Šiaulių dailės galerijoje gausus Šiaulių krašto tautodailininkų būrys pakvietė paminėti Žemaitijos regiono metus – surengė Šiaurės Lietuvos žemaičių tautodailininkų darbų parodą „Tarp žemaičių“. Buvo pakviesta dalyvauti daugiau nei 250 autorių, kurie pristatė apie 1500 vaizduojamosios, taikomosios, paprotinės tautodailės darbų. Išsamiau apie savo kūrybą papasakojo šiaudinių sodų meistrė Irena Bronislava Linkutė, autorinių parodų autorės – žaislų kūrėja Asta Liaudanskienė bei tekstilininkė Irena Gaidamavičienė.

„Man sodų kūrimas yra tikras malonumas“
Šiaudinių sodų meistrė I. B. Linkutė pasakojo, jog sodais susidomėjo prieš gerą dešimtmetį, tačiau dar vaikystėje ją patraukė įvairūs rankdarbiai. O tėvai, pamatę dukters talentą, dar ir paskatino toliau tobulėti.

„Kai buvau maža ir dar nelankiau mokyklos, mačiau moterį, kuri mezgė intarpą į pagalvę. Parėjau namo, išsidrožiau vąšelį, pasiėmiau močiutės siūlus ir išmezgiau. Kai tėtis pamatė, kokį raštą išmezgiau, mamai liepė man duoti gerą vąšelį ir siūlų. Tada pradėjau megzti. Vėliau pradėjau mokytis, bet vis tiek mezgiau, mezgiau, kad tik kažką naujo pamatyčiau. Taip pat ir siuvinėjau. Tačiau kai pamačiau sodus, numečiau visus mezgimus. Man nebuvo sunku pradėti, nes kai pirmą kartą pamačiau sodus, nusifotografavau ir man jau mintyse buvo aišku, ką reikia daryti. Dabar tai yra mano pagrindinis užsiėmimas.

Sodai mane labai sužavėjo, nors jų kūrimas ir reikalauja labai didelio darbo. Man kurti sodus nėra sunku, tik labai daug laiko užima. Tą patį paukštelį padaryti reikia ne tik laiko, bet ir medžiagą pasiruošti. Man tai yra įdomu, nors kitiems būna, kad ir kantrybės pritrūksta. Aš niekada nepavargstu, pasikabinu ant „liustros“ ir dirbu. Vieną sodą gali visą savaitę varstyti, o dar kiek užtrunka papuošaliukus padaryti.

Šiuo metu esu jau apie 100 sodų padariusi. Būna, kad pradedi vienaip daryti sodą, bet kaip pabaigsi nežinai, nes čia yra fantazijos vaisius. Iš anksto niekada nežinau, koks sodas išeis. Esu ne tik iš šiaudų padariusi sodus, bet ir iš meldų. Jie yra stipresni, bet neduoda tokios gražios išvaizdos kaip iš šiaudų, kurie suteikia labai gražų blizgesį. Būna, kad kažkokia dalis lūžta, tačiau tam yra speciali technika tą detalę pakeisti. Reikia saugiai transportuoti. Kai noriu pasireikšti, sodus dovanoju kaip dovaną. Man sodų kūrimas yra tikras malonumas“, – apie parodoje eksponuojamus sodus papasakojo šiaudinių sodų meistrė I. B. Linkutė.

„Lėlių kūryba – mano antras kvėpavimas“
Personalinėje parodoje A. Liaudanskienė buvo apdovanota ir „Aukso vainiko“ diplomu (3 vieta). Ši moteris yra ne tik žaislų kūrėja, bet ir pedagogė, kuri didžiąją savo laiko dalį praleidžia su vaikais. Todėl jai tenka galvoti, ne tik kaip juos nustebinti, bet ir kaip pralinksminti, todėl į pagalbą pasitelkia savo sukurtus personažus.

Pati autorė teigė, jog lėlės jai yra darbo priemonės, kuriomis vaikus moko pažinti pasaulį, gamtą, paukščius. Lėlės gali būti labai įvairios. Pavyzdžiui, yra erdvinės lėlės, skirtos papuošti namų interjerą.

