LR Seimas 2019-uosius yra paskelbęs Pasaulio lietuvių metais. Šį kartą siūlome pažintį su kultūros antropologe etnologe Elena Bradūnaite-Aglinskiene. Ji gimė Vokietijoje, poeto Kazio Bradūno šeimoje, vėliau gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, jaunystėje įsijungė į lietuvių išeivijos kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Pastaruoju metu gyvena ir kultūrinę veiklą tęsia Lietuvoje. E. Bradūnaitė-Aglinskienė nuolat susitinka su Lietuvos mokyklų ir vietos bendruomenėmis, dalijasi išeivijos patirtimis išlaikant gimtąją kalbą ir tautos tradicijas, perduoda supratimą, kad už kalbos, kultūros tęstinumą esame atsakingi mes patys. Už rūpinimąsi lituanistiniu paveldu ir jo sklaida Lietuvoje bei užsienyje E. Bradūnaitei-Aglinskienei skirta 2018 metų Kalbos premija.
Brangiausi lobiai
„Esu dėkinga ir tėvų kartai, ir tiems ankstesniems emigrantams už man padovanotą kultūrinį lobį. Esu dėkinga ir jums, gyvenantiems Lietuvoj. Per paskutinius dvejus metus lankiausi daugelyje Lietuvos mokyklų, gimnazijų, bibliotekų. Sutikau daug nuostabių mokytojų ir pasišventusių kultūros darbuotojų. Mačiau, su kokiu užsidegimu jie stengiasi jaunimui perduoti meilę kalbai, literatūrai, istorijai ir tėvynei. Tos kelionės man suteikė progą geriau pažinti įvairias
Lietuvos vietoves, jų žmones, jų rūpesčius ir viltis. Už tai noriu nuoširdžiai padėkoti tiems, kurie mane kvietė, kurie leido pristatyti Tėvelį, jo poeziją ir paaiškinti, kokia buvo ta mūsų išeivija ir kaip mes stengėmės savo tapatybę išsaugoti svetimuose kraštuose“, – kalbėjo E. Bradūnaitė-Aglinskienė Kalbos premijos įteikimo vakare.
Etnologė yra lankiusis ir Šiauliuose, bendravo su gimnazistais, Profesinio rengimo centro moksleiviais, dalyvavo Šiaulių apskrities edukaciniame renginyje „Laiko ženklai“. Maža vietų Lietuvoje beliko, kur jos nepabuvota. O Suvalkijoje – beveik kaip namie. Kas antri metai vyksta moksleivių kūrybos konkursas „Gimtinės taku“, skirtas K. Bradūno atminimui. Mokiniai kviečiami rašyti apie gimtinę, apie suolelį parke, Vilkaviškio kavinę ar kitą kokį mielą kamputį, atkurti legendas, prisiminimus.
„Siekiu, kad vaikai įvertintų tai, ką turi brangaus savo aplinkoje. Taip mes galime juos „įžeminti“, – savo tikslus komentuoja poeto žemininko dukra Elena.
Lietuviškas pasaulis
E. Bradūnaitės-Aglinskienės tėvų kartai buvo svarbu perduoti tai, ką jie, bėgdami iš Lietuvos, išsivežė savo širdyse – tą kultūrinį paveldą, kurį jie įsisavino per pirmą Nepriklausomybės laikotarpį. Dauguma jų buvo inteligentai, kūrybinė grietinėlė, bet dar tik pirma karta nuo žagrės. Jie galėjo pasakoti apie kaimo gyvenimą, bet sugebėjo išleisti ir 30 tomų lietuvių enciklopediją.
„Jiems rūpėjo, kad lietuviškai kalbėtumėm visom temom. Esu be galo dėkinga jiems už pasišventimą ir didelį pasiaukojimą. Jie kūrė šeštadienines mokyklas, leido vadovėlius, vadovavo šokių grupėms ir organizacijoms“, – pasakoja E. Bradūnaitė-Aglinskienė. – Visa tai darė savanoriškai, be jokio atlygio. Iš savo kuklių algų užpirko gražias stovyklavietes, kur mes suvažiavę iš įvairių miestų lietuviškai kalbėjom, vaidinom, dainavom ir dar taip, kad net visi laukai skambėdavo. O tie stovyklų laukai buvo ir Rytinėse, ir Centrinėse, ir Vakarinėse Amerikos valstijose, visos prasmingai paženklintos lietuviškais kryžiais.“
Namuose tėvai kūrė lietuvišką pasaulį per pasakas, dainas, grožinę literatūrą. „Skaitėm visus mūsų klasikus, Donelaitį, Pietarį, Šatrijos Raganą, Putiną… Per tuos raštus supratom lietuvių išgyventą istoriją“, – teigia kultūros tyrinėtoja.
