Justė Lipinskienė yra Šiaulių kultūros centro apeiginio folkloro ansamblio „Rėda“ ir modernaus folkloro grupės „Vadauja“ meno vadovė. Taip pat modernaus etnorūbo „Juostė“ kūrėja, etninės kultūros, pasaulėžiūros specialistė bei mama. Nuo pat mažumės jautė, jog folkloras yra joje, bet tik vėliau pajuto begalinę meilę jam bei liaudies dainoms. Pati turėdama tiek įvairių veiklų J.  Lipinskienė sugalvojo, jog reikia suvienyti vaikus auginančias moteris, kad jos galėtų skirti laiko sau, pailsėtų, atrastų  veiklą, artimą širdžiai ir sielai, todėl siūlo burtis į susidainavimų vakarus. Išsamiau apie atsiradusią meilę liaudies dainoms, folklorui, modernaus etnorūbo atsiradimą bei apie atsiradusį norą keliauti papasakojo pati J. Lipinskienė.

– Kaip atsirado meilė folklorui?
– Vaikystėje nejutau ir nesakydavau, kad myliu folklorą. Mums mama dainuodavo įvairias lopšines, ji tai labai mėgo liaudies dainas. Ne tik klausydavosi, bet ir pati dainuodavo, tačiau mums, vaikams, buvo „fainiau“ koks, pavyzdžiui, „Tele Bim-Bam“. Folkloras manyje buvo, bet nesupratau, kad jį mėgstu.

O folklorą pamilau turbūt tada, kai man buvo 15 metų. Tada su dviem draugėmis ir sese Greta subūrėme modernaus folkloro ansamblį „Dvi mudvi“. Tai buvo dvi poros sesučių. Draugė su sese ir aš su savo savąja. Folklorą stengėmės sušiuolaikinti, koncertuodavome visoje Lietuvoje. Susipažindavome su folkloro grandais, pastebėjome, kad ne tik jaunos panelės, bet ir brandūs, protingi žmonės liaudies dainas dainuoja. Nuo tada turbūt ir įsimylėjau folklorą.

Tada dar įsimylėjau folkloristą, kuris tuo metu dainavo Vilniuje, apeigų grupėje „Kūlgrinda“, su juo ir šeimą sukūrėme. Taip pat etnologijos ir folkloristikos studijos, kurių metu gavau pasiūlymą dirbti KTU folkloro ansamblyje „Goštauta“. Įgijau daug patirties, supratimo. Suvokiau, ką noriu gyvenime daryti ir kaip. Kaune 6 metus gyvenome, studijavau, vakarais dirbau su kolektyvu.

O gavusi kvietimą sugrįžti atgal į Saulės miestą – nesudvejojau. Čia įkūrėme naujus folkloro ansamblius („Rėda ir „Vadauja“) ir toliau tame folklore verdame abu su vyru.

– O kaip liaudies dainoms atsirado meilė?
– Kai buvau modernaus folkloro ansamblyje „Dvi mudvi“, dainuodavome tai, ką girdėdavome, perimdavome dainas iš savo dainuojančių tėvų bei kitų garsių folkloro grupių. O kai pradėjau studijuoti, tai tiesiog dėstytojai liepdavo analizuoti liaudies dainas, parsinešti dainynus iš bibliotekų. Tie dainynai, tūkstančiai liaudies dainų, tiesiog užburdavo savo tekstais ar melodijomis.

Meilė liaudies dainoms atsirado labiau nuo studijų, nes pradėjau atrasti savo liaudies dainą, kas man patinka, kokios man temos artimiausios, o ne kažką kopijuoti ar iš kitų mokytis. Savo dainų nekuriu, neturiu tam pašaukimo. Kai pamatau pilnus dainynus dainų, tame įskaitau gelmę. Liaudies daina yra perėjusi per šimtus, tūkstančius lūpų, kol pateko į dainyną. Juk kažkas irgi matė tame gelmę ir svarbumą. Brangus yra senolių palikimas, kuriam tūkstančiai metų, o tas labiausiai mane ir „veža“.

