Ilgą laiką trunkantis iš kolegų jaučiamas žeminimas, pajuokos, įžeidinėjimai, šmeižtas ir kurstoma nesantaika – vadinamasis mobingas, kylantis darbo aplinkoje. Kolegų atšiaurumas žmogui dažnai sukelia ilgalaikes pasekmes, pradedant bloga savijauta ar sveikatos problemomis, baigiant kur kas rimtesnėmis – skyrybomis ar net savižudybėmis. Nors mobingo situacijų darbuose pasitaiko vis dažniau, tačiau patys darbuotojai nėra linkę apie tai garsiai kalbėti.

Priežastis – konkurencija
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Jolita Vveinhardt, pasakodama apie mobingą darbo aplinkoje sako, kad tai pasireiškia pirmiausia įvairiais psichologinio teroro aktais, kurie žmogui kelia diskomfortą. Pavyzdžiui, demonstruojant žmogui, kad jis yra nepageidaujamas: parodant tai mimikomis, gestais, nutylėjimu, vengiant kontaktų, ignoruojant, nesikalbant, nekviečiant į vakarėlius ir pan.

Profesorė mini ir dar vieną dažną, lietuvių itin pamėgtą būdą – mėginimą sumenkinti aukos reputaciją apkalbomis. Anot dr. J. Vveinhardt, apkalbas apie kolegos darbą ar net privataus pobūdžio informaciją skleidžiantys asmenys stengiasi, kad tai pasiektų ir patį vadovą. Jeigu šiame mobingo procese dalyvauja vadovas, jis gali engiamam darbuotojui skirti tokius darbus, kurių žmogus neatliks gerai, jį nuolatos kritikuoti, žeminti bendradarbių akivaizdoje, duoti darbų atlikimo terminus, per kuriuos fiziškai neįmanoma spėti atlikti darbo.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė teigia, kad tai ypač dažnai naudojama valstybinėse įstaigose, kur klesti konkurencija. Vadovai siekia, kad psichologinis terorizavimas taip paveiktų auką, kad šis savu noru apleistų darbo vietą.

„Svarbiu kriterijumi tampa kolegų ujamo žmogaus savijauta. Toks asmuo jaučiasi izoliuotas, žeminamas, įbaugintas, negalintis pasipriešinti ir apsiginti“, – teigia dr. J. Vveinhardt.

Profesorė mini ir daugiau galimų mobingo priežasčių: nerealizuoti seksualiniai įgeidžiai, kerštas, o pasitaiko ir apskritai patologiškų asmenų, kurie ieško aukos darbo kolektyve tiesiog dėl pramogos. „Jie geba meistriškai suburti koaliciją darbe, kuri vienaip ar kitaip prisideda prie kolegos terorizavimo“, – sako ji.

Paklausta, iš ko psichologinis smurtas pasireiškia dažniau – kolegų ar vadovų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė tikina, kad situacijų būna įvairių, tačiau susimokę darbuotojai beveik visais atvejais į mobingą stengiasi įtraukti vadovą arba bent sudaryti tokį įspūdį aukai.

„Demonstruodami vadovo palaikymą jie kuria galios iliuziją, kuri svarbi terorizuojant kolegą. Tiesa, gana dažnai vadovas apie savo „dalyvavimą“ mobinge net nenutuokia“, – teigia dr. J. Vveinhardt.

Atsakomybė tenka vadovui
Žmonės dažnai skundžiasi patiriantys stresą darbo aplinkoje, tačiau retai sulaukia reikiamos pagalbos. Anot dr. J. Vveinhardt, tokioje situacijoje atsakomybė tenka vadovui.

„Vadovas turėtų sukurti saugią aplinką, nubrėžti aiškias užduočių skyrimo, atsakomybių ribas ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Lietuvoje skeptiškai vertinami etikos kodeksai, tačiau tai yra gera priemonė parodyti, koks elgesys nepageidaujamas ir kokia atsakomybė gresia tas taisykles sulaužius. Dažnai miniu „Volkswagen“ koncerno pavyzdį, kuris vienas pirmųjų Vokietijoje prieš tris dešimtmečius prisiėmė įsipareigojimą saugoti darbuotojus tiek nuo mobingo, tiek nuo kitų piktnaudžiavimo formų“, – sako profesorė.

Svarbų vaidmenį psichologinio smurto darbo aplinkoje vaidina ir bendradarbiai bei kito mobingą patiriančio asmens aplinkos žmonės.

„Tokioje situacijoje emocinė parama itin svarbi. Reikia suvokti, kad ilgai trunkantis terorizavimas sutrikdo auką, žmogus jaučiasi nežinantis išeities ir jam tikrai sunku priimti teisingą sprendimą, todėl vertingas padrąsinimas nueiti pas vadovą, kreiptis pas specialistus, teisininkus ar parašyti skundą Valstybinei darbo inspekcijai būtų tikrai vertinga pagalba“, – teigia profesorė.

Pasekmės – ilgalaikės
Nuolatinė įtampa ir stresas, patiriami dėl atšiaurios darbo aplinkos, gali turėti rimtų, ilgalaikių pasekmių. Dr. J. Vveinhardt sako, kad toks žmogus nebegali gerai atlikti savo darbo, nes pirmiausia sušlubuoja sveikata: ima kamuoti nuovargis, galvos skausmai, svaigulys, taip pat gali sutrikti širdies veikla, virškinimo sistema, padažnėti įvairūs susirgimai ar net išsivystyti depresija. Moteris taip pat mini psichotropinių vaistų, kvaišalų ir alkoholio vartojimą.