Giminių ir pažįstamų pasakojimai apie partizanus, trėmimus į Sibirą ir okupuotos Lietuvos vargus įpareigojo apie tai kalbėti amerikiečių viešose erdvėse.
„Mes visi žinojom, kad kai peržengiam namų slenkstį – tuomet atsirandame lietuviškoje erdvėje ir kalbame tik lietuviškai, – savo šeimos požiūrį į kalbą aiškina E. Bradūnaitė-Aglinskienė. – Tėveliai mums labai griežtai neleido namuose nė vieno žodžio angliškai ištarti. Į pirmą klasę nuėjome angliškai nemokėdami, bet labai greit išmokome. Netgi tapome pirmūnais, nes tėveliams kas vakarą turėjome lietuviškai atpasakoti, ką išmokę amerikiečių mokykloje: daugybos lentelę, geografinius pavadinimus, istorinius vardus ir faktus“.
Vaikams kalba nebuvusi našta. „Jeigu myli tėvelį, mamytę, senelius, o dar jei tėvynę myli, tai tavo širdelę išplečia“, – sakydavo ponios Elenos tėvelis. Pasak jos, šeštadieninėse mokyklose „rimtai prispausdavo su diktantų ir rašinėlių rašymais. Reikėdavo ir eilėraščius atmintinai iškalt. Už visa tai ji dėkinga, nes gali, atvažiavus į Lietuvą, jaustis visai sava tarp savų. Be kalbos ir be tų žinių būtų kitaip.
„Išėję pro duris mes jau galėjom būt amerikonai, nes lankėm jų mokyklas ir lengvai susigaudėm tame pasaulyje, – pasakoja E. Bradūnaitė-Aglinskienė. – Bet tėvai, mokytojai, vadovai tiek veiklos mums organizavo ir ten buvo taip smagu, kad mes mielai joje ir sukomės. Amerikiečiai draugai mums pavydėjo, kad mūsų pažintys ir veikla tokiu plačiu tinklu paskleista per visą Ameriką ir Kanadą. O vėliau – kai jau organizavo Pasaulio Jaunimo Kongresus – net ir per visą pasaulį.“
Dainos galia
E. Bradūnaitei-Aglinskienei labiausiai patiko dainos, dėl to keliavo į Pensilvaniją jų užrašinėti iš pirmų lietuvių emigrantų, tų, kurie iš carinės Lietuvos išvyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
„Esu ten išmokus daug gražių pamokų – ką reiškė liaudies kūryba jų gyvenime. Viena senutė man sako: „Esu stuba be langų.“ Nesupratau, tai ji aiškina: „Vaikeli, nejaugi mokslus baigus nesupranti paprastos mįslės: aš nemoku skaityti, tai ir esu namas be langų – nes neįsileidžiu šviesos.“ Kitą pirmųjų išeivių pamokėlę dažnai prisimenu, kai gyvenimas ima per greitai suktis. Dainininkei užvedus man žinomą dainą, bandžiau dainuoti kartu su ja, o senutė sako: „Ne, ne dukrele, – ne taip dainuoji, dainuoti reikia taip, kad besileisdama saulė sustotų ir palauktų, kol tu tą dainą baigsi.“ Kokia jėga dainoje, jeigu su ja gali saulę sustabdyti...“ – dalijasi patirtimis E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Pasak antropologės, mokslo įrodyta, kad dainuojant hormonas serotoninas širdies veiklą, kraujospūdį reguliuoja. 20 min. dainavimo suteikia poilsio kaip 4 val. pamiegojus. Po sunkaus darbo protėviai dainavo, Sibire žmonės taip pat liūdesį daina ramindavo, tada savižudybių, depresijų beveik nebuvo. Taigi patys dainuoti dažniau turėtume, ne tik klausytis. Mokslininkės teigimu, jau kai kur jaunos merginos atranda sutartines – kaip lietuvišką jogą.
Žodžio šiluma
Kai E. Bradūnaitė-Aglinskienė vertė tas Pensilvanijoje užrašytas dainas į anglų kalbą, turėjo beveik visus daiktavardžius pabraukti, tokiu būdu paženklindama, kad jie mažybinės arba maloninės formos. Profesoriai stebėjosi ir sakė: „Jūsų vaikai turi labai saugiai jaustis, jeigu per kalbą taip priartintas ir sušvelnintas pasaulis.“
Etnologės teigimu, anglų kalboje tik keli žodžiai turi mažybines galūnes : „Mom – Mommy, Dad – Daddy ir dar John – Johnny.“ Lietuvių kalboje – begalės. Jų vartojimas mūsų santykius sušildo, sušvelnina. Laimingi, kad turime tokią savybę savo kalboje.
