Skautai – visuomeninė savanoriška vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo organizacija, kuriai priklauso daugiau nei 31 milijonas įvairaus amžiaus skautų ir skaučių iš 216 pasaulio šalių. 1918-aisiais įkurta Lietuvos skautų organizacija užaugino ne vieną sąmoningų, pilietiškų ir atsakingų žmonių kartą, besivadovaujančią skautų įkūrėjo R. Baden-Powellio mintimi, jog „pats tikriausias kelias į laimę yra nešti laimę kitiems žmonėms“.

2018-uosius LR Seimas yra paskelbęs Lietuvos skautų judėjimo metais. Stovyklavimas – neatsiejama skautavimo dalis, suteikianti neišdildomų įspūdžių, naujų patirčių, o kartu – ir nemažai iššūkių. Apie skautų stovyklas kalbamės su Šiaulių tunto tuntininku Remigijumi Pozniakovu, Lieporių gimnazijos fizikos mokytoju metodininku.

 – Praėjusį kartą kalbėjomės Gytarių parke, kur, sakėte, bus sodinama skautų alėja. Ar daug Šiauliuose skautų?
 – Šiauliuose yra 8 draugovės, iš viso gal 250 skautų. Renkasi buvusiame moterų vienuolyne Kražių gatvėje, Rasos, Gegužių, Salduvės progimnazijose, Sanatorinėje mokykloje, Lieporių gimnazijoje. Dažniausiai tai susiję su vadovo darbo vieta. Šiaulių skautams priklauso Joniškio, Pakruojo draugovės. Šiaulių skautų tuntui iki šimtmečio dar kelių metelių trūksta, gyvuoti pradėjo 1924 metais. Tačiau buvo aktyvūs ir žinomi, net leido laikraštį „Skautų aidas“.

Aš pats skautus atradau prieš šešerius metus. Dabar jaučiu, kad laiką leidžiu prasmingai.

– Mes įpratę dejuoti dėl mažų atlyginimų, dėl to, kad išvargstame darbe ir trūksta galimybių pailsėti, kartais pavydime mokytojams ilgų atostogų. Kaip užtenkate laiko ir pinigų?
– Tai savanoriška veikla. Už vadovavimą skautams negauname nė kiek. Lietuvos skautai pasirašo savanorystės sutartį. Komercijos čia neturi būti.

Mano visa šeima – skautai. Žmona ir abu sūnūs. Jei gerai paskaičiuotume, grąžą vis dėlto gauni: maitiniesi stovykloje, namuose tauposi vanduo, elektra, dujos…

O rimtai kalbant – tai gerai praleistas laikas geroje kompanijoje. Vadovai – visi pilnamečiai, kai kurie nuo vilkiukų užaugę skautų programoje. Kai kurie, kaip aš, atėjo vyresni. Bet aš dar anais laikais nemažai keliavau po kalnus, dviračiu teko apvažiuoti gal pusę Lietuvos. Turistavimo patirtis padeda.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad Šiauliuose vaikams nėra ką veikti, o stovyklos per brangios?
– Ar dėl nenoro, ar dėl nežinojimo, o gal dėl tėvų neveiklumo kai kurie vaikai tik gatves šlifuoja. Būtinai reikėtų nukreipti kokiai nors prasmingai veiklai. O dėl kainų – pati brangiausia stovykla buvo Tautinė Rumšiškėse: 10 dienų – 100 eurų. Krašto stovyklą iš dalies rėmė savivaldybė. Apie 50 eurų 7 dienoms – įkandama suma. Vienkartinis skauto metų mokestis – 9 eurai. Tai organizacijos veiklos mokestis, ne vadovui. Pavyzdžiui, į Kurtuvėnus 3 dienų žygį organizavome. Su maistu ir autobuso bilietais trims dienoms – 5 eurai. Ar tai yra daug? Ko gero, namuose daugiau pravalgytume.

–  Keliose stovyklose šią vasarą teko dalyvauti?
– Vyksta maždaug 15 stovyklų per vasarą. Aš pats šiemet buvau tik trijose: Lietuvos skautijos Šiaulių krašto stovykloje „Tyla prieš audrą“ 10-ojoje tautinėje stovykloje Rumšiškėse „Laužų karta“ ir „Skautai ne skautams“, kurioje sulaukėme vaikų iš daugelio Lietuvos regionų ir siekėme parodyti jiems, koks žavus yra skautavimas, t. y. buvimas gamtoje.