„Gana dažnai darbe nesaugiai besijaučiantis darbuotojas ima piktnaudžiauti nedarbingumo lapeliais, nes nenori susitikti kolegų. Nuo kamuojančios problemos stengiamasi pabėgti ir išeinant iš darbo – nors po to sveikata kiek atsistato, tačiau pasitaiko atvejų, kai per daug sutraumuotas žmogus tampa neįgaliu ar net nusižudo“, – teigia profesorė.

Mokslininkė sako, kad beveik nėra profesijos, kurios atstovai savo gretose nesusidurtų su mobingo atvejais. Jos atlikti tyrimai parodė, kad tai pasireiškia švietime, medicinoje, žiniasklaidoje, teisėtvarkoje, teatruose, žemės ūkyje, sporte ir daugelyje kitų darbo sričių.

„Pabrėžtina, kad mobingas yra „rafinuota“ susidorojimo forma, tad tose srityse, kur dirba aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, tai įgyja itin subtilių, labiau užmaskuotų formų. Kita vertus, kartais ir čia griebiamasi fizinio smurto“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė.

Anot jos, mobingą kenčiantys žmonės neturėtų bijoti kreiptis pas specialistus: psichologus, teisininkus. Ji teigia, kad jau yra sėkmingai išspręstų bylų, kuriose užginčyti neteisėti atleidimai ir apgintas asmens orumas.

„Nereikia tylėti, nes problemos paviešinimas darbovietėje ar už jos ribų veikia itin efektyviai. Būtina atminti, kad tie, kas terorizuoja kolegas, tik stengiasi sukurti įspūdį, jog yra galingi, nors dažniausiai tai būna silpni ir baikštūs asmenys, kenčiantys nuo rimtų psichologinių problemų“, – įsitikinusi profesorė.

Pirmas žingsnis – problemos pripažinimas
Žmonės nėra linkę kalbėti apie juos neraminančius dalykus, todėl ne išimtis ir darbe patiriamas psichologinis smurtas. Psichologė V. Servutienė sako, kad atvejai, kai pas psichologą atėjęs žmogus konkrečiai suformuluoja problemą ir sako: „Aš patiriu stresą darbe“ – nėra dažni. Ji teigia žymiai dažniau girdinti žmones kalbant apie nepasitenkinimą darbu.
„Jie konstatuoja faktą ir pažeria daugybę darbe netenkinančių aspektų, tačiau bėda slepiasi žmogaus viduje – jis nesugeba pripažinti problemos. Kai asmuo įvardija tikrąją priežastį, jis tuo pat metu prisiima atsakomybę už problemos priežastis, eigą ir jos sprendimą. Tada žmogus jaučiasi išsilaisvinęs – atsiranda noras prašyti pagalbos“, – sako specialistė.

Kalbėdama apie psichologinius smurto darbe atvejus, psichologė pirmiausia įvardija 2 darbo aplinką formuojančius veiksnius: mechaninę darbinę ir emocinę.

„Kai lieka tik darbinė pusė be emocijų, žmogus jaučiasi neįvertintas ir nesuprastas. Na, o kai darbo kolektyvas džiugina ir darbuotojas jaučiasi patenkintas, tai jis yra kupinas jėgų ir neša gerus rezultatus“, – įsitikinusi ji.

Anot V. Servutienės, psichologinį smurtą, patyčias ar žeminimą žmonės vienodai dažnai patiria tiek iš kolegų, tiek iš vadovų. Kalbėdama apie vadovus ji pabrėžia, kad yra tokių, kurie ateina „auginti“ kolektyvo ir kuria šiltą atmosferą ir priešingai – tokių, kurie nevertina savo darbuotojų.

„Vadovas, nepaisantis darbuotojų norų ir jaučiantis nuolatinį pyktį, šias neigiamas emocijas perduoda ir savo darbuotojams. Natūralu, kad tokiu atveju kyla nuolatiniai konfliktai tarp vadovo ir komandos narių, nes žmonėse nešiojamas nepasitenkinimas vieną dieną ima ir prasiveržia“, – teigia specialistė ir priduria, kad analogiška situacija pastebima ir su viename lygmenyje dirbančiais žmonėmis.

Stresas darbe – savotiška provokacija ir akstinas suvokti save ir savo norus. Anot V. Servutienės, kaltindamas darbo aplinką ar patį darbą žmogus nepadeda sau, bet tik dar labiau sustiprina problemą. Reikia suprasti, kad tai – gyvenimiška, naują patirtį atnešanti pamoka.

Daugelis „kenkėjiškoje“ darbo aplinkoje dirbančių asmenų iš karto ima svarstyti apie galimybę susirasti naują darbą, tačiau psichologė sako, kad tai nėra pagrindinis sprendimo būdas, nes įsisenėjusios, neišspręstos problemos gali tęstis ir kitame darbe.

„Stresą patiriantys asmenys dažnai kalba apie darbo keitimą, tačiau nežino, kur toliau eiti. Jiems reikėtų suvokti, kad pakeisti darbą – tai tas pats, kaip išaugti batus – kiti bus dar didesni ir sunkesni“, – sako ji.

„Nereikia tylėti, nes problemos paviešinimas darbovietėje ar už jos ribų veikia itin efektyviai. Būtina atminti, kad tie, kas terorizuoja kolegas, tik stengiasi sukurti įspūdį, jog yra galingi, nors dažniausiai tai būna silpni ir baikštūs asmenys, kenčiantys nuo rimtų psichologinių problemų“, – sako dr. J. Vveinhardt.
Jono PETRONIO nuotr.

Nors mobingo situacijų darbuose pasitaiko vis dažniau, tačiau patys darbuotojai nėra linkę apie tai garsiai kalbėti. 2
Artūro STAPONKAUS nuotr.