2018 metai buvo paskelbti Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Simboliška, kad būtent tų metų birželį, po beveik du dešimtmečius trukusių paieškų, Vilniaus Našlaičių kapinėse buvo atrasti jo palaikai. Pasitelkus istorijos, archeologijos, teismo medicinos ir antropologijos specialistus buvo atlikti unikalūs tyrimai, apie kuriuos plačiau papasakojo į Fotografijos muziejų atvykę Vilniaus universiteto docentas dr. Gintautas Vėlius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis.

Našlaičių kapinėse slėpti nužudytų rezistentų palaikai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas D. Žygelis pasakojo, jog nuo 1944 m. Lietuvoje tuometinė MGB pradėjo vykdyti mirties bausmes, kurios buvo vykdomos iki 1947 m. Sušaudyta per 700 asmenų. Išsiaiškinta, jog būtent jų palaikai tuo metu buvo slepiami ir užkasami Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 1994 m. ta teritorija išaiškinta ir įvykdyta 700 palaikų ekshumacija.

Tai buvo vadinamojo pirmojo mirties bausmių vykdymo etapo aukos. Nuo 1947 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjo vadinamasis mirties bausmės monitoringas, kai suimti rezistentai nebebuvo nuteisiami mirti, bet važiuodavo į atšiaurus Sovietų Sąjungos rajonus. Vėliau nuo 1950 m. prasidėjo antrasis mirties bausmių vykdymo etapas, kuris tęsėsi iki 1952 m. Asmenys buvo šaudomi toje pačioje mirties bausmių vykdymo kameroje, tačiau nėra atrasta masinė kapavietė, bet manoma, kad tai galėtų būti Vilniaus ribose.

„Archyvuose suradome dokumentą, kuris apie 1952 m. buvo surašytas Lietuvos saugumiečių. Jie  skundėsi savo viršininkams Maskvoje, kad nebeturi kur dėti sušaudyto kontingento. Tuo momentu iš Maskvos atėjo įsakymas, kad reikėtų nuteistiesiems įvykdyti mirties bausmę Maskvoje. Nuo 1952 iki 1956 m. nuteistieji buvo vežami į Maskvą, kur Butyrkų kalėjime jiems būdavo įvykdoma egzekucija, o palaikai būdavo kremuojami. Šiuo laikotarpiu pateko ir Lietuvos egzistencijos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tai, matyt, kainavo nemažus pinigus, buvo logistinių problemų, reikėjo atskiros sargybos, buvo labai nepatogu, todėl nuo 1956 m. mirties bausmės vykdymas buvo vėl grąžintas į Vilnių. Išsiaiškinome, kad jų palaikai buvo slepiami kapinėse, tačiau tai nebuvo kažkokia naujiena, jog represijų aukas slėpdavo kapinėse. 1956–1969 m. nužudytų rezistentų palaikai buvo slepiami Vilniaus Našlaičių kapinėse“, – pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas D. Žygelis.

Liudininkų parodymai leido pradėti archeologinius kasinėjimus
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas D. Žygelis pasakojo, jog nuo 2007 m. ištyrė ne vieną vietą. Daug laiko prasėdėjo archyvuose, apklausinėjo įvairius liudininkus, rinko įvairią informaciją, kuri galėjo padėti pasistūmėti į priekį ieškant A.  Ramanausko-Vanago palaikų.

Iki 2015 m. nelabai pavyko kažką daugiau išsiaiškinti, nes visa informacija pasirodydavo esanti klaidinga. 2015 m. jaunas istorikas Darius Indrišionis, dirbęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, rašė bakalauro darbą apie mirties bausmės vykdymą kriminaliniams nusikaltėliams Lietuvoje.

Jis pastebėjo, jog labai dažnai mirties bausmės įvykdymo data recidyvistams, kriminaliniams nusikaltėliams Lukiškių kalėjime sutapdavo su mirties bausmių įvykdymo data politiniams kaliniams KGB kalėjime. Savo iniciatyva susirinko visą informaciją apie politinių kalinių egzekucijų datas. Ir buvo pastebėta, kad nuo 1956–1969 m. 13 kartų sutapo egzekucijų datos.