Rugpjūčio gale bus stovykla Panevėžyje patyrusiems skautams ,,Nepjauk“. Dabar vyksta Žemaitijoje ,,Kur upė teka“. Stovyklų yra, tik norėk. Bet aš daugiau šiemet nenumatau stovyklų, reikia ir vieniems su šeima pakeliauti.

– Kuo skiriasi stovyklų programa?
– Programa priklauso nuo metų, noro, dalyvių amžiaus ir patirties. Prieš kelerius metus Šiaulių krašto stovykla buvo skirta teatriniams metams – vaidybai. Užpernai – statiniams iš medienos ir virvių. Šiemet – išskirtinė tautinė stovykla, kuri vyksta kas 5 metus. Šiemet buvo 3 tautinės stovyklos Australijoje (sausio mėnesį), Rumšiškėse ir JAV, netoli Čikagos. Australijoje buvo 200 dalyvių, JAV numatoma apie 600, o Rumšiškėse dalyvavo 3 300 žmonių.

Krašto stovykloje paprastai – skautiško gyvenimo pradžiamokslis. Esmė – mokėti susikurti laužą, išsivirti valgyti. Ugdomas bendruomeniškumo jausmas. Juk vadiname vienas kitą broliais ir sesėmis. Veiklos įvairios – nuo sportinių užduočių, grupės formavimo iki maudynių.

„Skautai ne skautams“ – parodyti, kad miške yra ką veikti ir galima išgyventi. Sudėtingiausia programa tautinėse stovyklose, nes į jas renkasi iš viso pasaulio, ne tik iš Lietuvos.

Skautų veikla yra 4 rūšių: sausumos, jūrų, oro ir raitoji skautija. Išmoksta to paties, bet veiklos akcentai šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, sausumiečiai dėvi smėlio spalvos uniformą, 80 proc. veiklos sausumoje. Tamsiai mėlyni yra jūrų skautai, daugiau laiko vandeny praleidžia. Žydros spalvos marškinėliais puošiasi oro skautai, jie daug skraido. Raitoji skautija mokosi žirgus valdyti. Žavu.   

– Kokio amžiaus skautus priimate į stovyklas?
– Skautauti kviečiame nuo 6 metų. Šiemet mažiausiam stovyklautojui, galėtume sakyti, buvo šešeri, tačiau viena vadovė atvyko su pusės metų kūdikiu. Tad jis laikytinas mažiausiu stovyklautoju.

 – Kaip galima pasiryžti praleisti miške savaitę su tokiu mažu kūdikėliu, o dar eiti vadovės pareigas?
– Robertas Baden-Powellis, skautų įkūrėjas, yra pasakęs: „Ten, kur yra noras, yra ir kelias.“ Kad neturi galimybių, teisinasi tik tie, kurie noro neturi.

– Ar vaikai gyvena palapinėse?
– Įvairiai, palapinė nėra būtinas elementas. Mažesnieji dažniau miega palapinėse, o vyresnieji prisigalvoja atrakcijų, kad jiems būtų įdomiau. Miega savo pastatytose lapinėse, hamakuose po tentais – kaip numano, kad jiems bus gerai. Mokėti pasidaryti lapinę yra vienas iš privalomų dalykų.
Skautų stovyklose vaikų jau nebereikia mokyti, kaip elgtis su peiliu, pjūklu ar kirviu. Jie puikiai sugeba įsirengti laužavietę. Ne skautus tenka mokyti visko nuosekliai.  

Vaikai leidžia laiką aktyviai. Man smagu, kad bent savaitei pavyksta vaikus ištraukti iš komforto zonos – mobilusis telefonas skautų stovykloje yra tabu. Vadovas ryšiui su tėvais turi telefoną – daugiau jokių mobiliųjų.

– Kaip ruošiamas maistas? Ar vaikai turi jo atsivežti?
– Gaminama centralizuotai. Yra maistą ruošiantis žmogus, bet kasdien siunčiami budintieji, kurie padeda ir mokosi: pjausto, kepa. Man irgi teko plovą virti 150 žmonių. Ruošiesi, bandai ir išmoksti. Nėra sudėtinga. Gamini kaip penkiolikai, tik 10 kartų daugiau.