Ilgai be rašto gyvenome, bet lietuvių kalba be galo turtinga, žodinga. Elena pasakoja apie linksmus žaidimus, kuriais tiek anglų kalbos, tiek lietuvišką žodyną turtindavo. Be to, mamos labai reiklios būta: brolis Jurgis bent dvi dienas žuvies prašė, kol žodį taisyklingai, nesuminkštindamas ištarė.
„Nors mes ten neturėjom tokio didelio lietuvių kalbos žodyno kaip Lietuvoj išleisto, bet labai didžiavomės mūsų žodyno turtingumu. Kiek pastangų kalbininkai įdėjo surenkant tuos žodžius, kuriant naujadarus ir mūsų bendrinę kalbą! Tai supratom, kai susidūrę su pirmais emigrantais, jų kalboj išgirdom tokius žodžius kaip „videlsiai, dziegorius, dzierkolas, šlebės ir čeverykai“. O jų vaikų kalboje jau girdėjom angliškų žodžių kamienus su lietuviškom galūnėm. Pavyzdžiui, užsidėk ‚šiūsus‘ ir eik nusipirk ‚dresę“ (apsiauk batus ir nusipirk suknelę), – tvirtina E. Bradūnaitė-Aglinskienė. – Jautėm tuos skirtumus ir galbūt dėlto stengėmės šeštadieninėse mokyklose mokytis taisyklingos, nesudarkytos lietuvių kalbos. Nors kai norėjom pašėlti ir pažaisti su kalba, tyčia panaudodavom ir tuos senuosius, ir naujuosius pasakymus.“
O tarmėse kiek visko yra... Antropologės nuomone, svarbiausia, kad tarmė psichologiškai šildo žmonių artimumą, paryškina bendrumo pojūtį. Žinoma, bendrinė kalba reikalinga, per maži esame, kad susiskaldytume, nesusišnekėtume. Bet tarmė, šeimos kalba stipriai suriša, emociškai suartina.
„Kai manęs klausia, ką tiria antropologija, atsakau, kad studijuoju tai, ką šeima kalbasi prie stalo. Tuose pasikalbėjimuose yra perduodama kultūra“, – apibendrina kultūros tyrinėtoja.
Lietuvių kalba – brangiausia savastis
Klysta, kas galvoja, kad gimė lietuvis, ir jokio rūpesčio. Pašnekovė lengvai šypteli, kad mums lengviausia per krepšinio varžybas paūbauti, parėkauti. „Bet tokio patriotizmo – maišas skylėtas.“ Tapatybė genais neperduodama. Ji sukuriama. Ją priimti reikia.
„Pasaulyje manimi daugiausiai domėjosi ir labiausiai gerbė ne už ką kita, o būtent už tai, kad esu lietuvė, taigi – išskirtinė, turinti savąją autentišką kalbą, istoriją, kultūrą, gebanti iš savo ir savo tautos patirties papasakoti jiems to, ko patys jie nepatyrė, nežino…“
Pasaulio madų pilkumėlę paįvairinti gali mūsų per tūkstantmečius nušlifuota kalbos įvairovė, kultūra. „Kai dėsčiau lietuvių kalbą profesoriams, kurie mokėjo sanskrito, graikų, lotynų ir kitokias kalbas, mokėmės linksnių, moteriškų ir vyriškų galūnių. linksniuočių, kirčiuočių, jie stebėjosi, kaip mes tą kalbą vartodami išmankštiname protą, klausė, gal kokius kompiuterius galvose nešiojamės.“ Vaikams E. Bradūnaitė-Aglinskienė pateikianti pavyzdį: sporto salėje norėdami raumenų jėgą sustiprinti keliate 2 kg ar 20, o kalba yra proto mankšta: house – 2 kg, o palyginkite lietuvišką namas, namo, namui... – bus visas 20 kilogramų.
„Vaikystėje tėtukas paišė lentoje žmogiukus grupelėmis: anglų, ispanų, kitų kalbų po daug figūrėlių, paskui jų mažėja – pagal pasaulio tautų demografiją. Lietuvių nupiešė tik 4 – maža mūsų tautelė pasaulio platybėse. Paskui ėmė trinti iš kiekvienos grupelės po du. Didžiosios beveik nenukentėjo – figūrėlių dar daug liko. O kai mūsiškių nutrynė dvi, supratome, kodėl mes su Jurgiu turime kalbėti lietuviškai. Taip mums, 7–8 metų pypliams, buvo parodyta lietuvių kalba iš globalizacijos perspektyvos“, – konstatuoja E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Dabartiniai geografijos, istorijos mokytojai, pasak pašnekovės, efektyviai vaikus įžemina, savo šaltinėlio vandenį tirdami, piliakalnio istorijas atkapstydami.
