Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto, nepaisant to, kad jo pagaminimui reikia vis daugiau ariamos žemės plotų, darbo jėgos, laiko, vandens, kuro, transportavimo ir kitų išteklių.

Su maisto švaistymu akis į akį ypač susiduriame šventiniu laikotarpiu, tačiau šis klausimas išlieka aktualus net ir šventėms pasibaigus. Specialistų įsitikinimu, augant žmonių skaičiui pasaulyje, reikėtų skatinti atsakingesnį visuomenės požiūrį į maisto vartojimą.

Ketvirtadalį pajamų išleidžiame maistui
„Maisto banko“ komunikacijos ir plėtros vadovas Vaidotas Ilgius „Šiaulių naujienoms“ sako, jog beveik pusę iššvaistomo maisto tenka namų ūkiams. Tačiau maisto yra prarandama ir gamyboje, ir žemės ūkyje, ir prekybos sektoriuje, ir visuomeniniame maitinime. Lietuva  priskiriama prie turtingesnių šalių, tačiau yra ir skurdesnių šalių, kuriose maistas taip pat  švaistomas. Turtingesniuose kraštuose maistas  švaistomas daugiau dėl sotaus gyvenimo ir maisto pertekliaus, kituose kraštuose – dėl nepakankamo techninio išsivystymo.

„Namų ūkiuose maistas švaistomas  dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – žmonės taip greitai nesikeičia, kaip per dešimtmečius pasikeitė maisto tiekimas ir vartojimas. Mums akys dažnai sako, kad norime ir to, ir to, tada visko prisiperkame, parsinešame į namus ir po to nesugebame visko suvartoti. Todėl dalį maisto vienaip ar kitaip tenka išmesti. Vidutiniškai apie ketvirtadalį pajamų Lietuvoje išleidžiama maistui.

Kita vertus, dalis žmonių nelabai susigaudo maisto produktų žymėjimuose, nes maisto produktai Lietuvoje yra žymimi dvejopai: „tinka vartoti iki“ ir „geriausias iki“. „Tinka vartoti iki“ rodo, kad po tos datos maistas nebeturėtų būti vartojamas, yra nesaugus. O „geriausias iki“ rodo, kokia yra jo kokybė. Pavyzdžiui, jei yra mažiau drėgmės, tada makaronai ar sausainiai tampa mažiau traškūs arba labiau sausesni. Nemažai žmonių išmeta maistą net neįsitikinę, jog jis tebėra geras ir saugus vartoti, tiesiog pažiūrėję į datas.

Taip pat žmonės nemoka tinkamai laikyti produktus. Reikia tam tikro išmanymo, kur, kiek ir ką galima laikyti. Pavyzdžiui, žalias salotas galima laikyti šaldytuve ir jas išlaikysime 3 dienas, tačiau jeigu uždėsime popierinį rankšluostį, popierinę servetėlę ar polietileninį maišelį ant viršaus, salotos liks nesuvytusios ir traškios net 3 savaites. Nemažai namų ūkių mano, kad išmetant bulves, obuolius, salotas ar bananus, kurie yra vieni iš dažniausiai prarandamų maisto produktų, bus nedidelis praradimas. Tačiau reikia pagalvoti, kad kartu su išmetamu maistu išmetame ir sunkiai savo uždirbtus pinigus“, – pasakojo V. Ilgius.

Maistu patariama pasidalyti su nepasiturinčiomis šeimomis
Jog bent kažkiek sumažintume švaistomo maisto mastą, „Maisto banko“ komunikacijos ir plėtros vadovas V. Ilgius pataria, kad apie efektyvų maisto išteklių valdymą reikėtų pradėti kalbėti dar darželiuose bei mokyklose.

„Šiandien skaitau straipsnį apie vieną garsiausių pasaulio virtuvės šefų Gordoną Ramzį, kuris savo vaikus moko ne tik gaminti, bet ir kaip elgtis su maistu. Jis mano, kad žinios apie maistą yra ne mažiau svarbios, kaip ir istorijos ar geografijos žinios mokykloje. Mano manymu, mes per mažai mokykloje ar darželyje esame mokomi apie maistą, nežinome, kas su maistu atsitinka, kaip jis užauga, kaip jis iki mūsų ateina, kaip su juo reikia tinkamai elgtis. Pripažinkime, jog dabar retai kas pats augina daržoves, laiko vištas, ožkas ar karves.

Su švaistomu maistu yra susijęs ir  spaudimas visuomenėje bei tam tikrų paskatų kūrimas. To pavyzdys galėtų būti taros surinkimas taromatuose. Galėtų atsirasti valdžios priemonės, skatinančios žmones neišmesti maisto, ne tik ugdant sąmoningumą. Dabar ir patys prekybininkai imasi priemonių, jog neprisipirktume per daug, o jei vis dėlto prisiperkame per daug, tada skatinama pasidalyti su tais, kurie tą maistą suvalgytų.

Kaip ir minėjau, maistas prarandamas  ir gamyboje, ir žemės ūkyje, ir prekybos sektoriuje, ir visuomeniniame maitinime. Kad to išvengtume, vienas iš problemos sprendimo būdų būtų „Maisto bankai“. Didelius kiekius maisto, kuris dėl įvairių priežasčių nebuvo parduotas, galima perduoti nepasiturinčioms šeimoms. Mes per metus apie 6 tūkst. tonų, beveik 6–7 mln. kilogramų maisto, 15 mln. maisto porcijų išgelbstime nuo išmetimo. Tokiu būdu sutaupome ne tik patį maistą, bet ir pinigus“, – pasakojo „Maisto banko“ komunikacijos ir plėtros vadovas.