– Ar privalo visi stovyklautojai skiepytis nuo erkinio encefalito?
– Skiepijimas  –  šeimos reikalas. Dažniausiai Pašvinio miškuose stovyklaujame. Ten labiau vargstame su skruzdėlėmis ir uodais. Vienas senas skautas man yra paskęs, kad ten, kur skruzdėlės, labai mažai erkių. Per 2 stovyklas ištraukėme 3 erkutes, o poilsiavo keli šimtai žmonių.

– Kokių dar reikalavimų pateikiate ruošiantis stovyklauti?
– Būna tėvų susirinkimai, aiškinama, ką pasiimti. Kartojimas yra mokslų motina, o vis dėlto ko tėvai ar vaikas negirdėjo, pamatome tik atvykę į stovyklą. Vaikas turi į stovyklą atsivežti botus. Kam? O juk labai patogu, ypač naktį mažiems į tualetą nueiti kojų nesušlapus.

Kitas reikalavimas – turėti lietpaltį. Tik trečioje stovykloje likome praktiškai sausi. Vieną dieną pakrapijo kaip su kunigėlio krapyla. Rumšiškėse per 10 dienų 4 dienas maudė be gailesčio. O krašto stovykloje gavome lietaus tikrai daug. Ot rūgštėle, pusantro mėnesio nelijo, o kai išvažiavome, pakliuvome į tikrą liūtį. Bet tai suteikė žavumo. Juk stovyklauti reikia išmokti bet kokiu oru.

Kai matai, kad vaikas atvažiavo be jokio lietpalčio, duoda signalą, kad dar nepasiruošęs. Žinoma, lipdome, padedame, bet patį vaiką tokia patirtis priverčia susimąstyti. Kitą kartą, nors bus pranešama, kad dar 4 savaites švies saulė, jis vis tiek lietpaltį pasiims. Visi nepatogumai grūdina ir augina stuburiuką.

– Turbūt rimtas iššūkis – keliautojo kuprinė?
– Savaitei užtenka 30 litrų talpos kuprinės. Pirma stovyklautojų šūkis buvo „Žaisdami mokomės“, dabar jis pakeistas į „Geresniam pasauliui“. Per veiklą sužinai, kas pasiteisina. Yra pagunda prisikrauti, bet kai tenka ją nešti, susimąstai, ar tau reikia 48 marškinėlių, ar užteks penkerių. Turime žygio dienas, kai išeiname pasivaikščioti po apylinkes nešdami drauge „savo pasaulėlį“. Tada išmoksti galvoti.

– Kokiais stovyklų nuotykiais galėtumėte pasidalyti?
– Tautinėje stovykloje Rumšiškės visos buvo mūsų. Vien pievoje prie malūno apsigyveno beveik 2 tūkst. žmonių. Aš buvau vienos iš pastovyklių komendantas, kaip ūkvedys, atsakingas, kad 500 žmonių užtektų vandens, maisto ir viso kito. Pasibaigus tautinei stovyklai, vaikšto aplinkui skautai ir džiaugiasi, kokia anot V. Kernagio, buvo beprotiškai fantastiška programa. O aš tik graudžiai galvą lingavau – galbūt: visą stovyklos laiką mačiau tik malūną iš visų pusių.

Įdomių atvejų būna kiekvienoje stovykloje, bet jie ten ir pasilieka. Kas dieną – vis naujiena.

Tautinėje stovykloje vienu metu lietus taip davė, kad palapinių per 20 metrų nesimatė. Tai gimė pasakymas – „jūrų skautai iš palapinės išplaukė“.

– Ką jums, kaip mokytojui, duoda skautų stovyklos?
– Grupės valdymą. Atsistojęs stovykloje prieš 500 žmonių bandai nuskaityti visų lūkesčius, emocijas. Tada klasėje prieš 30 – džiaugiesi, kad lengva.

Kolegoms, kuriems sunkoka suvaldyti klasę, patarčiau: tegu ateina į skautus ir išbandys save. Mes atviri visiems. Gal atsiras noras burti savo grupę. Skautavimas duoda kaip žmogui, kaip piliečiui labai daug, bet įvardyti sudėtinga. Tiesiog kaupiasi patirtis, kaupiasi.

Pirmieji metai buvo sunkūs, po to vis lengviau. Aš nesakau, kad jau viską moku. Bet dabar bent jau žinome kryptį. Juokaudamas galėčiau pasakyti: jei būčiau švietimo ministras, rekomenduočiau skauto arba šaulio duoną išbandyti visiems, o ypač berniukams – kad nebūtų abi rankos kairės.

Nuotr. iš R. Pozniakovo archyvo