Socialiniuose tinkluose atrasta pamokanti istorija. Kartą žmogus susapnavo, kad pateko į parduotuvę, kurioje už prekystalio stovėjo pats Dievas. ,,Ką galėčiau čia nusipirkti? – paklausė žmogus. ,,Visko, ko tik panorėsi“, – atsakė Visagalis. ,,Tada norėčiau gauti džiaugsmo, laimės, meilės“, – išpoškino žmogus. ,,Palauk, aš tuoj“, – tarė Dievas ir nusisukęs ėmė kažką berti į popierėlį. ,,Kas tai?“ – paklausė žmogus, kai Dievas atkišo jam popieriaus gniužulėlį. ,,Tai viskas, ko tu prašei. Matai, čia sėklos… Ką sėsi savo gyvenimo kelyje, tas ir užaugs, ir džiugins tave“, – paaiškino Dievas.  

Tikėdamiesi išgirsti, kaip šias stebuklingas sėklas puoselėti, kalbiname Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorių tėvą Stasį Kazėną SJ.

– Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Jėzuitų misijos Lietuvoje metais, nes pirmieji jėzuitai mūsų krašte įsikūrė prieš 450 metų ir šio ordino nuopelnai Lietuvos švietimui bei kultūrai nenuginčijami. Kiek jėzuitų Lietuvoje yra šiuo metu, kokiai veiklai atiduodama pirmenybė?
– Dabar Lietuvos jėzuitų provincijoje yra 35 Jėzaus draugijos nariai. Jėzuitų namai įsikūrę Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Lemonte (JAV). Mes dabar kalbamės vienuolyne, bet tai nėra monastinis vienuolynas, kaip benediktinų vienuolynas Palendriuose ar pranciškonų – prie Kryžių kalno. Tai tiesiog jėzuitų namai, pas mus nėra privalomos bendros maldos.
Daug nesiplėsdamas galiu priminti svarbiausias švietimo įstaigas – Kražių, Pašiaušės, Vilniaus kolegijas. Iš jų išaugo Vilniaus universitetas. Kražiuose – lietuviško teatro ir baleto šaknys.

Mūsų nedaug, bet siekiame plėtoti švietimo, mokslo, kultūros ir socialinę veiklą, vedame rekolekcijas. Šiuo metu veikia jėzuitų gimnazijos Vilniuje bei Kaune, pradinė mokykla ir darželis – Šiauliuose.

– Facebook’e žmonės dalijasi patirtimi, kad jūsų bažnyčioje vyksta įdomūs dvasiniai mokymai, kurie ne vienam atnešė sielos ramybę. Ar jėzuitų dvasinė praktika kitokia?
– Vedimas prie Dievo gali būti įvairus, kas ką sugalvoja. Vieni mėgsta bibliodramos užsiėmimus, kiti – maldos grupeles ar pan. Man pačiam yra tekę bibliodramoje dalyvauti, iš Vokietijos važinėjo mokytoja. Bibliodrama yra grupelės susitikimas – teksto skaitymas su judesiu. Kūnas neleidžia meluoti: giliau pamatome Biblijos teksto esmę.

Šventojo rašto studijos būna kartą per mėnesį. Paskaitas skaito Mozė Mitkevičius. Vedame rekolekcijas, veikia įvairios maldos grupelės.

Mes esame atviri kiekvienam, kas domisi. Prieš einant į bet kurią dvasinę praktiką privalu sau iškelti klausimus: ar man tai svarbu, ar užteks vidinio nusiteikimo ne pasižiūrėti, ne kritikuoti, o dalyvauti.

– Ne iš vieno žmogaus tenka išgirsti, kad vaikystėje išmoktos maldos neveikia. Ateina į Mišias, bet bažnyčioje jaučiasi svetimas. Ko trūksta?
– Manau, kad maldos veikia, kai nuoširdžiai jas kalbi. Neužtenka vien atkalbėti maldas. Dievas žmogaus ieško ir eina į santykį. ,,Ateikite pas mane visi, kurie prislėgti, pavargę“, – kviečia Dievas. Jis duoda kryptį: „Aš esu kelias, aš esu tiesa.“ Jei žmogus atsiliepia į kvietimą, eina į santykį, Dievas veda. Jei ne, nesiveržia per jėgą. Stovi ir beldžia: „Kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš užeisiu ir mes kartu vakarieniausime“(Apr.3,20). Mums malonu, kai ateina svečių arba kai mus priima. Bet reikia atverti duris ir širdis.

Popiežius Pranciškus sakė: „Jaunime, pasikelk nuo sofos.“ Jei sėdėsi prie televizoriaus, niekas neįvyks. Jei užsidėsi kuprinę ir eisi, daug patirsi. Gal nutrins kojas, pavargsi, bet kur nors nukeliausi.

