Šiaulių universiteto Dailės galerijoje eksponuojama trijų draugų ir kolegų – Panevėžio miesto tapytojų Sigito Laurinavičiaus ir Artūro Stančiko bei keramiko Egidijaus Radvensko – kūrybos paroda. Šiuose darbuose, pasak filosofo Jurgio Dieliauto, naujas prasmes įgyja spalvos ir medžiagos faktūra, vos atpažįstami urbanistinio pasaulio elementai skatina mąstyti apie egzistencijos būsenas, jų grožį ir laikinumą.

„Laiko erozija“ – susigaudyti savyje laikas ribotas
Sigitas Laurinavičius 1997 m. baigė Šiaulių universitetą, yra dailėtyros magistras. Daug metų dirbo dailės pedagogu, yra parengęs ir publikavęs straipsnių dailės, fotografijos ir meno pedagogikos temoms. Tapytojas, Žiemgalos krašto dailininkų grupės narys. Nuo 2013 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2018 m. įvertintas Panevėžio miesto kultūros ir meno premija. Dabar Panevėžio fotografijos galerijos vadovas.

Parodoje eksponuojama dalis jo projekto „Laiko erozija“. Pasak autoriaus, gyvendami kiekvienas patiriame ir kuriantį, ir ardantį laiko poveikį. Didelio formato paveiksluose sąmoningai griaunama tikrovės iliuzija, į kiekvieną vaizdą skverbiasi spalvoti kvadratėliai – pikseliai. Skaitmeninis laikmetis jungia realią ir virtualią tikrovę. Laike, kuriame gyveni, turi surasti savo vietą, praskleisti aplinkinio pasaulio uždangą, pamatyti ir šviesias, ir tamsias jo spalvas, o tie pikseliukai – aplinkos triukšmas, trikdžiai primena, kad viskas tėra laikina. Ar jie ką nors reiškia?

Filosofas J. Dieliautas įžvelgia, kad S. Laurinavičiaus tapyboje spalvos praranda savo istorines tradicines prasmes, išeina už pažymėtos reikšmės ribų, o siurrealistinį meną primenantis pikselių mirgėjimas slepia užkoduotas tapytojo refleksijas, klausimus, kuriuos kelia fragmentuota eklektiška erdvė. Geltonus, raudonus, žalius, mėlynus didesnius ir mažesnius kvadratėlius galime suvokti kaip spalvinius dekoratyvius akcentus ir kaip autoriaus minčių blykstelėjimus, jam vienam žinomus kodus.

Autorius sakė, kad anksčiau dėliodavo juos kaip mozaiką, po tais kvadratėliais beveik paslėpdavo visą vaizdą, dabar jo atskleidžia daugiau. „Kūrinio ypatingai kaip nors suprasti nereikia. Užtenka suvokti savo santykį. Dar svarbios žinios apie detales. Kai būna labai linksma – ne iki tapybos. Laikmetis diktuoja temas, kurios nėra labai šviesios. Pavyksta atsisukti į save ir reflektuoti. Duok Dieve, susigaudyti, kas dedasi viduje. Kūrinys padeda atpažinti save. Pavadinimas – tik nuoroda į mintį, kuri išsakoma spalvomis ir aplinkos fragmentais. Kūrybai paakina ir perskaityta knyga, ir išgirsta muzika. Atsiranda kūrinys iš elementaraus momento: frazė, sakinys, šviesos grybšnis... pažadina mintį ir išsirutulioja vaizdas, spalva, – paaiškina S. Laurinavičius. – Esu iš tų, kas turi pabūti, pagyventi prie kūrinio, pamąstyti, pasvajoti. Išnešioti – iki kūrybos pradžios. O išmąstyti,  išsvajoti – darbo metu.“

Fejerverkų švytėjimą primenančio raudonio užlieti paveikslai juodame fone kalba ne apie pasaulio šventiškumą, greičiau primena apie jo tragišką baigtį („Tuštėjantys rožiniai ekranai“, „Žaidimo pabaiga“, ,,Ryškėjanti raudona“, „Paskutinis laužas“).