Šioje parodoje žaislų kūrėja pristato ir 20 prijuosčių, kurios taip pat yra skirtos vaidybai. Su tomis prijuostėmis žmogus gali įsijausti į veikėją ir kurti pasaką, įvairias pamokančias istorijas.

Dar yra didžiosios lėlės, kurios skirtos vaidinti darželiuose ir mokyklose. Yra ir lėlės šaukštai. Žaislų kūrėja A. Liaudanskienė pasakojo, jog mokslas, kaip sukurti šias lėles, ateina iš patirties, nes tam yra poreikis.  

„Mano lėlėmis vaikai džiaugiasi, bet džiaugiasi įvairaus amžiaus vaikai. Pradedant nuo pačių jauniausių ir baigiant vyresniais. Ypač džiaugiasi tie žmonės, kurie yra neužmiršę, kaip reikia megzti, austi, siuvinėti. Man didžiausi komplimentai yra tada, kai pasako: aš prisimenu visa tai, kiek darbo į tai įdėjau, kiek laiko sugaišau.

Pavyzdžiui, buvau išsikėlusi sau tikslą, jog Neptūno lėle pademonstruosiu savo gebėjimus. Internete pasidomėjau, kaip jis atrodo, tai toks jis man ir gimė. Ši lėlė metus stovėjo ant mano rašomojo stalo, kiek paslapčių, kiek siuvimo matė. Interjerinės ir kompozicinės lėlės yra rimtesni dalykai, nes sugaištu daugiau laiko, bet taip galiu parodyti tavo gebėjimus. Tada ir lėlė įgaus visai kitokią prasmę. Jūs matysite lėlę, bet jos rūbai, jos plaukai atspindės mano gebėjimus.

Lėles dažniausiai kuriu pagal pasakos motyvus. Per gyvūno personažą gali labai daug istorijų papasakoti. Man lėlė yra ne tik savęs išraiška, bet ir ėjimas su tam tikra žinia į konkretų žmogų. Man šis hobis yra antras kvėpavimas. Dar norėčiau padaryti prakartėlę, kuri pavaizduotų Kristaus atėjimą į pasaulį. Laiko yra daug, noro taip pat, todėl dar tikrai kažką sukursiu“, – pasakojo žaislų kūrėja, „Aukso vainiko“ 3-iosios vietos laimėtoja A. Liaudanskienė.

A. Liaudanskienė pasakojo, jog moko ir vaikus pasigaminti lėles. Kuriant sudėtingas lėles, tam prireiktų daug daugiau laiko, tačiau kuriant paprastesnes, vaikai neužtruktų labai ilgai.

„Pavyzdžiui yra tokios lėlytės, kurioms akytės yra priklijuojamos, tokias lėles vaikai tikrai gali padaryti. Yra lėlės ant šaukštų, kurias taip pat vaikai gali patys pasidaryti. Pavyzdžiui, nusiperkame plastikinių ar medinių šaukštelių, išsipiešiame, imame audinį, parodau kaip priklijuoti, kaip pritvirtinti, kaip iš vielučių paprasta padaryti lėlytėms rankytes ir kojytes. Taip vaikai patys gali susikurti personažus, o dekoracijas iš viso yra nesudėtinga padaryti. Turiu net pedagogų šeimą, kurie savo anūkams vaidina ir kuria pasakas.

Aš džiaugčiausi, jei vaikai taptų mano konkurentais, per kiekvieną edukaciją sakau, kad tai yra tik mano rankų darbas, o jūs imkite, tęskite ir išplėtokite šį darbą“, – pasakojo žaislų kūrėja A. Liaudanskienė.