– Ko galime pasisemti iš liaudies dainų?
– Liaudies daina, tekstas, melodija, mintis, kurią atnešame, galima sulyginti ir su malda – apdainuoji tai, ką matai, kas svarbu. Brangu, aktualu tuo metu. Mane liaudies dainos nuramina. Būnu suirzusi, namie vaikų būrys dūzgia, o kartais taip norisi tylos ir ramybės – tada uždainuoju. Atbėga vaikai ir kartu niūniuoja, taip atsiranda bendrystė. Kai vyras išgirsta, kad niūniuoju, ir jis prisijungia. Mes gyvename ir verdame tame. Norime, kad vaikai brangintų mūsų senąją etninę dvasinę ir materialinę kultūrą, palikimą. Būtų brangu, jei vaikai užaugę išdrįstų prasižioti ir dainuoti, turėtų užsiauginę stiptų stuburą ir stovėtų, savo gyvenimus kurtų ant tvirto pamato.

– Kokias liaudies dainas dainuojate?
– Šiaulių kultūros centro apeiginio folkloro ansamblis „Rėda“, kuriam vadovauju, dainuoja kalendorines dainas. Tai yra: Kalėdų, Užgavėnių, Velykų, Jurginių, Sekminių, Rasų švenčių bei šeimos, vestuvinės dainos. Būna, kad tenka ir apeigas atlikti, žmonės pasiprašo, kad tradiciniu būdu palaimintume jų santuoką.

Ansambliečių labai mėgstamos dainos – sutartinės. Na, sutartinės vadinamos ne dainomis, o giesmėmis, jos ne dainuojamos, o giedamos, jų tekstai irgi yra be galo įdomūs, su paslėpta potekste. Sutartinės turi atlikimo magiją, kai visi giedame tą patį, bet skirtingu metu, išeina kažkas dangiško. Man būna labai gera scenoje atlikti modernųjį folklorą. Kai liaudies daina apsipina įvairiais muzikos instrumentais, kitokia apranga, kitaip klausosi žmonės.

Yra toks festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Į šį festivalį atvyksta kitokie, išskirtiniai žmonės – jie tarytum gyventų su liaudies daina lūpose, tatuiruoti visi, ilgais plaukais, net dredais, šoka visi liaudies šokius, tokie laisvi, save pažįstantys, mylintys. Labai smagu ne tik su jais įsilieti į minią, bet dar jiems ir koncertuoti.

– Tai jūsų klausytojai yra įvairūs?
– Taip, yra įvairūs. Folkloro klausosi gal tokie žmonės, kurie labiau mėgsta klasiką, ateina tiesiog pasiklausyti, bet retai prisijungia kartu padainuoti. Pavyzdžiui, jei tai Šiaulių kultūros centro apeiginio folkloro ansamblio „Rėda“ koncertai, žmonės sėdi ir klausosi. Jei tai vakaronė, tada visi kartu dainuojame. O per modernaus folkloro koncertus žmonės kartu „tūsinasi“, išgyvena mūsų dainą, jiems nereikia tekstų, jie iš karto prisijungia.

– Ar liaudies dainos yra populiarios tarp visų kartų žmonių?
– Nemanau, kad jos yra populiaresnės dabar nei buvo anksčiau. Visais laikais žmonės tiesiog patys pasirinkdavo, ką jie nori klausytis ir kodėl. Šiais laikais, kai visą laiką tarsi kažkur bėgame nuo ryto iki vakaro, liaudies daina yra kaip galimybė nutilti, atsisėsti, nebėgti ir laiką skirti dainavimui ir sau, savęs pajautimui.

– Stengiatės ir savo šeimoje skatinti tokį dainavimą?
– Iš savo tėvų gavau labai tvirtą tikėjimą, krikščionišką pagrindą, liaudies dainas kaip pasaulėžiūrą, tradicijų laikymąsi. Tai labai stengiuosi ir savo vaikams perduoti. Tikiu, kad tėvai man perdavė ką turiu geriausio, todėl ir pati tai noriu perduoti. Gal kažkiek kitaip, su kitokiais prieskoniais, bet esmė ta pati.

