Lietuva ir Airija tam tikra prasme panašios savo istorija ir dabartimi, ir dydžiu ir kažkiek gyventojų skaičiumi. Tiek mes, tiek airiai vilkome okupantų jungą, nuo jų ir mūsų valstybės atskilo ar buvo atplėšta tam tikra teritorija (Šiaurės Airija, Klaipėdos ir Vilniaus kraštas). Airiai prarado savo kalbą (dabar ją bandoma atgaivinti), mūsų kalba ir raštas taip pat patyrė persekiojimų. Airija ir Lietuva – katalikiški kraštai. Airija ir Lietuva yra ES narės... Ir gamta, ir klimatas kažkiek panašūs. Airiai seniai „nurašė“ iš savo kaimynų patirtas skriaudas, lietuviai kartkartėmis vis mėgsta prisiminti ir parypauti, kaip juos skriaudė: tai lenkai, tai rusai, tai vokiečiai, tai bolševikai... Ir už tai, žinoma, tikisi kažkokių dividendų. Airiai irgi kentė anglų priespaudą. Nemanau, kad ją pamiršo. Greičiau kalbėti apie vergo dalią nėra gerai, nėra tai, kas kelia dvasia ir veda į priekį. Neatleisdamas skriaudėjui pats tampi savo nusistatymo įkaitu.
Kaip švenčiame mes
Kai spalio pradžioje viešėjau pas netoli Dublino gyvenančius lietuvius, tie pasiūlė nuvykti į šeštadienį miestelio parke vyksiančią Bulvių šventę. Šventės tema nesudomino, juolab kad nesu masinių renginių mėgėjas, visokių švenčių, parodų atidarymų, susiėjimų, kurie išvargina, atima jėgas ir tą viduje sukauptą pozityvą, o neretai ištuština ir piniginę.
Šiaulietiškų švenčių centras – gatvėje šurmuliuojanti mugė, kurios prekių asortimentas nesikeičia dešimtmečiais ir be kurios neįsivaizduojamas nė vienas toks renginys. Kur bet kuris niekutis – medinė mentelė virtuvei ar molinis švilpukas vaikams kaštuoja tiek, lyg būtų pagaminti iš aukščiausios prabos aukso... O bandelių, riestainių, dešrų ir alaus galima nusipirkti kitu laiku ir kitoje vietoje – jie čia nei skanesni, nei pigesni.
Derėjimasis dėl kainos – būtinas bet kurios mugės subkultūros dalis. Bet dabar nebesiderama. Kainos vieningos ir vienodos. Kaip anais laikais prie ruso. O jei pabandai pakalbinti pardavėją, tas ima skųstis pats prekiaująs nuostolingai, už savikainą, sunkūs laikai ir t. t. Tada suvoki, kad jis dar didesnis bėdžius negu tu. Nes tu nesi situacijos verčiamas meluoti bei veidmainiauti.
Šventė turi turėti tai, kas vienytų susirinkusius, kas džiugintų akis ir širdis. Deja, be kilometrinės mugės daugiau nieko nesukuriama. Gerai dar, jeigu kuris liaudies kolektyvas pašoka ar padainuoja. Visa kita tuščia, netikra, dirbtina. Toks įspūdis, kad bulvare šurmuliuojančios šventės ir čia atvykę žmonės turi tik vieną paskirtį: padėti švenčių organizatoriams ir prekeiviams užsikalti pinigo.
Gerai, jeigu dar kokį seniai matytą pažįstamą sutinki ir pasikeiti su juo budinčiomis frazėmis: „O, sveikas! Kaip begyveni?“ – „Iš algos ir su ta pačia!“ Vadinasi, tikrai viskas gerai, jeigu žmogus dar ir šypseną išspaudžia...
Airijoje švenčių pavadinimai nepretenzingi, nežongliruojama istorinėmis datomis, nes viena dabarties diena vertesnė už šimtmetį istorijos. Čia ir dabar gali kažką keisti, kažką daryti, o istorija – tik prisiminimas, kur viskas jau parašyta ir seniai padėtas taškas.
Bulvių šventėje
Į Bulvių šventę tąsyk vis tik nuvykome. Ir mano aukščiau išvardyti stereotipai apie masinius susibūrimus greitai ėmė byrėti.
Šventė vyko dideliame ir gerai prižiūrėtame miestelio parke. Miestelio, kuriame prieš dešimtmetį gyveno 5 tūkst. gyventojų. Savo teritorija parkas daug kartų viršija mūsų miesto parkus kartu paėmus, viskas prižiūrėta, jokios šiukšlės, didžiulėse teritorijose kruopščiai nupjauta žolė.
Atvykome nebe pirmi, tad automobilių parkavimui skirta vieta mirgėjo nuo tvarkingai, eilėmis sustatytų daugybės automobilių. Jokio policininko ar reikšmingų tvarkos sergėtojų: eilės lygios, palikti tarpai išvažiavimui. Galvojama ne tik apie save ir savo „ratus“, bet ir apie kitus. Gražu žiūrėti.
O šventės vietoje – tūkstantinė žmonių minia. Jeigu ir ne pusė miestelio gyventojų čia susirinko, tai tikrai žymi jų dalis. Kiti atvyko su savo keturkojais draugais – šunimis, kuriuos airiai labai myli ir dažnai vedžiojasi po du – kad gyvuliukas vienas būdamas nestresuotų.
