Penkios Šiaulių rajono mokyklos susitelkė  A. Ramanausko-Vanago metams surengti žygį gimtojo krašto partizanų takais. Kelionės tikslas – aplankyti Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadavietę Gulbinų miške, pagerbti šiame bunkeryje žuvusių laisvės kovotojų atminimą.

Žygis pėsčiomis
Žygio ,,Partizanų takais“ iniciatorė – Meškuičių gimnazija – pakvietė Kužių gimnaziją, o prie jų prisijungė ir kitos mokyklos. Moksleiviai į žygį susiruošė ne šiaip sau. Pamokose su savo mokytojais aptarė partizaninės kovos tikslus ir prasmę, prisiminė žymesnius kovotojus, jų gyvenimo istorijas. Diskutavo, kas jiems yra tėvynė, ir surašė priesakus tiems, kurie gyvens vėliau. Galbūt jų vaikai ar anūkai lankysis vadavietėje ir suras, perskaitys, kaip būdami paaugliai mąstė jų tėvai ar seneliai.

Pirmiausia Meškuičių gimnazijos mokiniai su mokytojomis Rasa Kelpšiene, Kristina Daukšaite, Rosita Serpauskiene aplankė Meškuičių kapinėse palaidotų Meškuičių seniūnijos gyventojų, pasipriešinusių sovietų okupacijos terorui, kapus, kunigo, rezistencijos dalyvio A. Mociaus kapą bažnyčios šventoriuje, pagerbė seniūnijos partizanus. Tada autobusu atvyko į Gruzdžius ir drauge su Gruzdžių gimnazijos moksleiviais bei jų mokytoju Tomu Žiliumi patraukė į už 17 km esantį Gulbinų mišką. Iš viso meškuitiškiai pėsčiomis įveikė 22,5 km.  

V. Zubovų Ginkūnų (mokytojos Alina Šivickaitė, Asta Gudauskienė) ir Naisių mokyklos (mokytojos Julija Astrauskienė, Rima Šimkuvienė, Laura Lukošiūtė) bei Kužių gimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Violetos Laurutienės, žygiavo nuo Kužių. Jie pėsčiomis įveikė 8 km. Iš viso žygyje dalyvavo per 80 mokinių.

Saulė nepagailėjo kaitros, tad miško gaiva žygeiviams padėjo atsikratyti nuovargio. Be to, miške jų laukė malonus pastiprinimas – VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardos pareigūnai vaišino koše ir arbata.

Žūties istorija
Gulbinų miške1951–1952 m. įrengtoje paskutinėje Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadavietėje gyveno ir dirbo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas, Klajūnas, rinktinės štabo viršininkas Izidorius Miškūnas-Barzda, štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Stasys Šepkus-Šernas, štabo visuomeninės dalies viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis ir partizanas Ignas Sabulis-Apicierius. 1952 m. kovo 19 d. jie buvo išduoti ir apsupti. Per susišaudymą trys partizanai žuvo, dviem pavyko pasprukti. Pirmasis žuvo Šernas iš Luponių kaimo, antras krito Klajūnas, augęs netoli Meškuičių. Barzda dengė bėgančius ir žuvo.

Žuvusieji atvežti į Gruzdžius, paskui į Šiaulius, užkasti nežinia kur. 1953 m. kalėjime mirė ir Apicierius.

Kužių gimnazijos mokytoja V. Laurutienė citavo iš mokinių parengto kraštotyros darbo partizanų užrašus, pagal O. Gutauskienės pasakojimą atkurtus epizodus. Atkreipė moksleivių dėmesį, kad Barzdos rašytame dienoraštyje minima, jog ruoštasi bunkeryje išgyventi bent tris mėnesius, kad partizanai bunkeryje sugebėjo švęsti Vasario 16-ąją. Mokytoja citavo partizanų maldą, kurioje prašoma grąžinti laisvės dienas, laiminti ginkluotą kovą, suteikti jėgų ir dvasios stiprybės. Kovotojai meldė globos tiems, kas liko kęsti priespaudą ir pažeminimą namuose, prašė amžino atilsio žuvusiems ir neleisti, kad tautos sūnaus vardas būtų išbrauktas iš lietuvio širdies.