Šiemet vietovardžių metai
2019-uosius Seimas paskelbė Vietovardžių metais. Etnologės teigimu, tai puiki proga paskatinti jaunus žmones gimtojo kaimo miestelio legendas užrašyti, jei nežinomos, sukurti naujas. Vietovardžiai – didelis mūsų kultūros turtas. Mūsų vietovardžiai rodo, kad tūkstančius metų gyvename savoje žemėje, iš nieko neatėmėm.
Puikus sumanymas „Misija Sibiras“. Bet gaunama 1000 prašymų, 20 išvažiuoja, lieka daugiau nei 900 – nepanaudota branduolinė jėga. Ar ne laikas apeiti tai, kas palaidota Lietuvoj? Čia palaidoti kaimai – daugybė jų ištuštėjo, išnyko, ir nė ženklelio nelikę. Komandos po 20–30 jaunuolių galėtų lankyti ištuštėjusių kaimų vietoves, įkalti mirusio kaimo vardą. Galėtų ir kapinaites aptvarkyti, tvorelės daug kur lūžta... Gal suvoktų, kas yra išvykti, kaip išnyksta net vardas, net prisiminimai. „Mano tėvelis, žemininkas, jautė – grįžti į tą žemės lopelį labai svarbu. Atvykėliai tuo nepasirūpins, jiems nekalbės mūsų upių, miškelių vardai. Skaudus to pavyzdys Karaliaučiaus krašte.“
Globalizacijos pinklės
Globalizacijos vienodinamame pasaulyje Lietuvai kyla daug iššūkių, kaip vertinti ir išsaugoti savo tapatybę. Trečioji emigrantų banga liūdina. Nedaug yra, kas vaikus gimtosios kalbos moko. Sudėtinga šeimą auginti svetimos kultūros apsupty. „Esu mačiusi pirmą bangą, kai dainas užrašinėjau. Jie labai mylėjo gimtinę. Dirbo purvinose kasyklose ar skerdyklose sunkiai. Jiems Lietuva buvo kaip šviesus spindulėlis. Bet jų vaikai jau ne visi lietuvybę išsaugojo. Mums labai stipriai meilę gimtinės diegė, bet iš mano bendraamžių taip pat dalis nubyrėjo, nors mūsų tėvai į egzotiškas keliones nevažiavo, taupė ir rengė stovyklas, kad iš Bostono ir Čikagos vaikai suvažiavę susimirksėtų. Progų sudarymas buvo gudrus slaptas sumanymas. Žydai taip pat dvidešimtmečius siunčia į Izraelį, kad kibucuose su bendraamžiais susitiktų. O mes didžiuojamės, kad į Erazmus programas siunčiame – tokio amžiaus, kai hormonų temperatūra aukščiausia.“
Tik apie tai nekalbama garsiai. Mišrios šeimos – ne pasididžiavimas, o didelė grėsmė. Per vieną kartą kalba gali žūti.
Lietuva, pasak etnologės, dar paauglystėje gyvena. Nori pasivyti, su kažkuo lygiuotis, pasirodyti.
Gal gerai būtų parašyti mokslinius darbus apie lietuvių kalbos turtus, tautosaką, literatūrą, išleisti juos anglų kalba. Bet ne tiek svarbu, ką į didįjį pasaulio turgų išmesime, svarbiau – ką savo vaikams paliksime. Juk išvažiuoja į platybes „nepersisunkę Lietuvos.“
„Būsi mažas akmenukas didelėje jūroje, jei neturėsi savitumo“, – kalba jaunuoliams E. Bradūnaitė- Aglinskienė, įpindama žaismingų patarimų kaip lietuviškas sakmes panaudoti reklamai, kaip smagu senąsias dainas sumoderninti, kaip svarbu burtis, savo talentus atskleisti, kiekvienam padėkoti, įvertinti.
Vaikų įžeminimu etnologė visus paprastus darbelius, kurie gimtine, kalba ir savimi skatina didžiuotis. Tuo rūpintis įpareigoja poeto K. Bradūno žodžiai: „Be kalbos – nėra kūrybos. Be kūrybos – nėra kultūros. O be kultūros – nėra tautos.“