Juk Bažnyčia – ne pastatas. Beveik visi, kas Šiauliuose gyvename, esame krikštyti. Tai mes visi ir esame Bažnyčia, Dievo malonės sukurta. Su kokiu nusiteikimu susirenkame, tokią Bažnyčią ir matome, išgyvename. Nuotaiką kuriame mes patys. Kunigas yra tos Bažnyčios narys. Jis patarnauja susirinkusiems. Kai ateini be išankstinės neigiamos nuostatos, pagarbiai, gali save praturtinti Dievo pažinimu, santykiu su kitais.

– Nuo ko reikėtų pradėti?
– Visko reikia kantriai mokytis. Mokykloje mokėmės raidžių. Dabar turėtume mokytis pabūti tyloje.

Nuo savęs pradėti. Atsakyti sau, kas aš esu. Atsakymų daugybė: žmogus, pilietis, tėvas, darbuotojas. Ar galiu pasakyti, kad esu Dievo vaikas? Ar galiu pasakyti, kad Dievas mane myli? Ar tuo tikiu?

– Ar mano karta besugebės to išmokti? Gal tai – jėzuitų mokyklos tikslas?
– Neatiduokime mokyklai tėvų pareigos. Kaip gražiai beauklėtų mokykla, pradžia yra šeimoje.  Mokykla gali tik padėti, kad vaikas augtų. Gal jie dar savyje nepažadino, neišmoko klausytis tylos. Mokykla turi tikslus, bet pirmenybė šeimoje. Šeima vienu žodžiu gali paneigti tai, ką vaikas gero gavo kitur. Tėvų pareiga padėti vaikui augti. Mokykla tik padėti gali, kad vaikai augtų dvasingoje aplinkoje.

Žmogus yra linkęs į laisvumą, lengvumą. Jauniems kartais atrodo, kad tėvai iš baimės ateina prie Dievo. Vyresniuosius gi atveda patirtis ir jie gailisi, kad tiek ilgai klaidžiojo. Šv. Augustinas sakė: ,,Per vėlai Tave pažinau, mano Grožybe!“

Apsisprendimas – širdies laisvė, o tikėjimas yra gyvenimo būdas.

– Tėvai retai apsilanko bažnyčioje, o vaiką veda į katalikišką mokyklą. Kaip tai vertintumėte?
– Tėvai turi siekimą, kurio dar savyje iki galo nesubrandino. Žodis paskatina, o pavyzdys patraukia. Grūdas, kad ir labai geroje žemėje pasėtas, nelaistomas ir be saulės neaugs. Saulė ir drėgmė yra tėvų meilė vaikui, jų pavyzdys.

Ateis metas ir tėvai atsilieps į Dievo kvietimą...

– Kodėl tiek daug žmonių jaučiasi nelaimingi?
– Nes pametė gyvenimo tikslą. Per daug vartojame, neįsiklausome į save. Kur mūsų dorybės? Tokios kaip nusigalėjimas, sveikas nuolankumas, padorumas, aistrų pažabojimas?

Patys save nuskurdiname, kai pametame gyvenimo ritmą: šešias dienas dirbi, o sekmadienis – Dievo garbei. Šventą dieną džiaugsmui, poilsiui, bendravimui turime skirti. Gilumoje norime prasmingo gyvenimo, vidinio džiaugsmo, bet atitrūkti nuo kasdienybės sau neleidžiame. Antra vertus, prasmė, džiaugsmas gali būti ir sunkiuose darbuose dėl mylimų žmonių. Vaižgantas sakė: „Nešdamas laimę kitiems pats tapau laimingas.“

Visa tai yra bažnyčios mokyme, pavyzdžių – ir šventųjų gyvenime, ir tautos didvyrių likimuose. Norėtųsi daugiau pasiaukojimo. Džiaugsmas yra vakarinis svečias, kuris ateina po gerai praleistos dienos.

– Juk altruistai yra išrinktieji, ypatingi žmonės. Kažin ar paprastas žmogus pajėgus aukotis?
– Kiekvienas Dievo akyse yra ypatingas. Nesvarbu, senas ar jaunas, sveikas ar ligonis, darbininkas ar menininkas… Nepriklausomai nuo to, kad mūsų skirtingi gebėjimai, kiekvienas esame nepakeičiamas. ,,Jūs ypatinga, nes esate Dievo mylima dukra – ar kada susimąstėte apie tai?

Per mažai save vertiname: ne kažkam kitam – dėl manęs Dievas sukūrė pasaulį, kad aš juo džiaugčiausi, kad matyčiau pasaulio grožį. Ne tam, kad pasinaudočiau kitu, o kad jam padėčiau džiaugtis. Dievo troškimas – laimingas žmogus. Ne tik amžinybėje, bet ir gyvenime.

Niekas nežadėjo, kad bus lengva: „Prakaite valgysit duoną“, – Dievas sakė pirmiesiems tėvams.

Yra nuodėmė, yra blogis, kuriuos galima įveikti. Tai sudėtinga. Bet tikinčiam išeina į gera.