Per prievartą vaikų neverčiu dainuoti liaudies dainų. Vyriausieji Jonas ir Povilas dainuoja liaudies dainas nuo pradžios iki galo, labai gerą atmintį turi. Dalyvauja ir vaikų folkloro konkurse „Tramtatulis“, o Domicelė nori rožiniais rūbeliais rengtis. Aš taip nesirengiu ir nemoku šokių,  kokius ji pademonstruoja, bet aš iš jos mokausi, man yra gera ir gražu. Ji savo moteriškumą per tai rodo, net ir tokiame amžiuje – 3 metukų. Neverčiu jos rengtis lininiais drabužiais ar su juostomis.  Vieną dieną ji būna rožinė, kitą dieną – lininė ar su juostomis. Ji pati sprendžia, kokia nori būti.

– O klausotės šiuolaikinės muzikos?
– Vyras užleidžia „Seną kuiną“, tik nežinau, ar čia šiuolaikinė muzika. Turiu draugę Laimą, kuri mane vis įmeta į šiuolaikinį gyvenimą, atsiunčia pasiklausyti kažko naujo, perskaityti kažko šiuolaikiško. Savo noru turbūt nesirinkčiau, nes nežinau nė kur rinktis, dabar vaikai, juostos užima visą mano laiką. Džiaugiuosi, kad kažkas kažką atsiunčia, tada galiu truputį būti šiuolaikiškesnė.

– P. Višinskio viešojoje bibliotekoje pirmą kartą surengėte padainavimus „(Iš)dainuok save“. Kaip kilo idėja tai padaryti?
– Tą vakarą aš buvau šios idėjos atnešėja, bet dainavome visos susirinkusios moterys kartu. Prisiuvau pagalvėlių, papuošiau jas savosiomis juostomis, sėdėjome ant jų ratu, viduryje degė žvakės ir tiesiog dainavome. Išrinkau septynias dainas specialiai tam vakarui, tos dainos man ir pačiai buvo naujos. Pati iš naujo jų mokiausi, nenorėjau nuo kažko kopijuoti, norėjau, kad tai būtų mano. Moterys labai noriai priėmė, labai nuoširdžiai giedojo ir dainavo kartu.

Atėjusios moterys buvo apstulbusios, kaip pačios pasisakė po renginio, nes atėjo padainuoti, o gavo dozę kažko ypatingo. Mačiau, kad moterys pražydo, nurimo. Jos buvo su sijonais, pasidažiusios, palaidais plaukais, sėdėjome ant gražių pagalvėlių, buvome tiesiog pačios sau, moteriškos. Nereikėjo būti buhalterėmis, padavėjomis, mamomis, žmonomis, reikėjo būti tiesiog savimi. Matėsi, kad tą vakarą jos pačios norėjo, kad tai būtų ypatinga.

Man atrodo, kad tai mums pavyko. Manau, kad kiekvienos moters širdyje užkoduota, kad turime burtis ir visos daryti kažką bendra, kas mus atplėštų nuo kasdienybės, nuo rutinos, jog grįžtume naujos, laimingos, atsipalaidavusios. Rinksimės kartą per mėnesį, jei matysime, kad mums to per mažai, tada rinksimės kas savaitę. Moterys manęs klausė, ar reikia turėti muzikinį išsilavinimą, ar turi būti dainingos, ogi į mūsų pasidainavimus nieko nereikia atsinešti, nieko specialiai mokėti, tereikia ateiti. Sugrįžusi po renginio namo buvau maloniai nustebinta – vyras pasisakė, kad taip pat nori burtis dainuoti su vyrais. Startas bus kovo 12-ąją.

– Jūs esate ir modernaus etnorūbo kūrėja. Kaip gimė mintis tai pradėti?
– Pirma juosta atsirado tada, kai susipažinau su savo vyru. Nežinojau ką originalaus jam padovanoti, todėl nuvažiavau pas audėją Jurgitą Bartkuvienę, kuri mane ir pamokė. Taip gimė pirmoji, antroji, šimtoji juosta, o prieš trejus metus su draugais subūrėme „Juostę“.

