Didžioji dalis gyvenančių daugiabutyje nenorėtų, kad kaimynystėje įsikurtų socialinį būstą gavę asmenys. Jie nuoširdžiai tiki, kad tokiu atveju neišvengtų įvairių rūpesčių. Į svečius atklydę tarakonai, smurto protrūkiai, nerimstantis triukšmas – to daugiabučių gyventojai nenori. Tik ar iš tiesų taip galima vertinti kaimynus?
Atidžiai renkasi kaimynus
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, 22 proc. gyventojų laikosi nuomonės, kad socialiniuose būstuose gyvena „probleminiai“ asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu, smurtaujantys ir keliantys kitų problemų. Tokią nuomonę dažniau išreiškė 26-35 m. respondentai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu 72 proc. gyventojų teigė, kad socialinis būstas skiriamas skurdžiai gyvenantiems žmonėms, kurie dėl objektyvių priežasčių gauna labai mažas pajamas.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dalis visuomenės kratosi socialinio būsto gyventojų kaimynystės manydami, kad šiuose būstuose apgyvendinami vien gyvenimo paraštėse atsidūrę asmenys. Nemaža dalis žmonių vadovaujasi išankstine nuomone ir vadina tokį būstą probleminiu net neturėję asmeninės patirties.
Šiauliečiai taip pat yra išrankūs rinkdamiesi kaimynus. Nekilnojamojo turto brokerė Vilma Stupurienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad miesto gyventojai dėl „įtartinų“ kaimynų gali atsisakyti net puikiausio buto.
„Šiauliečiai pirmiausia apžiūri, kaip atrodo laiptinė. Ar ji nėra ištepliota, apspardyta, ar nėra išlaužtos laiptinės durys. Atkreipia dėmesį ir į butų duris, nes visi šie požymiai išduoda, kokios kaimynystės galima tikėtis“, – teigia V. Stupurienė.
Anot jos, dauguma šiauliečių mano, kad žmonės, gyvenantys iš socialinių pašalpų, būna kitokio mentaliteto. Žmonės nenori gyventi šalia daugiavaikių šeimų, negebančių sutramdyti savo išdykusių vaikų, ar girtuokliaujančių asmenų, todėl tokios kaimynystės ir vengia.
Vis dar tiki stereotipais
Europos Sąjungos investicijų priemonę socialinių būstų įrengimui administruojančios Centrinės projektų valdymo agentūros Komunikacijos skyriaus viršininkės Eglės Kučinskaitės nuomone, vadovautis tokiais išankstiniais stereotipais, nėra teisinga.
Ji dienraščiui sako, kad kaip ir visa visuomenė, taip ir socialinio būsto gyventojai yra įvairūs. Socialiniuose būstuose gyvena ir vienišos mamos, pabėgusios nuo smurtaujančių vyrų, ir dėl turimos negalios negalintys dirbti, ir artimųjų neturintys senjorai.
„Tai padorūs, protingi ir išsilavinę žmonės, kuriems gyvenimas laikinai nepašykštėjo sunkumų“, – stereotipus neigia E. Kučinskaitė.
Siekdama paskatinti gyventojus apie tai labiau susimąstyti ir padidinti visuomenės toleranciją, minėta agentūra net atliko socialinį eksperimentą. Pasiūlė pabendrauti tarpusavyje visiškai nepažįstamiems žmonėms.
Socialiniame eksperimente dalyvavo 20 atsitiktine tvarka parinktų visuomenės atstovų, iš kurių 10 gyvena socialiniuose būstuose arba laukia jo eilėje. Iki eksperimento pabaigos neatskleista, kurie dalyviai yra socialinio būsto gyventojai. Tyrimo dalyviai turėjo prisistatyti, trumpai papasakoti gyvenimo istoriją. Vėliau eksperimento dalyviai rinkosi, ką norėtų matyti savo kaimynystėje. Daugelis dalyvių tarp labiausiai geidžiamų kaimynų matė mažiausiai kelis socialinio būsto gyventojus, o kai kurie išvis nepanoro rinktis, teigdami, jog mielai gyventų visų bendravusių asmenų kaimynystėje.
Šis eksperimentas parodė, kad baimės, nepasitikėjimo ar atmetimo reakcijos priežastimi gali tapti išankstinės nuostatos bei stereotipai, jog socialinis būstas atitenka tik rizikos grupėje atsidūrusiems asmenims. Tačiau matant tvarkingus, draugiškus, maloniai bendraujančius, įdomias gyvenimo istorijas pasakojančius žmones nė vieno jų nebuvo paklausta, gal jis kartais gyvena socialiniame būste. Padaryta išvada, kad rūšiuoti žmones pradedama tada, kai jiems prilipdomos atitinkamos etiketės, ir šį požiūrį laikas keisti.
„Puikiai suprantame, kad per naktį lietuviams daugiau tolerancijos neįskiepysime, bet jeigu gyventojai bent jau dažniau susimąstytų, dėl kokių priežasčių žmonės socialiniuose būstuose apsigyvena, ir užuot diskriminavę jiems padėtų, tai būtų didelis žingsnis į priekį“, – mano E. Kučinskaitė.
Nori gyventi šalia panašiai mąstančių
Psichologas Gediminas Navaitis dienraščiui komentuoja, kad lietuviai išrankiai renkasi kaimynus nebūtinai dėl tolerancijos trūkumo. Anot jo, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose moderniose šalyse atlikti mokslininkų tyrimai, skirti įvertinti bendruomeniškumą, rodo, kad žmonės labiausiai norėtų gyventų humaniškoje bendruomenėje, kurioje aplinkiniai pagal daugelį savo savybių būtų jiems artimi arba panašūs. To priežastis gana paprasta – tokiose bendruomenėse jaučiamas geresnis tarpusavio supratimas.
Psichologas pasakoja, kad kai Japonija pralaimėjo karą ir ją okupavo Amerikos kariuomenė, siekdami išvengti išpuolių, Japonijos kariai saugojo tuos kelius, kuriais amerikiečiai važiavo į savo bazes. Tokį nugaros atsukimą amerikiečiai laikė kaip nepritarimo, pasmerkimo išraišką, priešišką veiksmą. Japonijos kultūroje tai buvo nusižeminimo išraiška, reiškianti pralaimėjimą.
„Tokių pavyzdžių galėtumėme rasti gana daug. Matyt, žmonės, sąmoningai vengdami nesutarimų, nesusipratimų dėl skirtingų tikslų, vertybių, labiau norėtų gyventi šalia panašių į save“, – lygina G. Navaitis.
Jis taip pat sako, kad socialiniuose būstuose nebūtinai gyvena tik nesėkmingi žmonės, nepaisant to, vis tiek yra nemažai galvojančių kitaip. Todėl visai suprantama, kodėl žmonės nenori „prisiderinti“ prie jų nesėkmės ir dėl to tikrai nereikėtų skubėti kaltinti aplinkinių netolerantiškumu. Tokiu atveju teisingiau būtų pagalvoti, kas prie ko turėtų prisiderinti ir kaip padėti sunkesnėje situacijoje atsidūrusiems žmonėms. Ką padaryti, kad tie žmonės priimtų kitas vertybes, kitokį gyvenimo būdą, kuris leistų jiems būti sėkmingiems visuomenėje.
„Vien socialinio būsto skyrimas neišsprendžia problemos. Tiems žmonėms dažnai reikia ir socialinės, psichologinės pagalbos. Kai jie ims dėti daugiau pastangų, greičiausiai ir aplinkiniai žmonės pradės į tai žiūrėti pozityviau ir juos palaikys“, – kaip išspręsti problemą siūlo G. Navaitis.
