Dauguma kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus, kaip burtažodį savo rinkimų programose vartoja sąvoką „gerovės valstybė“. Žada užtikrinti kiekvieno piliečio gerovę. Garantuoti piliečių užimtumą, jų pajamų apsaugą bei vystyti perskirstomąją socialinės apsaugos sistemą. Tik ar verta šiais pažadais tikėti?

Pasukome ne tuo keliu
„Pirmą kartą susidūriau su gerovės valstybe, kaip politine programa, prieš 30 metų. Šiuo keliu kvietė eiti vienas iš stipriausių to meto Lietuvos ekonomistų a. a. Kazimieras Antanavičius, vis rodydamas į Skandinavijos šalis. Tačiau Lietuva pasirinko kitą kryptį siekti gerovės, tikėjo, kad sparčiausiai ir efektyviausiai ją sukurs laisvoji rinka, neribojama ir nereguliuojama“, – Šiauliuose vykusiame renginyje kalbėjo Kovo 11-osios akto signataras Donatas Morkūnas.

Anot jo, tai nulėmė mūsų siekis panaikinti totalųjį valstybės vaidmenį, atmesti sovietinį kolektyvizmą. Taip su vandeniu išmetėme ir kūdikį: bendruomeniškumą, solidarumą, nors tai yra organiška visų ideologijų dalis. Lietuvos krikščionys demokratai turėtų vadovautis krikščioniškuoju socialiniu mokymu. Tautininkai –  kelti tautos sutelktumo, bendrojo gėrio vėliavą. Net liberalizmas šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai egzistuoja socialliberalizmo pavidalu. Ką jau bekalbėti apie socialdemokratus, jeigu jie tokie būtų buvę.

„Mes kuriame pačią laisviausią rinką, o kartu automatizavomės, individualizavomės ir sukūrėme džiunglių laisvę. Juk pati didžiausia laisvė yra džiunglėse. Ten jokio reguliavimo. Žinoma, gamtai Dievo valia tai tinka, bet žmonėms Dievas juk atsiuntė Kristų. Meldimasis laisvai rinkai apkritai yra mitas. Jeigu rinkos nereguliuoja valstybė, t. y. tauta, ją „sureguliuoja“ stambieji kapitalai, monopolizuodami rinką, oligarchizuodami ne tik ekonomiką, bet ir politiką“, – akcentavo D. Morkūnas.

Rado silpną rinkėjų vietą
Taip Lietuvoje atsirado dvi Lietuvos. Signataro pastebėjimu egzistuoja ir trečioji Lietuva, kurią sudaro išvykę, užsienyje įsikūrę mūsų tautiečiai. Dar yra kalbančių ir apie globaliąją Lietuvą. Tad lieka atviras klausimas, kiek Lietuvų dar bus.

„Neabejoju, kuo jų daugiau, tuo silpnesnė Lietuva. Padėtis pakankamai kritiška, tolima nuo gerovės valstybės. Ne veltui net Nacionalinio saugumo strategijoje netolygi socialinė ir ekonominė raida vertinama kaip didžiausias vidinis pavojus šalies saugumui. Pirmą kartą tai buvo įrašyta 2002 m. ir tai atsikartojo“, – sakė D. Morkūnas.

Todėl, jo nuomone, gerai, kad kandidatai į prezidentus siūlo gerovės valstybės programas. Tik perspėjo, kad šiais metais žodžiai – gerovės valstybė, bendrasis gėris, socialinis teisingumas ir panašūs – bus patys populiariausi. Juos tars dauguma kandidatuojančių į valdžią. Tai bus tie, kurie nuoširdžiai jais tiki ir žino, kaip juos įgyvendinti. Tie, kurie gal norėtų tai įgyvendinti, bet tam neturi pakankamai kompetencijos. Tie, kurie tardami šiuos žodžius sieks tik valdžios, kad vėliau galėtų toliau atstovauti grupinius interesus.

„Iš visų kandidatų turime reikalauti aiškios tautos ir valstybės ateities vizijos. Nurodyti priemones, kelius, kaip jos bus siekiama. Atskleisti, kokiais būdais, metodais vykdys savo politiką, nes nuo to priklausys, ar sugebės sutelkti tautą ir savo programą įgyvendinti“, – patarė D. Morkūnas.

Viskas priklauso nuo mūsų
Tik problema ta, kad rinkimų programų niekas neskaito, nei prieš Seimo, nei prieš Prezidento rinkimus. Profesorius dr. Tomas Janeliūnas pastebėjo, kad rinkimų programas perskaito tik iš to valgantys duoną, kurie turi apie tai kalbėti, komentuoti. Paprastai tai būna politologai, žurnalistai, konkurentai. Nepaisant to, dauguma žmonių vis tiek nori išgirsti keletą esminių tezių, kad gana greitai ir aiškiai suprastų, ką kandidatas nori nuveikti per tuos metus, kuriems bus išrinktas.

Profesorius pritarė, kad tokius žodžius, kaip „gerovė“, „augimas“, nori išgirsti visi, todėl kandidatai į prezidentus juos tikrai kartos.

„Niekas turbūt nežadės kurti negerovės Lietuvą arba antigerovės valstybės. Visi nori gyventi gerai. Klausimas tik – ar visi kandidatai gebės aiškiai paaiškinti, kaip to gėrio ir gerovės siekti. Tai yra esminis klausimas, kurį kandidatams reikėtų užduoti“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Profesoriaus aiškinimu, visos rinkimų programos, strategijos gali būti pavadintos revoliucinėmis arba evoliucinėmis. Pirmuoju atveju norima iš esmės pakeisti nepalankią situaciją, sukti į kitą pusę. Antruoju – tęsti pradėtus darbus, juos patobulinti ir priimti teisingesnius sprendimus. Panašu, kad šiuo metu kandidatai mieliau renkasi evoliucines rinkimų programas. Tad tik laikas parodys, ar tai duos kažkokių gerų rezultatų.