Nuščiuvę mokiniai klausėsi apie baisiąją partizanų žūties dieną. Barzda tuo metu rašė dienoraštį, o Klajūnas ir Šernas lošė kortomis. Žilvitis išlindo iš bunkerio ir pastebėjo „atvykėlius“, kurie jau supo bunkerį. Vaizdingas, įtaigus pasakojimas klausytojams padarė stiprų įspūdį.

Žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Prie atminimo kryžiaus uždegtos žvakutės.

Susitikimas su kovų liudininkais
Su moksleiviais susitikti, drauge apmąstyti laisvės kovų prasmę atvyko garbingi svečiai: Juozas Mocius – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas dimisijos kapitonas, ir Ona Kriščiūnaitė-Gutauskienė, Gulbino miške žuvusio Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vado Boleslovo Kriščiūno-Puntuko, Klajūno sesuo, laisvės kovų dalyvė, politinė kalinė ir tremtinė,

Ji papasakojo moksleiviams, kaip prasidėjo Atgimimui, ji gavo iš archyvo dokumentą, kuriame miško kvartale galėjo būti bunkeris.  Į Verbūnus girininkas ją atvežė, nurodė, kur kalnesnė vieta. Ėjusi melsdamasi ir pataikė tiesiai į tinkamą vietą: „Dūšelė nuvedė prie bunkerio.“

Rado puodus išmėtytus, primusinę lempą, duobę su išpuvusiomis lentomis, pilną vandens. Kitąsyk su vadu J. Mociumi  atvažiavo, išsėmė vandenį. Tvarkyti padėjo tremtiniai, partizanai, sūnus vežiojo. Kelias buvęs prastas, teko ne kartą užklimpti. Vėliau bendromis tremtinių ir J. Mociaus pastangomis restauruotas bunkeris, pastatytas kryžius žuvusiųjų  partizanų atminimui. Seniūnija nuoširdžiai rūpinasi, kad vieta būtų sutvarkyta, privažiuojama.

Šiauliuose gyvenančiai O. Kriščiūnaitei-Gutauskienei iki šiol skaudu, kad brolio palaikai nežinia kur. Ėjo į saugumą, prašė pasakyti, kur palaikai. Saugumietis paaiškinęs, kad buvo įsakymas vežti į Bubius, kur likę daug apkasų. Sesuo matė tik nuotraukoje išniekinto brolio kūną.

O. Kriščiūnaitės-Gutkauskienės tėvas ir brolis – Vyčio kryžiaus kavalieriai, padėję galvas už Tėvynę. Pokariu išdraskytos šeimos likimo vingiai – sunkūs ir skaudūs.

„Didžiausias žmogui duotas turtas yra Dievas ir Tėvynė“, – taip vaikus auklėjo Vyčio kryžiaus kavalierius, 1918–1920 metų Lietuvos savanoris Julius Kriščiūnas, garsėjęs kaip patriotas, pas kurį rinkdavosi visas aplinkinis jaunimas.1944-aisiais jis apsisprendė išeiti į mišką. Sakė: „Geriau jau žūsiu savo žemėje.“ Su tėvu išėjo ir sūnus Boleslovas. O 1945-ųjų balandžio 1-ąją su bendražygiais atėjęs aplankyti artimųjų J. Kriščiūnas buvo nukautas.

Brolis B. Kriščiūnas-Klajūnas, Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas, partizanavo aštuonerius metus. Žuvo 1952 m. kovą išduotas Gulbinų miško bunkeryje.

Užverbuotas partizanas buvo nurodęs Klajūno bunkerį, tik nežinojo tikslios vietos. Mišką nuodugniai šukavo dvi savaites. Nebegalėdami kęsti oro trūkumo ir drėgmės, atidarė angą. Ši akimirka buvo lemtinga.

Antrasis brolis Martynas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo grįžęs iš tremties. Sesuo spėja, kad jis buvo nužudytas.
O. Kriščiūnaitė-Gutauskienė 1953 m., jau po Stalino mirties, nuteista 10 metų lagerio. Buvo kaltinama ryšininkavimu, susitikimais su partizanais. Archangelske praleido trejus metus ir tris mėnesius, vėliau buvo perteista. Tardymai, persekiojimai nenurimo ir grįžus į Lietuvą, ir sukūrus šeimą.

Moteris šluosto ašaras. Ši vieta man šventa.„Jo dūšelė čia.“ Ji kaip didžiausią brangenybę saugo brolio Boleslovo Vyčio kryžiaus ordiną, įteiktą 2003 metais – po mirties. Garbingas tėvo apdovanojimas dingo karo sumaištyje.

