šį filmą pamatytų.

L. Lipšicas.
SAULIAUS PUČINSKO nuotr.

Ch. Frenkelio viloje pristatytas J. Sobutienės ir S. Pučinsko filmas „Atminties tiltais. Šiaulių žydų istorijos metraštininkas Leiba Lipšicas“. Pirmos eilės centre – Rimas Lipšicas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.