Sustoti priverčia drobė, keistai pavadinta „Juoda – balta, juoda – balta, hei, hei“.Tamsios sienos, o gal dangaus fone stovi balta virtuvinė taburetė. Po ja mėtosi popieriniai laiveliai, kampe stypso juoda varna, lyg skaitmeniniame ekrane aukštyn žyra pikseliai. Nedrįstu ištarti: „taburetė pasikarti“. Bet ta balta taburetė tarsi susišaukia su priešais stovinčiu kito menininko kūriniu – „Suvaldyti instinktai“ ir rėkia apie tai, kad priėjome ribą – popieriniais svajonių laiveliais nebeišplauksime, varna tuoj užkarksės – „žaidimas baigtas“. Tai kur ir ko mes skubame, ko iš kailio neriamės?

Laikas – būtas, esamas, būsimas, prarastas, iššvaistytas... Kiekvienas jo turime tik nuo – iki. Laikas kaip ugnis: viską kurianti dieviška jėga („Amžinoji ugnis“) arba skaudus, negrįžtamas procesas („Vakaras. Neišsaugoto pasakojimo nuotrupos“).

Menininkas prisipažįsta, kad pats irgi sąmoningai ar nesąmoningai nuolat susiduria su fiziniu laiko švaistymu: „Tai prarastos galimybės realizuoti save kūryboje. Mano Angelas sargas matyt nebespėja – parodų rengimas, administracinis darbas atima daug laiko, o dar į savivaldybės rinkimus įsipainiojau... Disonansas stiprėja, nors  nuo pedagoginės veiklos atsitraukta, Žiemgaliai nebe mano atsakomybė ir nebefotografuoju.“ Pasak S. Laurinavičiaus, dabarties tragizmo nesuvokiame, nes daugelis procesų dar būna nepasibaigę, matome tik padrikas atskiras detales, fragmentus. Kuo labiau tolsti, tuo labiau suvoki visumą.

„Vieta“ – minimalistiniai būsenų potėpiai
Grafikas tapytojas Artūras Stančikas baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą 1983 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1997 m. A. Stančikas – ne tik grafikas, tapytojas, bet ir edukatorius. Pastaruosius penkerius metus darbuojasi Dailės galerijoje, moko ir trejų metų vaikus, ir į aštuntą dešimtį įkopusius senjorus.

Eksponuojama dalis darbų iš projekto „Vieta“. Abstrakčiomis išraiškos formomis atskleidžiamas santykis su miestu. Vieta – tai menas esamuoju laiku, kai jauti protu, o mąstai jausmais. Tai ne konkretus lopinėlis, o būsena, išreikšta daugiasluoksniais spalvų potėpiais, per drobės faktūros ir dažo sąlytį, per nubėgančią spalvą. Vieta – tai galimybė reflektuoti žmogiškąją būtį, dvasinė kuriančio žmogaus lokacija savo kūrinyje. Menininkas yra surengęs keletą personalinių parodų. Pasak jo, dalyvauti grupinėse parodose taip pat svarbu, bet ten tik 1–2 darbus gali parodyti. Dabar trise didesnė galimybė atsiskleisti.

Tapytojas pasakojo, kad kūrinių idėjos kyla iš kasdieniškų, buitinių dalykų: „Mane įkvepia viskas, ką matau. Ką matau, tą dainuoju. Stebiu aplinką, renku medžiagą ir tai perteikiu savo drobėse.“

Jo paveikslai – tai matytų vaizdų, patirtų įspūdžių sukelti vaizdiniai: „Vienuolės“ – kelionės prisiminimai, ,,Rytas Dzūkijoje“ – atostogaujant kaime netikėtai pragydęs gaidys suplėšė tylą. Abstraktūs vaizdai skatina mąstyti, pavyzdžiui, „Kaukė“ – varveklis tirps ir keisis formos – kaip atsiskleidžia žmogus netikėtose situacijose.

Save tapytojas apibūdina kaip minimalistą: „Laikausi principo „mažiau yra daugiau“. Pavargau nuo spalvų, dabartiniai darbai monochromiškesni, vyrauja mėlyni, geltoni tonai. Mėlynumas – nuskaidrėjimas, ramybė, stebėjimasis pasauliu. Toks periodas.“

Pasak autoriaus, tai nereiškia, kad gali bet kaip „taškyti“. Vienas potėpis ne taip ir vaizdo nebus. „Spalvos turi kalbėti, nesiekiu realius dalykus vaizduoti. Reikėtų ieškoti prasmės: „Dovana“ – tai mano žmona su dovana rankoje, o gal tai ji – dovana. „Raganės“ – ištisa siena raganių pakerėjo savo švytėjimu, gal kitas jų baltus žiedlapius tyrinėtų, smulkiai pavaizduotų. „Batutas“ – vaikai žaidė, o būsenos, nuotaikos nerealios.“ Menininkas prisiminė, kaip malonu buvo kurti su penkiamete dukrele Ieva prieš 6 metus: „Vaiko galvelėje vaizdai akimirksniu susidėlioja. Nespėju drobę užtraukti, o procesas jau vyksta.“ Įdomi buvusi paroda. Žmona menais neužsiima, užtat labai griežta kritikė.