Maisto švaistymas – žalingas poveikis klimato kaitai
Europos Parlamentas atkreipė dėmesį į tai, jog jei niekas nieko nedarys, tada maisto švaistymo mažėjimo tikėtis net neverta. Labai tikėtina, jog nieko nedarant maisto švaistymas tik didėtų. Tiek Europos Parlamentas, tiek Europos Komisija pritaria, jog iki 2025 m. bent trečdaliu sumažintume išmetamo maisto kiekį. Anksčiau rekomendacijos buvo dar griežtesnės, buvo prašoma, jog maisto švaistymas iki 2030 m. turėtų sumažėti net perpus.

„Tai ne tik mūsų visuomenės, bet ir vyriausybės, savivaldybių, verslo subjektų, nevyriausybinių organizacijų atsakomybė. Juk reikia pagalvoti, kas bus ateityje, jei ir toliau maistas bus švaistomas. Su maistu išmetami ir mūsų šalies milijardai, prarandame iš tiesų didelius pinigus, tačiau maisto švaistymas neigiamai veikia ir aplinką. Dėl išmetamo maisto daromas žalingas poveikis klimato kaitai. Nekalbant apie neefektyvų išteklių vartojimą. Galime to ir nejausti galvodami, kad įvairūs potvyniai ir cunamiai vyksta kituose kontinentuose, apie kuriuos nedaug išgirstame. Kiekvienais metais girdime, jog maisto švaistymas siejasi su klimato kaita.

Kita vertus, ir mūsų šalyje tie pokyčiai tampa akivaizdūs. Dažnėja audros, potvyniai, kurių nebūdavo. Tai ne tik žala turtui, bet atsiranda ir skaudžios netektys, žmonės tiesiog praranda gyvybes dėl gamtos stichinių nelaimių ir reiškinių. Kai švaistomas maistas, tuo metu gaminasi metano dujos, anglies monoksidas ir kitos dujos, veikiančios šiltnamio efektą. Dėl to būtina labai atsakingai galvoti ir susimąstyti apie maisto švaistymo žalą“, – pasakojo V. Ilgius.

„Parduotuvėje neprisiperku ko nereikia“
Namų ūkiuose iššvaistoma didžiausia dalis maisto produktų, tačiau žmonės dar vis neretai nesusimąsto, kokia didelė tai problema. Maisto švaistymo mažinimas – tai ne tik galimybė prisidėti prie gamtos išsaugojimo, bet ir puikus būdas sutaupyti pinigų. Verta paskaičiuoti, kiek pinigų per mėnesį išleidžiama maisto produktams ir kokia jų dalis atsiduria šiukšliadėžėje.

Perkant produktus svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius aspektus: kiek maisto reikės ateinančioms dienoms, ką planuojama gaminti iš šių produktų, ko galėtų trūkti namuose. O perkant vaisius ir daržoves – įvertinti jų kokybę.

Šiaulietė Kristina pasakojo, jog savo namuose vadovaujasi tam tikra taktika. Pavyzdžiui, ji renkasi ilgo galiojimo produktus, tokius kaip įvairių rūšių kruopas, makaronus, ryžius, pupeles, džiovintus produktus ar konservuotus gaminius. Tokie produktai gali labai ilgai išbūti nenaudojami, neprarasdami savo skonio bei kokybės.

„Pati visą gyvenimą maisto nešvaisčiau. Taip nuo mažens mamos buvau auklėjama, taupiai gyveno ir močiutė, tai stengiuosi įskiepyti ir savo vaikams. Parduotuvėje neprisiperku ko nereikia, visada apgalvoju pirkinius, skaičiuoju. Dažnai žmonės labai žiūri į akcijas, perka, reikia ar ne. Akcijos traukia kaip magnetas. Aš pro akcijas praeinu ramiai ir nesusigundau. Gaminu maisto tiek, kad suvalgyčiau, jei jo lieka, dedu į šaldytuvą ir suvartoju kitą dieną. Jeigu perku minkštesnius agurkus, tada neprisiperku jų per daug. Renkuosi tik tiek, kiek galėčiau suvartoti per dieną ar dvi. Jeigu namie pradeda gesti vaisiai, iš jų pasigaminu gardų kokteilį. Jei daržovės ima minkštėti – išsikepu jas keptuvėje arba užsišaldau. Niekada neskubu iškart visko išmesti.

Išmesti gerus produktus tenka tuomet, kai juose užsiveisia nepageidautini svečiai. Todėl reikėtų pasirūpinti sandariomis produktų laikymo pakuotėmis, tara. Net daržoves ar vaisius pravartu laikyti sandarioje aplinkoje, ypač jeigu maistas jau yra prapjautas. Juos galima sudėti į orui sandarias dėžutes ir laikyti šaldytuve. Vaisiai išlieka švieži ilgesnį laiką, o daržovės nesubliūkšta taip greitai. Pastebiu, jog prekybos centrai nuolatos pilni žmonių, su kokiais dideliais pirkinių krepšiais jie išeina. Galima galvoti, jog iš tiesų gal perkame per dažnai ir per daug nei reikėtų. Konteineriai irgi nuolat pilni maisto atliekų.

Taip pat viena iš priežasčių, kodėl šiandien išmetama tiek daug maisto yra žmonių įprotis persivalgyti. Įpratome vartoti ir viską skaičiuoti pinigais, pamiršdami, kad gamtoje jie neegzistuoja. Reikėtų tausoti tai, ką turime čia ir dabar.

Suvartodami maisto tik tiek, kiek mums reikia, garantuosime, kad išteklių užteks ne tik mums, bet ir aplinkiniams bei ateities kartoms“, – pasakojo šiaulietė Kristina.