„Man yra malonumas daryti gražius darbus“
Tekstilininkė I. Gaidamavičienė ne tik užsiima įvairių rankdarbių kūrimu, bet ir dainuoja tautodailininkų folkloriniame ansamblyje ,,Margulis“, aktyviai dalyvauja ,,Bočių“ bendrijos veikloje. Ji ir siuvinėja, ir neria vąšeliu, ir mezga virbalais, dalyvauja įvairiose parodose. 2009 m. trys autorės darbai buvo atrinkti į respublikinę liaudies dailės parodą, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui Lietuvos nacionaliniame muziejuje. O šiais metais ji tapo „Aukso vainiko“ 1-osios vietos laimėtoja.

Tekstilininkė I. Gaidamavičienė pasakojo, jog šioje parodoje esanti pagalvėlė yra siuvinėta prieš 60 metų, kuri simbolizuoja jos kūrybos pradžią.

„Pati esu baigusi mašinų gamybą ir tai visai nesusiję su tuo, ką darau dabar. O siuvinėjimu užsiėmiau dar senais laikais prie žibalinės lempos. Taip vis tobulėjau, tobulėjau ir tobulėjau. Manęs to neišmokė nei mama, nei močiutė, o pati viską iš savęs. Visi piešiniai taip pat yra iš savęs.

Man idėjos gimsta staiga, kai jau būnu pradėjusi dirbti. Pavyzdžiui, būna, kad pradedu nosinėlę daryti ir nežinau, ką ant jos siuvinėsiu. Tobulėja medžiagos, tobulėja siūlai, taip tobulėju ir aš. O iš tikrųjų tobulėja ir mano darbai. Jie yra padaryti jau šiuolaikiškai, ant plono batisto, su labai plonais siūleliais, nes tai ir yra visas grožis.

Moteris po 6 valandos, pagal visus tarptautinius standartus, negali nešiotis popierinės nosinėlės, ji turi turėti gražią nosinėlę. Tai yra palikimas iš senolių, kad kiekviena moteris turėtų gražią nosinėlę. Anksčiau jos buvo daromos iš storos medžiagos, o šiais laikais viskas tobulėja. Taip pat darau ir tautiniam kostiumui skirtas detales. Pavyzdžiui, yra apykaklės, užvalkalų galai, mano pačios austi rankšluosčiai, kurių apnerti galai, taip pat austos pagalvėlės. Kiekvienas rankšluostis padarytas iš skirtingų siūlų, medvilnės ir lino, o apačia nerta vąšeliu. Pavyzdžiui, skarelę siuvinėjau dvi savaites, su plonu siūlu, nerasite nė vieno mazgo. Taip pat šioje parodoje yra sagės, kurios skirtos pasipuošti. Jos nertos iš labai plonų siūlų, dar yra ir burbulai, o ant vieno burbulo – 200 gėlyčių.

Mano manymu, pradėti užsiimti rankdarbiais niekada nėra per vėlu, tik tiek, kad reikia turėti tam polinkį. Aš, matyt, turiu polinkį smulkiems darbams, todėl dabar tik ir darau smulkius darbus. Kol vaikai augo, ir nėriau, ir mezgiau, kad vaikai ir aš pati turėčiau kuo apsirengti. Dabar visą savo laisvalaikį skiriu tokiems subtiliems ir gražiems darbeliams, kurie manęs neparduoda, neišduoda, jaučiu malonumą tai darydama, o dar – kai žmonės džiaugiasi mano darbais, man tai  didelis džiaugsmas. Šis užsiėmimas man  ir laisvalaikis, ir džiaugsmas, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Man yra malonumas daryti gražius darbus“, – pasakojo tekstilininkė I. Gaidamavičienė.

B. Linkutė pasakojo, jog sodais susidomėjo prieš gerą dešimtmetį.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Tekstilininkė, „Aukso vainiko“ 1-osios vietos laimėtoja I. Gaidamavičienė teigė, jog dabar visą savo laisvalaikį skiria tokiems subtiliems bei gražiems darbeliams, kurie jos neparduoda ir neišduoda.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Liaudanskienės sukurtas Neptūnas simbolizuoja jos visus gebėjimus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Gaidamavičienės sukurtame burbule sudėta net 200 gėlyčių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaudinių sodų meistrės I. B. Linkutės sukurti sodai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.