„Tai yra per daug didelis skaičius, kad galėtume tai pavadinti tiesiog atsitiktinumu. Prie recidyvistų mirties įvykdymo aktų buvo parašyta, kad jų kūnai yra užkasti Vilniaus Našlaičių kapinėse. Logiškai buvo padaryta išvada ir iškelta versija, kad didelė tikimybė, jog ir politinių kalinių palaikai  kartu su tais recidyvistais yra tose pačiose Našlaičių kapinėse. Nuvykę į tas kapines pastebėjome kelių hektarų teritoriją su tūkstančiais bebaigiančių išnykti kauburėlių. Vykdyti archeologinius tyrimus tose kapinėse buvo praktiškai neįmanoma, nes nežinojome, nuo kurio galo pradėti, todėl tyrimai kuriam laikui sustojo.

Ir tada įvyko dar vienas atsitiktinumas ar net stebuklas, jog mus susirado liudininkai. Į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų atvyko mokytoja su moksleivių grupe. Ta mokytoja mirties bausmių vykdymo kameroje suvokė, kad būtent šioje kameroje buvo nušautas ir įvykdyta egzekucija jos seneliui.

Mokytoja mums papasakojo, jog labai neseniai iš savo tėvo sužinojo šeimos paslaptį. Senelis buvo 1941 m. sukilėlis, 1945 m. suimtas ir nuteistas 10 m. praleisti mirtininkų lageryje. Iš beveik 500 žmonių išgyveno tik 2. Vienas iš jų ir buvo jos senelis. 1955 m. jis grįžo į Vilnių ir norėjo išdidžiai čia ir likti gyventi, o tai nepatiko KGB organams, kurie norėjo, kad jis išvyktų. Todėl jis vėl buvo areštuotas, jam sukurta netikra byla ir labai greitai buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

Kai senelis grįžo iš lagerio, gyveno Vilniuje, Tramvajų gatvėje, kuri buvo visai šalia Našlaičių kapinių, o jo kaimynas buvo tų kapinių prižiūrėtojas ir duobkasys – jie buvo ne tik pažįstami, bet ir draugai.

O vieną 1958 m. naktį tas duobkasys užkasė savo kaimyną: jį atpažino ir visą gyvenimą nešiojosi nuoskaudą. Prieš mirtį jis nusprendė sušaudytojo sūnui viską papasakoti, parodė ir apytikslę jo tėvo palaidojimo vietą. Sūnus tą paslaptį saugojo iki 2014 m. Po to, kai ištiko keli infarktai ir insultai, sūnus tą paslaptį papasakojo savo dukrai, kuri su mokiniais atėjo į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų.

Mes pirmiausiai ieškojome liudininko tėvo kapo, kad galėtume įrodyti, jog Vilniaus Našlaičių kapinėse yra palaidoti KGB sušaudytų politinių kalinių palaikai. Liudininko tėvas buvo politinis kalinys ir sušaudytas KGB, todėl būtent per jį tikėjomės įrodyti šią versiją. Po šių liudininkų parodymų galėjome pradėti archeologinius tyrimus, nes jie nurodė beveik tikslią teritoriją, kurioje buvo galima pradėti paiešką“, – pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas D. Žygelis.

Dokumentai išaiškino sušaudytųjų palaikų laidojimo vietas
Vilniaus universiteto docentas dr. G. Vėlius pasakojo, jog liudininkai parodė teritoriją, kuri apima apie 150 kapų, o tarp jų turėjo rasti ir vieno iš liudininkų tėvo palaikus. Iš viso Našlaičių kapinėse yra per 3 tūkst. kapų, tarp kurių reikėjo rasti ir A. Ramanausko-Vanago palaikus. Iš pradžių atrodė, kad ši užduotis neįmanoma, tačiau po truputį artėjo prie tikslo. Taip pat šis archeologinis tyrimas yra labai specifinis, nes archeologiniai kasinėjimai buvo paskutinis etapas, o prieš tai reikėjo surinkti visą įmanomą informaciją apie visus sušaudytus asmenis ir apie šias kapines.