Tarp susirinkusiųjų zuja vaikai. Jų labai daug ir čia jų laukia savi užsiėmimai bei malonumai. Ant vejos du gal penkių metrų aukščio pripučiami traktoriai, žinomų pasaulyje markių imitacijos, o kartu – ir atrakcionai vaikams.
Netoliese vyksta bato mėtymo varžybos. Reikia vienu iš dviejų aulinių batų pataikyti į už penkerių metrų stovinti kitą batą. Manote lengva? Tačiau norinčiųjų išbandyti rankos miklumą bei akies taiklumą net eilutė susidarė...
Šalia rungtyniauja vaikai ir suaugusieji – kas pirmas nubėgs atstumą iki pusės įlindęs į bulvių maišą. Irgi norinčiųjų netrūksta. Daug juoko, daug palaikymo iš žiūrovų.
Labirintas. Jis suręstas iš mėlynai nudažytų prekybinių padėklų, bet mažiesiems – pats tas. Esmė: kuo greičiau pereiti labirintą bei surasti jame tris skirtingų veislių bulves. Dar kitur bulvės mėtomos į taikinį...
Virvės traukimas. Lyg skruzdės apspitusios šapą – juokiasi, klega. Airių vaikams nuo mažumės skiepijamas bendruomeniškumo jausmas. O kiekvienos rungties nugalėtojai gauna prizus: šventės lipdukus, bulvių traškučius. Kaip man paaiškino, traškučiai skanūs, be chemijos, iš vietoje užaugintų ir perdirbtų bulvių. Kitoje traškučių pakelio pusėje gamintojo nuotrauka, vardas, pavardė ir kontaktai. Gera kokybės garantija!
Groja kaimiškos muzikos kapela, tarp susirinkusiųjų vaikšto persirengėlis – Bulvė, su kuria galima pakalbėti, nusifotografuoti atminčiai. Už presuotų šiaudų vartų stovi žinomų firmų traktoriai, vienas iš kurių – tikras unikumas. Tai garinis traktorius, pagamintas, matyt, tada, kai šia žeme dar vaikščiojo susirinkusiųjų į šventę proproseneliai. Įdomiausia, jog tas unikumas – garinis traktorius – veikia iki šiol!
Palapinėje pasakojama ir čia pat žiūrovų akivaizdoje demonstruojama, kaip patiems pasidaryti įvairių valgių iš bulvių. O vaikus nesudėtingais triukais linksmina iliuzionistas. Presuotų šiaudų kubai paversti pufais, ant kurių sėdi ir tarpusavyje bendrauja marga minia. Kiek tolėliau sudėti krepšiai su skirtingų veislių bulvėmis bei jų trumpais raštiškais pristatymais. Nebuvo tik mūsų šventėms būdingos prekeivių armijos...
Prie nematyto, didelę spintą su stiklinėmis durimis primenančio kepimo aparato rikiuojasi eilutė. Fermerių dovana šventės dalyviams – čia pat folijoje kepamos bulvės. Prie bulvių galima rinktis vieną ar kelis priedus, tokius kaip grietinė, kepintas faršas, aštrus padažas su smulkinta mėsa ir dar kažkas. Viskas dedama į gilias presuoto kartono lėkštutes, kurios, skirtingai nei pas mus, nedegina rankų ir nesideformuoja.
Žmonių kelios dešimtys, bet eilutė juda beveik nesustodama. Gal todėl, kad viskas nemokama – ragauk, skanauk, kiek lenda. Vadinasi, negaištamas laikas piniginėms operacijoms. Čia nebandoma spausti pinigą visur, visada ir prie pirmos progos, kaip kad yra priimta mūsų tėvynėje. Ir tame įžvelgiu paradoksą: kapitalistai fermeriai vaišina už dyką, o štai iš aukštomis moralinėmis vertybėmis auklėto tautiečio, kaip sakoma, ir žiemą sniego už ačiū negausi...
Veikia vienintelis prekybos taškas – stacionari parko kavinė, kur galima užkąsti, nusipirkti kavos ar arbatos, mineralinio ar vaisvandenių. Linksma čia ir be alaus ar kitokio alkoholio. Ir jeigu pas mus tokie dalykai ištrimituojami kaip kažkas nepaprasto, kaip didžiulis proveržis blaivybės kryptimi, (prisiminkime pompastika apžėlusį Naisių festivalį), airiams tai natūralu ir savaime suprantama.
Paliko įspūdį šventės atmosfera, dalyvių geranoriškumas, susirinkusiųjų atsipalaidavimas, mokėjimas džiaugtis mažais dalykais ir šypsenos. O juk nieko čia sudėtingo ir investicijos minimalios. Žinoma, tai grynai teoriškas pasvarstymas – nesiūlau kopijuoti airių, bet pasimokyti tikrai galima. Galima ir rėmėjų paieškoti. Negi mūsų ūkininkai pagailėtų vieno kito maišo bulvių? Ir visokios žemės ūkio technikos yra, ir visokių talentų, ir tradicijų. Tik dažnam tautiečiui panašūs masiniai renginiai įdomūs tik tiek, kiek juose galima užsidirbti pinigo arba kažką nusipirkti. Nebūtų mugės – ar daug kas pas mus eitų į tokią šventę?
Atvykusieji galėjo susipažinti su šiame krašte auginamų bulvių veislėmis.
Autoriaus nuotr.
Bulvių šventės akimirka: pasisėdėjimas ant presuotų šiaudų „pufų“.
Autoriaus nuotr.
Vis dar veikiantis senovinis garo varomas traktorius.
Autoriaus nuotr.