Nesinorėjo dirbti nuo 8 iki 17 val., o dar kai namuose augini vaikus, norisi kažką daryti namuose ir iš to išgyventi. Drabužiai yra siuvami iš natūralių audinių, pavyzdžiui, iš vilnos ir lino, kurie papuošiami audėjų austomis vytinėmis juostomis. Ši idėja paprasta, bet ne prasta, lietuviai labai domisi, aktyviai palaiko mus. Kuriame rūbus vyrams, moterims ir vaikams. Vieni žmonės šiuos drabužius laiko tik išeigai, bet aš jais rengiuosi kasdien.

Tai nėra tautiniai kostiumai scenai. Pavyzdžiui, vyrams siūlome vyriškus džemperius, kelnes, švarkus, paltus. Moterims – sukneles, sijonus, tunikas, marškinėlius, sijonkelnes. Dar yra kuprinės, rankinės, moteriški ir vyriški diržai, nuo šių metų atsiras batų kolekcija. Tai bus išskirtiniai, rankų darbo odiniai auliniai batai. Pavasarį ar vasarą jau turėtų atsirasti pirmoji batų pora, su nekantrumu visi laukiame. Būna, kad žmonės paprašo nuolaidų, tada jas pritaikome, būna, jog perka dešimtimis – keičia visą savo garderobą. Dažniau perka moterys, nes joms reikia kelių sijonų, kelių marškinėlių, tada reikia ir palto ar dovanos mylimajam. Vyrai yra labiau ramesni, bet pasitaiko, kad iš karto nusiperka ir tris diržus. Esu tikra, kad kiekviename mūsų yra užkoduota meilė savam kraštui, papročiams, tradicijoms.

Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių atrastų savyje gelmę, brangintų etninį palikimą, bet ne per prievartą. Savo pagrindinės veiklos – audimo, siuvimo, dizaino kūrimo nelaikau darbu, priešingai, netgi kartais prieš vyrą teisinuosi, kad dirbu, nes tai neatrodo kaip darbas. Vyras juokiasi, sako, kad aš tiesiog mėgaujuosi, ilsiuosi, net žaidžiu, o ne dirbu.

– Ar norėtumėte dar kažko naujo išbandyti savo gyvenime?
– Užsimaniau keliauti. Šiais metais pajutau, kad namas jau po truputį pasistatė, vaikai po truputį auga, o aš dar nesu lipusi į lėktuvą. Grįžta draugai, giminaičiai iš pasaulio, parveža lauktuvių, nuotraukų, sesuo visą pasaulį apkeliavusi. Ji yra garsi muzikantė su savo vyru subūrė instrumentinę grupę „Tutto a Dio“. O aš kažkaip niekur.

Man ne tiek gaila, kad niekur, bet tiesiog noriu dabar jau ir aš. Pavasarį keliausime į Šveicariją – visi kartu, mudu ir mūsų keturi mažyliai. Kopsime į kalnus, grožėsimės vaizdais. O kažkada abu su vyru labai norime nukeliauti į tikrąją Afriką.

2019 02 22 12

Šiaulių kultūros centro apeiginio folkloro ansamblis „Rėda“ dainuoja kalendorines dainas.
Asmeninio archyvo nuotr.

2019 02 22 13

J. Lipinskienė kuria drabužius iš natūralių audinių, pavyzdžiui, iš vilnos ir lino, kurie papuošiami audėjų austomis vytinėmis juostomis.
Asmeninio archyvo nuotr.

2019 02 22 14

Modernaus folkloro grupė „Vadauja“ scenoje atlieka modernųjį folklorą.
Asmeninio archyvo nuotr.

2019 02 22 11

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje J. Lipinskienė pirmą kartą surengė padainavimus „(Iš)dainuok save“.
Asmeninio archyvo nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94562419
Į viršų