Kai kuriose drobėse aiškiai matyti miestas. Pavaizduoti oro balionus, pasak autoriaus, įkvėpė Panevėžio gimtadienio šventė. Kitur irgi detalės primena realius objektus. Bet svarbiausia yra mintis: miestas tarsi nykstantis. Pasak filosofo J. Dieliauto, rodos, kas tyčia bando ištrinti jį iš paveikslo švitriniu popieriumi. Tuštoka erdvė dvelkia impresionizmu. Žiūri ir jauti, kad iš kūrinio į tave kalba žmogus – paniręs į save, susimąstęs, ne pesimistas, o vis dėlto vienišas.

Ironiški reflektuojantys kubai
Keramikas, stiklo meistras Egidijus Radvenskas Stepo Žuko dailės technikume įgijo  meninio apipavidalinimo specialybę, 1985 m. baigė Vilniaus dailės institutą, tapo dizaineriu. Nuo 1997 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1988 m. surengė 10 personalinių  kūrybos parodų, dalyvavo per 100 grupinių parodų, 19 projektų, simpoziumų ir rezidencijų Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinė kūrybos sritis – keramikos skulptūra, objektai, instaliacijos, yra sukūręs darbų visuomeninių pastatų interjerams. Kūrybai būdinga konceptualus, novatoriškas požiūris į keramiką, dominuoja skulptūriška kūrinio forma ir plastika, dažnai jungia skirtingas  netradicines medžiagas. Pelnė aukštų apdovanojimų. Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Panevėžio miesto dailės galerija, Vytauto Valiušio keramikos muziejus, privatūs kolekcininkai.  

Parodoje eksponuojamiems kubo formos darbams panaudota aukštoje temperatūroje degta akmens masė, izoliacinės plytos. Jos jungiamos su medžiu, aplinkoje rastais surūdijusiais daiktais.

E. Radvenskas sakė, kad keramiku tapo atsitiktinai. Baigė dizainerio specialybę, dirbo architektu. Draugas pakvietė į stiklo fabriką. Sudomino medžiagos laisvumas. Nuo to laiko ir prasidėjo. Tarptautinius simpoziumus net rengia. Dirba Dailės galerijoje ekspozicijų dailininku. Šiauliuose ne naujokas. Prieš keletą metų dalyvavo parodoje „Laiptų galerijoje“.

Šitai parodai atrinko darbus iš ciklo „Refleksijos“. „Nesu poetas, bet apie savo darbus drįstu pasakyti: poezijos negali žodžiais nupasakoti. Bandau pažvelgti į mūsų visuomenės problemas poetiškai, filosofiškai, ironiškai, – kalbėjo E. Radvenskas, paklaustas apie eksponatus. – Esu ironiškas, imponuoja matymas ne per rožinius akinius. Žaidžiu asociacijomis, nekuriu tiesioginių vaizdų. Asociacijos iš realybės ateina, iš jos vertinimo. Kritika paslėpta šiuose darbuose. Rengdamas parodą sąmoningai pasirinkau kubo formą, kad neblaškytų, o kas kubuose sudėta – žiūrovas – irgi kūrėjas – tesprendžia. Plati erdvė interpretuoti, o pavadinimas nukreipia. Žiūrovų sukurtos prasmės dar įdomiau.“

„Urbanistinis natiurmortas“, „Santechniko košmaras“, „Suvaldyti instinktai“, „Viena dėžė kultūros“ – skirtingos medžiagos, iškalbingos, šypseną keliančios asociacijos. J. Dieliauto teigimu, skulptūroje geometrine architektūrine logika bandoma žvelgti į erdvę, kultūrinis perteklius lieka už urbanistinio pasaulio. Intriguojantys kubai pasidaro kaip sapno raizginiai.

A. Stančiko monochromiškas pasaulis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

S. Laurinavičiaus ,,Paskutinis laužas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

E. Radvensko „Suvaldyti instinktai“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.