„1956–1969 m. buvo sušaudyti 206 asmenys, didžioji dalis iš jų buvo Lukiškių kalėjimo kriminaliniai nusikaltėliai ir 70 asmenų, už politinius nusikaltimus sušaudyti KGB  tardymo izoliatoriuje. Surinkome visą informaciją apie sušaudytuosius: jų vardą, pavardę, gimimo datą, ypatingus požymius. Pavyko aptikti ir kapinių administracijos vestas knygas. Į tas knygas surašydavo atvežtų kūnų asmens duomenis, iš kokios įstaigos buvo atvežti, bet nebuvo įrašyta, kur tas mirusysis palaidotas. Tik nuo 1960 m. atsiranda fragmentiški įrašai, kuriuose buvo rašoma apie atvežto kūno palaidojimo vietą. Tai mums labai padėjo, nors ir reikėjo labai ilgai tai šifruoti. Taip pat labai svarbus šaltinis buvo 1962 m. Našlaičių kapinių planas, kuriame buvo nurodytos laidojimo kryptys. 2017 m. ilgais žiemos vakarais pavyko atsekti laidojimo kryptis, kur buvo seniausios kapinių eilės, o kur naujausios, o kur kartais duobkasys nesilaikydavo laidojimo taisyklių. Nuo 1960 m. kapinių žurnaluose atsiranda įrašai, kur yra užkasami legalūs palaikai. Taip vadinome palaikus, kurie buvo atvežti iš ligoninių. Tas kapavietes sužymėjome plane, tada pastebėjome, kad vieni kapai turi legalius įrašus apie atvežtus asmenis, o kiti neturi jokių įrašų. Tai buvo užsikabinimas, jog galbūt tose vietose ir bus slėpti sušaudytų asmenų palaikai. Tai mus įgalino kasti konkrečiose vietose“, – pasakojo Vilniaus universiteto docentas dr. G. Vėlius.

A. Ramanausko-Vanago palaikai rasti kitoje kapinių pusėje
Vilniaus universiteto docentas dr. G. Vėlius taip pat papasakojo, jog iš pradžių nesiekė surasti tik A. Ramanausko-Vanago palaikų, o siekė išsiaiškinti, ar tikrai šiose kapinėse buvo laidojami KGB rūsiuose sušaudyti asmenys, kaip jie buvo laidoti, kurioje kapinių dalyje buvo užkasinėjami. Tik po to, kai visa tai išsiaiškino, galėjo pradėti konkretaus asmens palaikų paiešką.

„Vienoje kapavietėje buvo aptikti palaikai asmens, kurie buvo be jokių šaudymo žymių, asmuo buvo atvežtas iš gydymo įstaigos. Gretimoje duobėje aptikome dviejų žmonių palaikus su kaukolių sužalojimais. Asmenys buvo nepagarbiai sumesti į duobę, supilta ir cheminė medžiaga, kad nebūtų įmanoma pasakyti, koks tai asmuo. Atkasus dar vieną kapavietę išsiaiškinome, kad jei tam tikrą dieną egzekucija buvo atlikta trims žmonėms, duobkasys juos visus sumesdavo į vieną duobę. 2017 m. buvo identifikuotas vienas asmuo, kuris buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Tai buvo labai didelis pasistūmėjimas į priekį. Tai reiškė, kad tose kapinėse galėjome pradėti ieškoti ir A. Ramanausko-Vanago palaikų. Atlikus visus tyrimus suradome A. Ramanausko-Vanago palaikus visai kitoje kapinių pusėje, nei manėme iš pradžių. A. Ramanausko-Vanago palaikai po kriminalinių nusikaltėlių buvo įmesti veidu žemyn. Iki surandant palaikus nagrinėjome gyvo A. Ramanausko-Vanago nuotraukas, rentgeno nuotrauką po žiauraus sumušimo, kai buvo suimtas, kad radę palaikus galėtume jį atpažinti. O kai suradome jo palaikus, iš karto supratome, kad tai buvo jis, tačiau sunkiausia buvo laukimas, nes ekspertai turėjo tai patvirtinti“, – pasakojo Vilniaus universiteto docentas dr. G. Vėlius.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas D. Žygelis pasakojo, jog nuo 1956–1969 m. nužudytų rezistentų palaikai buvo slepiami Vilniaus Našlaičių kapinėse.
Ramūno SNARSKIO nuotr.