J. Mocius, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas dimisijos kapitonas Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės narys, Sedos kautynių dalyvis, sakė nustebintas penkių mokyklų dalyvavimu, organizatorių vienybe. Įteikė Laisvės kovų prisikėlimo apygardos vardu padėkas visoms mokykloms, linkėjo siekti laivės ir mylėti tėvynę. Besistebintiems uniformos grožiu prisipažino, kad Vyčio kryžiaus ordino apdovanojimą laiko pačiu garbingiausiu.

Einantis 95-uosius J. Mocius kalbėjo skardžiu, įtaigiu balsu, remdamasis statistika ir poezija. Pagarbiai dėkojo vaikams už pasiryžimą įveikti didelį atstumą, pamatyti ir išklausyti. „Tai rodo, kad branginate tėvynę, – sakė vadas ir apgailestavo, kad šiandien Prisikėlimo apygardoje belikę 39 žmonės. – Kasdien mes išeiname.“ J. Mocius skaitė B. Brazdžionio, partizanės N. Rimkienės eiles, o žodžius išnešiojo pušų šakelių ošimas ir virpino vaikų širdeles. Jie atidžiai klausėsi ir galbūt „Meilė tėvynei – kaip šaltinio vanduo, šventa, kaip Sibiro lietuvaičių suledėjusiom lūpom tarta malda nugulė sielose.“

Priesakai ateities kartoms
Kiekvienos mokyklos atstovai perskaitė priesakus, jie buvo sudėti į bidonėlį, kaip kažkada savo dokumentus slėpdavo partizanai. Drauge į bidonėlį sudėti ir mokinių atsiliepimai, įspūdžiai, mintys apie šio žygio prasmę. Bidonėlis užkastas netoli partizanų bunkerio. Ko moksleiviai linkėjo ateities jaunimui?

„Mylėti savo tėvynę, išlikti Lietuvos patriotais, nepamiršti lietuvių tautos ir kalbos, puoselėti Lietuvos gamtą ir istorijos paminklus, suprasti Lietuvos laisvės kovų istorijos prasmę. Tegu V. Kudirkos „Tautinės giesmė“ žodžiai būna įprasminti darbais (Meškuičių gimnazija).

Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla: „Žmogus negali būti laimingas be laisvės. Branginkite laisvę.“

Gruzdžių gimnazija: „Nugyvenk gyvenimą taip, kad nei tau, nei ateinančioms kartoms nebūtų gėda.“ Naisių mokykla: „Mes linkime išlikti patriotais, mylėti ir ginti savo tėvynę, nes laisvai gyvena tik tie, kurie su džiaugsmu atlieka savo pareigas. Ateinančios kartos yra raktas į mūsų laisvę, taiką bei tvarką šalyje.“

Kužių gimnazija sukūrė akrostichą:
L – laisvė, nediskutuotina vertybė.
I – išmintis, paremta istorine atmintimi.
E – entuziazmas, užsidegimas ginti savo šalį.
T – taika, tarpusavio santykių tobulinimas.
U – unikalumas, pagrįstas savo išskirtinumu.
V – viltis, tikėjimas, kad visada būsime laisvi.

A – atsakomybė, kurią kiekvienas nešame ant savo pečių už mūsų bendruomeniškumo įrodymą – valstybę.

Tremtinių ir partizanų dainas dainavo Meškuičių gimnazijos muzikos mokytoja Kristina Daukšaitė ir moksleivė Irmina Kviecytė, pabaigoje joms pritarė visi žygio dalyviai. Pušyse žaidžiantis vėjas išnešiojo dainos melodiją, kaip kažkada mirties kulkų zvimbesį.

Ant suoliukų prie vadavietės mokiniai rašė dažais savo mintis, kilusias renginyje. Vienas iš užrašų: „Didžiausias turtas – Dievas ir Tėvynė.“ Tai J. Kriščiūno žodžiai, įstrigę moksleiviams.

Tiems, kurie virkauja, kad mūsų mokyklose neugdomas patriotiškumas, kad pamokos vyksta nuobodžiai ir neefektyviai, siūlyčiau pasisiūlyti į panašius renginius, pasidalyti su moksleiviais savo patirtimi.

Rasos  KELPŠIENĖS nuotr.